Gal prieš mėnesį, kol mūsų tėtis mariose žvejojo, pas mus nakvojo mano mama. Ryte ji man ir sako: „Tavo vaikas puikiai naktį miega, tai ir tu tikriausiai išmiegi kokias 7 valandas. Turėtum būti gerai pailsėjusi.“ Aš sustojau ir įtempiau savo pavargusias smegenis. Tikrai turėčiau būti ne tokia išsekusi. O kodėl esu? Ir tada galvoje suskambo – todėl, kad aš intravertė! Kas kartą pamirštu apie šią svarbią savo asmenybės pusę ir prisimenu, kai kūnas ir protas jau būna pervargę.

Dar visai neseniai intravertiškumas buvo laikomas sutrikimu. Neva tokiems žmonėms reikia pagalbos, jie turi būti labiau ekstravertiški, juos reikia gydyti. Kai kalbu apie intravertiškumą, dažnai sulaukiu komentarų, kad čia nenormalu, pasikeiskite, susitaikykite.

Ne viskas taip paprasta.

Jau atliktas ne vienas tyrimas, kuris parodė, kad 60–65 % asmenybės mes atsinešame gimdami. Intravertų ir ekstravertų smegenys veikia skirtingai, mes skirtingai reaguojame į stimuliaciją. Tarkime, dideliame žmonių susibūrime ekstravertas jausis kaip žuvis vandeny, o intravertą toks sambūris labai greitai ims varginti. Tie intravertai, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra per daug stimuliuojami, gali jausti įvairių sveikatos sutrikimų – nuo galvos skausmų, pilvo problemų iki depresijos.

Ekstravertams ir intravertams reikia skirtingų būdų atsigauti. Ekstravertas, prabuvęs visą dieną darbe, po to gali išeiti su draugais linksmai pašėlti, o intravertui gyvybiškai būtina grįžti namo ir pabūti vienumoje. Psichologai sako, kad su amžiumi mes visi „intravertiškėjame“. Net intravertai jaunystėje ieško draugų ir linksmybių. Tai – būdas susirasti antrąją pusę. Randame – eiti niekur nebereikia. Tas, kuris džiaugsis savaitgaliu vienumoje ir neieškos kompanijos, tikrai intravertas. Net yra toks trumpinys – JOMO (angl. joy of missing out, liet. pasitenkinimas, kai kažkur nedalyvauji / nenueini, kažką praleidi). Tikri intravertai žino, koks gėris – kažkur nenueiti!  

Ką gi reiškia būti intravertu? O ekstravertu?

Kai paklausiu aplinkinių, kokie tie skirtumai tarp abiejų tipų, žmonės dažnai atsako, kad ekstravertai yra laimingesni, mėgsta kitus, jiems patinka bendrauti, jie drąsūs ir savimi pasitikintys. Intravertai žmonių nemėgsta, yra uždari, ilgai galvoja, linkę į vienatvę bei depresiją. Tai – visiška netiesa! Žinau ne vieną ekstravertą, kuris nekenčia žmonių, o kiti yra kuklūs ir jautrūs. Pažįstu ir daugybę intravertų, kurie kalba auditorijoms, mėgsta tai daryti, dirba darbus, kuriuose padeda kitiems, plepa be sustojimo ir pan. Džiaugsmo sąvoką kiekvienas supranta skirtingai. Intravertai laimę ir džiaugsmą reiškia santūriau.

Ko netenka intravertė mama?

1. Vienuma. Intravertams vienuma būtina kaip oras! Yra tokių, kurie, net kitame kambaryje būdami vieni, negali atsipalaiduoti, nes jaučia kitus namie esančiuosius. Kai susilauki vaikelio – tavęs jam reikia 24/7. Taigi, tu niekada nebesi viena. Teigiama, kad intravertui atsigauti būtina vienumoje praleisti tiek laiko, kiek jis praleido „ekstravertindamas“ (bendraudamas su kitais žmonėmis). Iš tiesų dabar, tapusi mama, gyvenu tarsi su tuščia baterija, kuri nebeįsikrauna. Būtina žinoti, kad intravertas, kuris negauna jam būtino psichologinio poilsio, pereina į stresinę būseną, gali atsiriboti arba, atvirkščiai – pradėti lieti pyktį ant visų, gali kristi svoris, apimti begalinis nerimas, verksmingumas be priežasties, jausmas, kad eini iš proto

