Straipsnio „Kada ir kaip reikia kudykius žindyti“ autorius pasirašė Pusvyrio pseudonimu. Tai buvo vienas iš pedagogo, vadovėlių mokykloms autoriaus, publicisto, visuomenės veikėjo Juozo Damijonaičio slapyvardžių. Tais laikais laktacijos mechanizmas buvo menkai suprantamas, dažnai, kalbant apie kūdikių mitybą, vadovautasi, remiantis suaugusių žmonių mitybos principais. Šiais laikais apie motinos pieną, jo gamybą, žindymą žinoma kur kas daugiau. Tačiau dažnai nesidomintieji naujomis žiniomis vis dar vadovaujasi daugiau nei šimto metų patarimais, kurie dažnai sutrukdo sklandžiam žindymui.
Toliau pažvelkime, kurie iš XIX a. pabaigos patarimų atlaikė laiko išbandymus ir yra vertingi iki šiol, o kuriuos reikia nedelsiant pamiršti.
„Visados prieš žindymą reikia nuplauti krūtis drungnu vandeniu.“
Netiesa. Na, nebent šliaužiojote nuogomis krūtimis per purvą, o normaliu atveju dėl per uolaus krūtų plovimo gali išsausėti spenelių oda. Žindyvė turi paisyti įprastos asmens higienos, o krūtų nereikia kažkaip specialiai plauti. Patariama tik jų nesuveržti, leisti krūtų odai kvėpuoti.
„Kada kūdikis žinda per tankiai, tai jo pilvukas persipildo nenunokusio pieno, kuris suerzina slidžiąją pilvo plėvę, ėda ją ir į plėvę įsimeta karštis.“
Iš dalies tiesa. Šis teiginys gali būti teisingas tik tuo atveju, jeigu mama neduoda vaikui žįsti tiek ilgai, kiek jis nori, jeigu atima iš jo krūtį po kelių minučių. Tuomet kūdikis būna gavęs tik liesesniojo pieno, kurį greičiau suvirškina, greičiau išalksta. Ir jeigu žindyvė vėl jį kelias minutes pažindo, tik jau iš kitos krūties, tuomet vaikas gauna tik liesąjį pieną, kuriame gausu laktozės, ir dėl to tikrai gali kilti virškinimo sutrikimų. Jeigu dėl kokių nors priežasčių žindymas buvo labai trumpas, tuomet kitąkart geriau naujagimiui duoti žįsti vėl iš tos pačios krūties, kad gautų daugiau riebalų. Vyresniam kūdikiui, jeigu jo išmatos yra normalios, jau galima leisti labiau reguliuotis, kiek laiko ir ar iš vienos, ar abiejų krūtų žįsti.
„Perstojimas žindyti labai didelę vertę turi, nes tai yra laikas pilvuko atsilsio. Mažas pilvukas pailsta bedirbdamas, o dirba be paliovos.“
Netiesa. Tai vienas iš labiausiai paplitusių mitų, kuris užsiliko net iki šių laikų. Pienas yra labai lengvai virškinamas, tobulai gamtos pritaikytas mažo žmogaus virškinimo sistemai ir jau geriau tegul kūdikio pilvuke visada būna pieno, negu jo nebūna.
„Trys dalys kūdikių myrių nuduoda per pilvuko ligas, o tų ligų priežastis – žindymas ne tikru laiku.“
Netiesa. Čia galima tik nusistebėti, iš kur tais laikais tokia statistika buvo. Tai yra greičiausiai diagnozės ir statistikos klaidos arba autoriaus neįsigilinimas.
„Motinos klysta manydamos, jog kūdikis verkia tik tąsyk, kada nor valgyti.“
Tiesa. Jeigu kūdikis verkia, o jo sauskelnės ar vystyklai pakeisti, jeigu jis nesušalęs ir nesukaitęs, jam patogu, tuomet jį reikia pažindyti. Jeigu verksmas nesiliauja, verta atrūginti, padėti išsituštinti, glostyti pilvuką, palaikyti tigriuko ant šakos poza, panešioti stačią, priglaudus prie savęs, ieškoti kitų nuraminimo būdų. O tada ir vėl pažindyti. Dažnai kūdikiai tiesiog nori būti kuo daugiau šalia mamos ar tėčio.
