Agnė Vileikienė, Juozo (2,2 m.) ir Vytauto (1 m.) mama:
Pirmagimio susilaukėme tik po trejų metų nesėkmingų bandymų, daugybės tyrimų ir nesuskaičiuojamų gydytojų konsultacijų. Net ir į vaisingumo kliniką jau buvome užsiregistravę, todėl kai 2016 m. rudenį menstruacijos vėlavo, o nėštumo testas parodė dvi juosteles, netilpome savame kailyje. Nėštumas buvo lengvas, daug ir ramiai dirbau, turėjau laiko viską susidėlioti savo galvoje, mintyse ir širdy. Gimė ilgai lauktas sūnus Juozas. Kaip lengvai gimė, taip lengvai ir augo – ramus, daug miegantis vaikas, su kuriuo galėjom daug ką nuveikti, daug kur nukeliauti. Sūnus natūraliai įsiliejo į mūsų šeimą, ir viskas palengva stojo į savo vėžes.
Kai po eilinės apžiūros mano ginekologė prakalbo apie apsaugos priemones ir šeimos planavimą, su vyru jau buvome apsisprendę, jog aš naudosiu nehormoninę gimdos spiralę. Juozui buvo maždaug 4 mėnesiai, o mano menstruacijų ciklas grįžo. Su vyru sutarėme, kad mūsų meilė ir dėmesys dabar atiteks pirmagimiui, o, jam paaugus, planuosime brolį ar sesę.
Kai Juozukui buvo 11 mėnesių, šiltas pavasaris pradangino mano apetitą. Džiaugiausi, nes papildomų kilogramų turiu daug. Po kurio laiko ėmė veržti kelnės, pradėjau pykti – valgau nedaug, o į jas vis tiek netelpu?! Vis kildavo mintis, kad per daug užsisėdėjau su sūnum namie, reikia daugiau judėti. Kelias naktis negalėjau miegoti ant pilvo – ėmė skaudėti krūtinę. Ėmiau įtarti, kad, praėjus pusmečiui, vis dėlto „išlindo“ koks nors šalutinis spiralės poveikis.
Kadangi krūtų skausmas nesiliovė, nusipirkau nėštumo testą. Išvydus dvi juosteles, apėmė panika. Paskambinau gydytojai. Kai pasakiau, jog testas rodo dvi juosteles, ji taip džiaugsmingai šūktelėjo „Sveikinu!“, kad vos neapsiverkiau. Priminus apie spiralę, gydytoja surimtėjo ir liepė kitądien nedelsiant būti prie jos kabineto durų. Atlikusi echoskopiją, ginekologė padėjo atsisėsti ir paklausė, kada buvo paskutinės mėnesinės. Paskui pasiteiravo, kada buvo dar ankstesnės. O dar? Tada ramiai šypsodamasi tarė: „Sveikinu, turėsite pametinukus! Nėštumas – 14 savaičių ir 4 dienos.“ Trečdalis nėštumo net neįtariant, kad laukiesi?
Sėdėjau ir nežinojau, kaip tinkamai reaguoti. Šis laukimas pasidalijo į du etapus: pirmasis – buvo savigrauža. Nuo nėštumo pradžios buvo praėję jau daugiau nei 14 savaičių. O jei būčiau žinojus... Kirminas graužė dėl pirmąjį trimestrą nevartotos folio rūgšties. Kas vakarą prisiminusi galvojau, o jei... Aprimau tik tada, kai per kitą vizitą pas ginekologę išgirdau, jog „vaisius vystosi gerai“.
Tada ėjo retorinių klausimų sau laikas. Nerimas, ar sugebėsiu pasirūpinti dviem vaikais? Kaip reikės juos kartu migdyti, prausti, maitinti, juk vyresnėliui bus vos 18 mėnesių! O jis tuo metu dar ir migdomas buvo sūpuojat... Kaip abiem padalysiu rankas, glėbį? Kaip reikės judėti lauke? Juk Juozas vis dar nori sėdėti vežime, o dviejų vežimėlių pastumti nesugebėsiu... Kaip tilpsim miegoti visi keturi mūsų mažyčiame miegamajame? Ir esminis klausimas sau buvo – ar įmanoma mylėti du, kai vieną jau myli besąlygiškai?
Jau pačioje nėštumo pabaigoje buvo etapas, kai, žiūrėdama į ramiai žaidžiantį Juozą, vis galvodavau – kiek mes iš jo atimsime, kai gims mažylis? Kiek mamos ir tėčio laiko neteks šitas vis dar mažiukas? Nėštumo pabaigoje įsisukome į karuselę – dar tą reikia nupirkti, šito trūksta, ten nuvažiuoti ir pan. Po paskutinio vizito pas gydytoją išgirdome siūlymą gultis ligoninėn, nes vaisiaus vandenų kiekis mažėja. To irgi nebuvo mūsų planuose.
Atėjo ta diena, kai į mūsų gyvenimus lengvai ir užtikrintai įžengė Vytautas, ir mūsų pasaulis apsivertė. Juozas, rodos, paaugo per tą parą ir tapo tikru vyresniuoju broliu. Iš jo tikrai nesitikėjau tokio supratingumo ir meilės broliui nuo pirmos dienos. Pradžia buvo nelengva ir Juozui – pasikeitė miego ritmas, dažniau nubusdavo naktimis virkaudamas, pykdavo dažniau nei įprastai. Bet palengva visi kamavę klausimai išsisprendė, o baimės kažkaip savaime išsisklaidė.
Norisi vyresnėliui kartu pažaisti, kai brolis valgo ar miega – sėdu su mažyliu glėby ant grindų ir dėliojam kaladėles. Drauge kutenam Vytautukui pilvelį ar pėdutes. Kelionėms į lauką su abiem pagelbėjo nešioklė. Pasirodo, net mūsų lovoje galima labai normaliai išsimiegoti keturiese! Kartą, kol gaminau vakarienę, Vytautas gulėjo gultuke. Broliui pradėjus verkšlenti, Juozas apdėliojo savo mašinytėmis, kad tik nebūtų liūdna. Ir meilė. Ji nesidalija. Ji dauginasi!“