2. Tyla. Intravertai mėgsta tylą ir ramybę. Aš net mašinoje važiuoju be muzikos. Su vaikais to nebetenkame. Tyla egzistuoja, tik kai jie miega. Dėl to, tarkime, kūdikio verksmas, kuris šiaip bet kurį žmogų veikia kaip signalizacija, intravertus veikia taip, kad atrodo, jog galvoje sproginėja kiekviena nervų ląstelė. Jis atsiduria tokioje būsenoje, kad nebežino, ko griebtis, kur dingti, ką daryti. 

3. Minčių reiškimas garsiai. Intravertai labai daug laiko praleidžia savo galvose. Net būdama vaikas, žaidžiau nekalbėdama. Visi lėlių dialogai vyko mano mintyse. Mes, intravertai, daug mąstome, tačiau nebūtinai tai išreiškiame žodžiais. Dauguma mintis geriau reiškia rašydami, negu kalbėdami. Be to, intravertai nepakenčia bereikšmių apsikeitimų frazėmis. Jiems svarbiau įdomus, gilus, prasmingas pokalbis.

Kai turi vaikų, nebegali laiko leisti tylėdamas. Juk rekomenduojama su kūdikiu kalbėtis, kol jis dar tavo pilve. Po to turi nuolatos su mažyliais plepėti apie bet ką visur ir visada. Intravertams tai sudėtinga ir nenatūralu. Reikia laiko, kad jie perliptų per save ir imtų mintis reikšti garsiai. Kol aš ryte rengiu savo vaiką, mano galvoje prabėga tūkstančiai dalykų, kuriuos aš jam sakau, tačiau iš jų garsiai ištariu labai nedaug.

4. Lėtas mąstymas. Intravertai nėra tokie greiti mąstytojai kaip ekstravertai. Vėlgi – dėl to, kad mūsų smegenys skirtingai apdoroja informaciją, ir tai nėra blogas dalykas. Draugai ekstravertai, neskubėkite mūsų nurašyti, per greitas mąstymas jums dažnai gali pakišti koją. Intravertai linkę mąstyti ilgiau, daugiau, apsvarstyti įvairius variantus, kaip tai atsilieps emociškai ir t. t. Augindami vaikus, mes neturime laiko ilgai galvoti. Turime priimti žaibiškus sprendimus – ką daryti, kad vaikutis nurimtų, kada jį guldyti miegoti, žadinti ar ne, maitinti ar ne, eiti į lauką ar ne. Su vaikais mes neturime visos dienos tam, kad apsvarstytume galimus variantus. Kol rašiau šiuos punktus, mano mažiukas nubudo keletą kartų. Aš turėjau mąstyti žaibiškai – trumpas nubudimas ar jau pabudo visiškai? Ar reikės dar supti? Norės valgyti ar norės žaisti? Jei valgys – atpils ar ne? Vien rašant šias galimybes, mane apima panika.

5. Gilinimasis į situaciją. Tai susiję su lėtesniu mąstymu ir kelia įtampą intravertėms mamoms. Kadangi intravertai mėgsta įvertinti situacijas, prieš veikdami, jie labai jaudinasi dėl galimo blogo sprendimo. Intravertė mama susiduria su begale įvairių pasiūlymų, kaip auginti vaiką – nuo to, kokį kūdikio kraitelį pirkti, iki kur ir kada vesti į darželį. O jei dar aplinkiniai ima patarinėti… 

6. Netikėti susidūrimai ir bendravimas. Daugumai mamų intraverčių sunkūs ir sudėtingi netikėti susidūrimai su kitais tėveliais, gydytojais, auklėtojais ir pan. Tai socialinės, netikėtos situacijos, kurios reikalauja daug tuščio kalbėjimo, mandagių frazių, o ne autentiškų, atvirų pasikalbėjimų, kuriuos mes taip mėgstame. Ypač sudėtinga tampa per šventes ir nesvarbu kokias: giminaičio gimtadienis, kalėdinis vaikų renginys mokykloje ar vakarienė jūsų namuose. Vadinasi, bus daug triukšmo, nepakankamo pasiruošimo ir nusiteikimo, ir apims nuovargis, kai visa tai baigsis.