„Kitąkart kūdikis verkia trokšdamas gerti. Jeigu jis verkia tuo pažindęs, tai reikia duoti drungno pervirinto, užsaldinto vandens.“
Netiesa. Iki 6 mėnesių išimtinai žindomam kūdikiui visiškai pakanka vandens, kurio yra motinos piene. Juk pieną sudaro net 87–89 proc. vandens. Cukrus kūdikiams išvis nereikalingas ir žalingas.
„Tegul išsiverkia. Verksmas jam iškados nepadarys, nes nuo verksmo plaučiai geriau išsikeičia, geriau auga ir susidrūtina.“
Netiesa. Kai apie besivėdinančius plaučius man pasakė draugės mama, pagalvojau, kad čia toks pokštas, atėjęs iš liūdnos sovietinės realybės. Pasirodo, kad sovietmetį jis pasiekė iš daug seniau. Verksmas negali būti naudingas. Verkiančiam kūdikiui gaminasi streso hormonas kortizolis, kūdikio poreikių nepaisymas žaloja jo nervinę sistemą, kūdikis prisiryja oro, dėl to gali pūsti pilvuką, peralkęs blogiau paims krūtį, dėl to kils žindymo problemų. Be to, alkis kenkia kūdikio fiziniam ir psichiniam vystymuisi.
„Miegas būtinai reikalingas žindančiai motinai, nes budėjimas susilpnina kūną bei sveikatą, ir pienas susimažina.“
Iš dalies tiesa. Miegas tikrai reikalingas žindyvei, tačiau žindymas jam neturi būti kliūtis. Žindyti galima ir miegant, o jeigu nepavyksta, miegoti mamai reikia visuomet, kai kūdikis miega. Net ir dieną. Dažnai aplinkoje būna žmonių, norinčių padėti. Verta paprašyti jų pagalbos buities darbuose, prižiūrint vyresnius vaikus. Naudodamasi kiekviena proga miegoti su kūdikiu, moteris bus pailsėjusi, net ir žindydama dažnai naktimis. Ir toks žindymas ne mažina, o, atvirkščiai, didina pieno gamybą.
„Labai gerai pripratinti kūdikį žįsti prieš užmiegant motinai: apie 10 ar 11 valandą vakare, pažindyti, kaip reik, o paskui žindyti apie 5 ar 6 valandą rytą. Žinoma, jog tokis pripratinimas reikalauja daug nuo motinos kantrybės nei kentėjimo pirmam laiko po gimdymui, bet su kantrumu viskas galima. Motina tur turėti daug stiprybės ir kantrybės duoti išsiverkti kūdikiui, jeigu dar neatėjo ta valanda, kuri paskirta žindymui, ale kūdikis greit pripras prie tokios tvarkos.“
Netiesa. Belieka išreikšti apgailestavimą, kad šis naktinio nežindymo mokymas jau nuo tų laikų atėmė kai kurių kūdikių galimybę gauti motinos pieno, o iš motinų – žindyti ir džiaugtis lengva motinyste. Maža to, kai kuriems kūdikiams toks naktinio maitinimo ribojimas galėjo palikti ir gilesnių pasekmių. Šios dogmos buvo perrašinėjamos iš knygos į knygą, taip pakenkiant žindymui, nes moterims, ribojant žindymą naktį, tikrai imdavo trūkti pieno, kūdikiams negavus naktinio žindymo, nukentėdavo svorio augimas. O šios „bėdos“ būdavo „gydomos“ skiestu karvės pienu arba senųjų „klijukų“, t. y. kruopų nuovirų, girdymu.
Iš tikrųjų žindymas naktį užtikrina, kad vaikui nestigs maisto. Naktį geriau veikia už pieno gamybą atsakingi hormonai, todėl net jeigu naujagimis naktimis pats miega, jį būtina žadinti. Po pirmojo mėnesio, jeigu svoris auga gerai, miegančio kūdikio naktį žadinti nebereikia, bet jeigu pats pabunda, būtinai pažindykite. Tačiau, jeigu svoris auga nepakankamai, būtina užtikrinti naktinį žindymą iki trijų mėnesių.
