Neramus kūdikis: kaip suprasti, ko jis nori?

(2)

Mamos dažnai skundžiasi, kad nesupranta, ko reikia kūdikėliui – ir pavalgęs, ir pamiegojęs, ir sausas, o vis tiek neramus. Ar visada toks kūdikis yra dirglus, ar tiesiog mes pačios ne visada sugebame pagauti mažylio siunčiamus signalus?

„Kai gimsta kūdikis, jam svarbiausi du poreikiai – valgyti ir miegoti. Jau trečią–ketvirtą dieną naujagimis paprastai parodo, koks jo gyvenimo ritmas, kada nori valgyti, o kada miegoti. Augdamas kūdikis ima reikšti kitus savo poreikius – norą bendrauti. Jeigu yra toks mamos ir kūdikio ryšys, tai, auginant mažylį, nekyla sunkumų. Mamos puikiai žino, kada jis alkanas, kada nori miego, kada bendrauti ir pan. Mažylis įprastai vystosi, bendrauja, sugeba supykęs sutvardyti emociją (šalia visada turi būti mama, kad jam padėtų). Tokiais atvejais specialistai pasakytų, kad ir kūdikis turi pakankamai išvystytą savireguliavimo mechanizmą. 


Dirglus kūdikis – tai toks, kurį sunku auginti. Toks būtų paprasčiausias paaiškinimas, jei tai ne liga, o tam tikros būklės, kai negalime suprasti kūdikio elgesio (nerimo) priežasčių ir tai ilgai tęsiasi. Dirglumo priežasčių gali būti pačių įvairiausių“, - sako VL VšĮ VUL Santaros klinikų filialo Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja, vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė.


Yra tokių kūdikių, kurie į gyvenimą ateina, turėdami vadinamojo savireguliavimo sunkumų. Kas tai? Naujagimis neramus, dažnai verkia, yra sunkiai numaldomas. Toks kūdikis laiku nesuformuoja valgymo, miego įpročių ir pan. Mamai sunku „skaityti“ ir interpretuoti jo siunčiamus signalus ir tada ji bando.


Kūdikis sukniurkė – kiša krūtį ar buteliuką arba bando migdyti sūpuodama. Gerai, jeigu atspėjo, o jeigu ne? Kūdikis dar labiau pradeda verkti, mama – nervintis, tą patį jausmą perduodama mažyliui, ir namuose įsiviešpatauja absoliutus chaosas. Kūdikį mama supa, linguoja, o jis gal visiškai nenorėjo tuo metu būti aktyvinamas ir t. t. Tuomet ir papuolame į užburtą ratą, iš kurio sunku išeiti. Kokie kūdikiai dažniausiai yra dirglūs?


Tarkime, neišnešioti naujagimiai: kuo labiau neišnešioti, tuo ilgiau užtrunka, kol pagauna miego ir valgymo ritmą ir pan. Kai kurie dirglūs kūdikiai gali turėti raidos sutrikimų ir pan.


Nuraminimui - maistas?


Labai dažnai, kai kalbame apie dirglų kūdikį, mamos daro vieną klaidą. Nesupratusios, ko jis iš tiesų nori, vis bando pamaitinti. Paprastai išeina priešingas variantas: užuot nusiraminęs, permaitintas mažylis pasidaro dar dirglesnis, nes jam gali skaudėti pilvą, ima atpylinėti ir pan. Prievarta maitinant kūdikį, galima sukelti rimtų ligų. 


Atsiminkite – kuo mažesnis kūdikis, tuo lengviau nuspėti jo norus, mamos užduotis – padėti mažyliui įgyti savireguliavimo mechanizmą, išmokyti atpažinti savo pojūčius ir tinkamai parodyti. Labai atsargiai vertinčiau siūlymus maitinti kūdikius pagal poreikį, t. y. kada ir kiek jie nori. Aišku, jei vaikelis vystosi įprastai, tuomet viskas gerai, šios rekomendacijos jam tinka. Bet yra tokių kūdikių, kurie neturi savireguliavimo mechanizmo. Mažylis verkia kas valandą? Jam reikia duoti krūtį ar buteliuką? Joks sveikas žmogus nenori valgyti kas valandą, lygiai taip pat ir naujagimis.