7 Kaltė. Daugelis mamų jaučia kaltę dėl to, kad apskritai yra tokios – intravertės. Dėl to, kad joms reikia laiko pabūti vienoms, kad norisi pabėgti bent trumpam nuo šeimos ir tiesiog nieko neveikti vienai. Džiaugiuosi, kad esu intravertė, tačiau kartais pagaunu save mintyse atsiprašinėjant mažiuko už tai, kokia esu. Kad tiek daug nebendrauju, kad nesu pati žaismingiausia, socialiausia mama. Tada bandau sau pasakyti, kad turiu labai daug privalumų, kuriuos jis pamatys, kai tik paaugs. Tačiau kaltės jausmas vis tiek kartais stringa gerklėje. 

8 Pagalbos prašymas. Intravertiška mama nėra linkusi prašyti pagalbos. Dėl to, kad nėra linkusi daug bendrauti, kad jaučia kaltę, gėdą, jog kažko nesugeba, dėl to, kad turės papildomai socializuotis, ji geriau perdegs, bet pagalbos taip ir nepaprašys. 

Ką daryti intravertei mamai?

1. Tokia, kokia esate. Supraskite, kad jums viskas gerai, jūs nesate nei bloga mama, nei jums reikalinga terapija. Jūsų kūnas veikia kitaip ir jį reikia mylėti, prižiūrėti ir gerbti. Tik rūpindamasi savimi pagal savo poreikius, jūs galėsite būti laiminga, pailsėjusi mama, kokios ir reikia jūsų mažyliui. Tai, kas esate, duoda jums labai daug privalumų.

Pirmiausia, intravertės mamos yra ramesnės ir kantresnės. Jūs geriau skaitote vaikučių emocijas, padedate jas suprasti. Labiau įsiklausote ir įsigilinate į mažylio džiaugsmus ir problemas. Jūs galite išmokyti vaikučius, kad kartais pabūti tyloje ir vienumoje gali būti naudinga – tai skatina kūrybiškumą. Jūs daug ką galite viena pati ir tai yra labai geras pavyzdys jūsų mažiukui. Intravertės mamos dažniausiai remiasi ne tuo, kas madinga, o tuo, kas teisinga.

2. Ilsėtis vienumoje. Turite rasti būdų, kaip atsigauti vienumoje. Net jei tai – tik valanda. Kol mažylis miega, užsiimkite sau malonia veikla. Tie indai palauks, kol vyras grįš iš darbo ir juos suplaus. Jūs taip pat turite pailsėti. Savaitgaliais turėkite savo laiką, kai paliekate vaikus su tėčiu ir veikiate, ką norite.

3. Tylos pertraukėlės namuose. Mokykite mažuosius, kad valanda ar dvi tylos ir užsiėmimo vienumoje per dieną yra naudinga. Įsiveskite šią taisyklę.

4. Ankstyvas migdymas. Kai kurios intravertės mamos teigia, kad ankstyvas vaikų migdymas (18–19 val. – kūdikiams ir būtinai iki 21 val. – vyresniems) išgelbėjo jų smegenis.

5. Neizoliuokite savęs visiškai. Ir intravertams reikia socializacijos, kuri nėra tik „gugu-gaga“. Jiems būtina intelektuali smegenų stimuliacija su giliais pokalbiais, prasmingomis temomis.

6. Prašykite pagalbos. Mes netobulėsime nei kaip žmonės, nei kaip mamos, jei nelipsime iš savo komforto zonos, siekdamos gero savo šeimai. Prašykite pagalbos savo tėvų, sesių, brolių, draugių, kaimynų. Jei galite, pasikvieskite auklę nors ir porai valandų per savaitę. Patikėkite, net tos kelios valandos – tikras išsigelbėjimas.

7. Nepraraskite vilties. Prisiminkite, kad tai netrunka amžinai. Vaikai auga, su jais galima pradėti tartis, jie išeina į darželius ar mokyklas. Atsiranda daugiau laiko sau.