„Žindyt kiekviena motina turi pati išsimokint, bet ir aš truputį pamokinsiu. <...> kūdikis žįsdamas tur būt ištisas, neprispaustas, motina teprilaiko dviem pirštais, smiliumi ir dičkiu krūtį idant pienas staiga nebėgtų į burnutę ir kad krūtys neužgultų ant nosies.“
Iš dalies tiesa. Naujagimis turi būti išsitiesęs ir neprispaustas, bet priglaustas prie mamos. Geriausia, kad kūdikio ir mamos pilvai būtų atsukti vienas į kito pusę, kaklas nepasuktas – galva ir nugara vienoje linijoje. Jokiu būdu kūdikio galvos negalima laikyti ranka, galvytė turi būti atlošta. Galima prilaikyti tik spranduką. Pirštais laikyti krūties nereikia – tinkamai apžiojęs kūdikis neuždus. Reikia pasistengti, kad kūdikio apatinė lūpytė būtų išsivertusi ir apžiotų kuo daugiau areolės, tuomet galvytė bus šiek tiek atlošta, o nosytė nebus prispausta prie krūties.
Autorius čia teisingai sako, kad kiekviena motina turi pati išmokti žindyti – kiekviena turi atrasti jai ir jos kūdikiui tinkamas pozas, kiekviena mama turi pajusti, koks žindymo kelias jai ir jos vaikui geriausias. Vis dėlto žinių bagažas, kas yra tariamos žindymo problemos, o kas yra tikros, ir kaip jas spręsti, reikalingos kiekvienai, norinčiai sklandaus žindymo.
„Vaikščiojant ar stovint kūdikio niekados nereikia žindyti.“
Iš dalies tiesa. Tikrai pirmomis paromis po gimdymo taip geriau nedaryti. Nes po gimdymo išvargusi moteris žindydama stovomis gali nenulaikyti naujagimio ant rankų. Tačiau vėliau gali būti įvairių situacijų ir nieko tokio, jeigu kūdikis bus žindomas vaikštant, stovint ar net šokant.
„Kūdikis žįsdamas per miegą užlaiko ant liežuvio ir burnoj pieną, kuris paskui rūgsta ir erzina bei ėda slidžiąsias burnutės dalis ir kūdikio burnutė išgenda. Taigi po kiekvienam žindymui reikia lūputes nušluostyti.“
Netiesa. Žindančio kūdikio burnoje pienas atsiduria iškart gerklės gilumoje ir burnos neskalauja. Kitaip yra vaikams, kurie geria iš buteliuko. Jeigu kūdikis užmiega su pienu burnoje, jis irgi nerūgsta ir neerzina burnos, be to, nesiekia dantų. Pienas turi antibakterinių, drėkinamųjų, gydomųjų savybių. Todėl kūdikio burnytei jis nekenkia.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad dantų ėduonį sukelia bakterijos – Streptococcus mutans, o motinos piene esantys imunoglobulinai A ir G sulėtina šių streptokokų augimą. Maža to, motinos piene esantis laktoferinas nugali Streptococcus mutans. Tačiau net ir išimtinai žindomi kūdikiai neįgyja „imuniteto“ dantų ėduoniui, nes jo atsiradimą lemia daugelis kitų faktorių: cukrus, mikroorganizmai, seilių trūkumas, ligos, higienos stoka, genetika. Ypač riziką dantukams kelia maisto su cukrumi davimas kūdikiams ir mažiems vaikams. Dantukams kenkia būtent tokio maisto likučiai, likę ant dantų. Tad ir valyti iš kūdikio burnytės reikia ne mamos pieną, o cukrų visuose jo pavidaluose.
„Jeigu motinai kaip žindo, turi nemeilų jausmą krūtyse ir strėnose, džiūsta lūpos ir gomurys, o dar prie to kosti, tai reikia žinoti, jog motinos krūtyse pieno mažai esti, bet reikia jo palaukti. Kaip kada visa tai praeina, motinai atsigėrus arbatos, pieno ar vandens su cukrumi, o paskui kūdikį prileidus prie krūties.“
Iš dalies tiesa. Po gimdymo, kai pradeda gausiai gamintis pienas, moterys dažnai žindydamos pajunta, kad skauda susitraukinėjanti gimda, krūtis veikia pieno atleidimo refleksas, taip pat sustiprėja troškulys. Tačiau tai nereiškia, kad krūtyse yra mažai pieno. Šie pojūčiai yra dėl oksitocino poveikio žindant. Norint išvengti troškulio, verta išgerti arbatos ar vandens (geriau nesaldinto) ne tik prieš žindymą, bet ir turėti gertuvę šalia, kai žindote.