Jeigu mes kūdikio verksmą bandome nuraminti tik maistu, darome didžiulę klaidą. Vaikas nesuformuoja savo noro valgyti, nes mes per prievartą kemšame, mažylis jau nebesugeba suvokti, kiek maisto jam iš tiesų reikia. Iš pradžių kovos – atpylinės, viduriuos, paskui pasiduos. O vėliau, kai pradedamas primaitinti, dar prasideda visi kiti cirkai: „Už mamytę, už tėvelį...“ Mamos tam tikrais atvejais yra stebuklingos būtybės, primąstančios įvairiausių būdų kūdikius maitinti – skambant muzikai, žiūrint filmukus ir pan. Paskui skundžiasi, kad vaikas auga dirglus...


Vyresnio vaiko maitinimas per prievartą, jau ne kartą sakiau, gali būti įvardijamas kaip tam tikra smurto forma prieš jį. Mano patarimas mamoms, kurios nesugeba „perskaityti“ vaiko norų ar jie tiesiog negali jų aiškiai išreikšti, parodyti: laikykitės maitinimo ritmo ir režimo. 


Suformuoti miego ritmą


Lygiai tas pats dėl miego. Tėvai neretai pasakoja, kad, užmigdę kūdikį, vaikšto pirštų galais, kad tik jis nepabustų, nes atseit jų mažylis labai jautrus garsams. Tai rodo, kad tie signalai, kurie pasiekia kūdikio ausis, per daug jį dirgina ir neleidžia nusiraminti nervų sistemai, o tai jau nėra labai gerai.


Miego ritmas turėtų atsirasti natūraliai, naujagimis miega tik pavalgęs, vėliau poilsio laikas trumpėja. Jeigu kūdikiui sunku pačiam suformuoti miego ritmą, o tai pasitaiko ne itin dažnai, tėvai tam ir yra, kad padėtų nusistatyti poilsio režimą – migdykite vienu ir tuo pačiu metu. 


Išgąsčio refleksas


Neretai tėvai skundžiasi ir dėl to, kad kūdikiai skėsčioja rankomis ir taip daro nei iš šio, nei iš to. Tai įgimtas refleksas, išlikęs per evoliuciją: kai išsigąstame, mūsų organizme pradeda gamintis hormonas adrenalinas ir mes esame pasiruošę kovoti su pavojais. Būna kūdikių, kurių savireguliavimo procesas sutrikęs, jie reaguoja į bet kokį garsą kaip tik taip – išgąsčiu.


Mažyliai nesugeba intuityviai vertinti signalo ir suvokti – pavojinga jiems tai ar ne, nesuvokia, kad šalia yra mama, kuri apgins nuo visų pavojų. Naujagimiai tikrai bijo šaižių, aštrių garsų, tačiau mama yra tas garantas, kuris saugo. Nuo maždaug ketvirto–šešto gyvenimo mėnesio kūdikis paprastai rankomis skėsčioja mažiau, nes gauna vis daugiau informacijos apie pasaulį ir pamažu pradeda skirti, kas pavojinga, o kas ne. Juk ir suaugusieji puikiai žino, kad ne kiekvienas stiprus garsas būtinai rodo pavojų.


Šis naujagimystės refleksas (Moro) praeina, bet baimės jausmas išlieka visam gyvenimui. Be skėsčiojimo rankomis (Moro reflekso), pasitaiko ir kitokių baimės raiškos formų, pavyzdžiui, ne tik suaugęs žmogus gali, vaizdžiai tariant, suakmenėti iš išgąsčio, taip savo jausmus gali reikšti ir kūdikis. 


„Sunkus“ vaikas


Pasitaiko tokių nepaaiškinamų vaikų – lyg ir sveiki iš pažiūros, bet kažkas negerai. Tam mes turime tokį visa gelbstintį paaiškinimą – „sunkus“ vaikas. Pažiūrėkite į kai kuriuos suaugusiuosius – jie supykę niekaip negali nusiraminti, tai tik parodo jų sutrikusį savireguliavimo procesą, kuris turėjo pradėti formuotis trečią–ketvirtą gyvenimo parą... „Sunkus“ vaikas mediciniškai yra sveikas, tačiau ilgai nesugeba nusiraminti, dažnai pyksta. Tiesiog jis toks yra ir su tuo reikia susitaikyti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis