Prancūzų tyrėjai stebėjo kultūriškai labai skirtingų šalių, kaip antai Namibijos ir Japonijos, vaikus nuo gimimo iki dvejų metų. Akivaizdu, kad kūdikiai, kurie pirmuosius gyvenimo metus auga labai natūraliai šalia mamos, sulaukę dvejų yra stiprūs, pasitikintys savimi. Tie, kurie nuo kūdikystės buvo vienaip ar kitaip atskirti nuo mamos – prižiūrimi auklių, daug dėmesio buvo skiriama ankstyvajam jų ugdymui, yra neurotiški, jų net reakcijos į nesėkmę, t. y. jei kažkas nepavyko, būdingos suaugusiesiems: tranko kumštukais stalą. Kaip "Tavo vaikui" yra teigusi psichologė Dovilė Jankauskienė, sveikiausia būtų abi teorijas susieti į vieną:

"Pastebėta, kad ta suaugusių žmonių karta, kurie iškart po gimimo buvo atskirti nuo mamų ir pirmąsias gyvenimo dienas leido ne prie jos krūties, o naujagimių palatose, dabar turi daug bendravimo bėdų. Priežastis – neužsimezgęs pirmasis saugumo jausmui formuotis labai svarbus ryšys su mama. Tačiau dvejų metukų vaikui jau reikia kitokio santykio su mama – kad jį lavintų, aktyvintų, rodytų, rūpintųsi jo įspūdžiais.

Namibijos mamų vaikai, kurie tebeturi arti mamą, bet nėra kitaip aktyvinami, savaime neišmoksta groti kokiu nors muzikos instrumentu. Gimdamas kūdikis patiria traumą – jis yra išmetamas iš jaukaus, šilto, nedidelio rojaus. O jei išmestas iš rojaus jis iškart yra „įmetamas“ į lovytę? Taip elgtis galima, niekas neuždraus, tačiau ar toks yra mažos asmenybės poreikis? Naujagimio poreikis – būti su mama. Geriausiai, jei atsiskirdamas nuo mamos nepatirtų traumos, tai turi vykti pamažu".