Konsultuoja tarptautinė žindymo konsultantė (IBCLC) Rasa Siudikienė
Šeimos turi skirtingas žindymo patirtis: kartais moterys nenori žindyti, kartais joms tai nepavyksta, kartais žindo sėkmingai, o kartais pereina per daugybę sunkumų. Todėl daug kas yra patyręs, kad žindymo tema yra labai jautri. Ir medikai, ir didžioji dalis visuomenės jau be diskusijų sutinka, kad mamos pienas yra geriausias maistas kūdikiui. Vis dėlto kažkas nutinka, kad žymiai didesnė dalis kūdikių nėra žindomi, o ir žindančių, ir nežindančių vaikų tėvai savo adresu sulaukia kritikos.
Žindymo statistika
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) dėl teigiamo poveikio kūdikio (vaiko iki vienų metų) ir motinos sveikatai rekomenduoja kūdikius iki 6 mėnesių maitinti vien tik motinos pienu. PSO taip pat rekomenduoja tęsti žindymą iki dvejų metų ar daugiau. Vis dėlto tik apie 44 proc. 0–6 mėn. kūdikių pasaulyje yra išimtinai žindomi.
Lietuvos higienos instituto duomenimis:
• Per pastaruosius metus Lietuvoje iki 6 mėnesių išimtinai žindyti 36,7–37,9 proc. kūdikių iki 6 mėnesių.
• Kūdikių, maitintų krūtimi (bent dalinai) iki 3 mėnesių, – 70,3 proc.
• Kūdikių, maitintų krūtimi (bent dalinai) iki 6 mėnesių, – 50 proc.
• Nuo 2002 iki 2019 m. išimtinai žindomų kūdikių iki 6 mėnesių padaugėjo nuo 13,8 proc. iki 37,9 proc.
Svarbu pažymėti, kad Higienos instituto duomenys nėra tikslūs, nes dažniausiai suvedami rankiniu būdu iš ambulatorinių kortelių. Šiuos duomenis pateikia ligoninės ir poliklinikos metinių ataskaitų metu. Taip pat duomenų netikslumų gali būti dėl medikų skirtingai traktuojamos išimtinio žindymo sąvokos.
Iš statistikos matome, kad žindomų kūdikių iki 6 mėnesių yra du kartus mažiau nei nežindomų, net nekalbant apie vyresnius kūdikius. Matome ir tai, kad bent pirmus tris mėnesius žindo ar bando žindyti didžioji dauguma moterų, o paskui kažkas įvyksta ir skaičiai drastiškai krenta. Iš to darau prielaidą, kad vis dėlto dauguma moterų nori žindyti, supranta žindymo reikšmę, bet jų žindymo kelionė baigiasi net neįsibėgėjusi. Kaip jūs vertinate šiuos statistinius skaičius?
Statistika, net tokia, kuri, sakyčiau, yra pagražinta, parodo, kad žindymas yra podukros vietoje. Komentuojant statistiką, reikia atkreipti dėmesį į tai, ką mes vadiname žindymu ir ką vadiname išimtiniu žindymu. Medikai ambulatorinėje kortelėje pažymės, kad moteris žindo, kai ji žindo pagal kūdikio poreikį 8–10 ar daugiau kartų per parą. Tačiau kartais taip pat kaip žindanti bus pažymėta ir mama, žindanti tik kartais, o kitu metu pamaitinanti mišinuku. Lyg ir turėtų pažymėti, kad ji ne išimtinai žindo, bet tikrai ne visada taip detaliai į tai žiūrima. O tai vis dėlto yra svarbu. Išimtiniu žindymu galima laikyti tik tokį žindymą, kai naujagimis, kūdikis nėra gavęs jokio papildomo maisto nė karto. Net jeigu dar gimdymo įstaigoje kūdikiui buvo kartą sugirdytas adaptuotas pieno mišinys, jo maitinimo, siekiant mokslinio tikslumo, nebegalima vadinti išimtiniu žindymu.
Kas vis dėlto nutinka, kad dauguma kūdikių nėra išimtinai žindomi? Kartais tenka išgirsti, kad, matyt, moteris pati nelabai norėjo žindyti, per mažai stengėsi. Ar tikrai?
Yra keli aspektai, lemiantys nežindymą. Mamos nenoras – vienas iš jų. Vis dėlto kur kas dažniau tai būna ne nenoras, o žinių stoka. Paskui negauta pagalba artimoje aplinkoje ir iš medikų. Reikia atsekti, iš kur atsiranda pasirinkimas nežindyti. Ar iš problemų, kurių moteriai nepavyksta įveikti, ar iš nuostatų? Sprendimą žindyti ar ne mama priima pati. Tai jos teisė į savo kūną. Turime gerbti jos apsisprendimą bet kuriuo atveju. O atvejų gali būti įvairių.
Gali būti žindymo neapykanta dėl patirtos seksualinės prievartos. Gali būti nepakeliamas skausmas žindyti. Greičiausiai taip yra dėl netaisyklingo apžiojimo, bet kol ši problema bus įveikta, ne kiekviena gali ir turi kentėti. Būna, kad dėl tam tikrų sunkumų, buvusių žindymo pradžioje, moteriai, norinčiai žindyti, tenka praeiti relaktacijos kelią. Ne kiekvienai jis pakeliamas, ne kiekvienai jis dėl organizmo ypatumų vienodai sunkus. Kai kurioms jis gali būti daug sunkesnis. Būna, kad moteris nebegali prisiimti rizikos dėl krentančio kūdikio svorio ir ima maitinti mišiniu. Jai ir taip liūdna, galbūt ji save smerkia, o dar sulaukia ir išorinio pasmerkimo. Jeigu moteris renkasi kitokį kelią, niekas jos negali smerkti. Gali informuoti, padėti ir palaikyti.
Svarbu, kad moterys pačios savęs nekaltintų. Nepavyko – nieko tokio. Nors žindymo reikšmė kūdikiui yra didžiulė, jo nebuvimą galima kompensuoti apkabinimais, nešiojimu, kitais būdais atliepiant kūdikio artumo poreikį.
Nors dauguma moterų nori žindyti savo vaikus, paskaičiusios mūsų pokalbį, kai kurios gali ir išsigąsti. Vis dėlto juk žindyti gera, ar ne?
Iš tiesų mes žindymą dažnai matome gana idiliškai – moteris Madonos pozoje laiko kūdikėlį, jis įnikęs į jos krūtį, o ji palaimingai šypsosi. Įsivaizduokite, koks šokas būna moteriai, kai kūdikis neima krūties, kai labai skauda spenelius arba gydytojai ima abejoti, ar jai užtenka pieno.
Kai į mane kreipiasi su problemomis susidūrusios žindyvės, jos dažnai manęs klausia, kodėl joms niekas nesakė, kad bus tiek sunkumų žindant. Paaiškinu, kad tų sunkumų galėjo nebūti, jeigu iškart nebūtų buvę žindymo klaidų. Taip pat padrąsinu, kad sunkumų nebeliks, kai juos išspręsime. Bėda ta, kad daug kas galvoja, kad žindymas natūralu, nėra ko čia mokytis, kam tie žindymo kursai – negi tam, kad parodytų, kaip spenelį į kūdikio burną įkišti?
Žindymas pradžioje dažniausiai turi spygliukų – vienoms mažiau, kitoms daugiau. Naujagimis dar nebrandus, moteris ką tik tapusi mama – tai sudėtingas periodas. Todėl ir žindymo kursai dažniausiai būna apie žindymą naujagimystėje. Kai tuo metu moteris atsilaiko, paskui dažniausiai žindo it čiuoždama nuo kalniuko rogėmis. Todėl labai gerai yra pasiruošti tam sunkesniam periodui po gimdymo ir žinoti, kaip pačiai susitvarkyti su galimomis žindymo problemomis, kaip atskirti teisingą informaciją nuo moksliškai nepagrįstos nuomonės.
Dar svarbu pabrėžti, kad žindymo kursai nelygu pseudomokymams. Nepasitikėčiau mokymais, kuriuos organizuoja dirbtinio kūdikių maitinimo priemones gaminančios firmos, arba vaistinėse organizuojamais mokymais už kelis eurus. Tokia veikla prieštarauja Reklamos įstatymui, tarptautiniams teisės aktams, kuriems įsipareigojusi ir Lietuva. Gaila, kad trūksta atsakingo valstybės institucijų požiūrio į tokią nelegalią veiklą. Žindymo entuziastai, kurių niekas nefinansuoja, yra praktiškai bejėgiai, kovodami su prekybininkų pusėje esančiais teisininkais.
Turime didžiulę spragą dėl šeimos gydytojų. Nors spragų pasitaiko ir gimdymo stacionaruose, vis dėlto juose yra gražių pavyzdžių, kokius žingsnius padarė naujagimiams palankių ligoninių neonatologai ir akušeriai. Jau vos užgimę naujagimiai guldomi ant mamos, nedelsiant inicijuojamas pirmasis žindymas. Visa tai pozityviai veikia žindymą.
Tuo metu šeimos gydytojai dažnai mano, kad žino apie žindymą pakankamai, daugiau ir giliau juo nesidomi. O juk jų indėlis į žindymo sėkmę yra taip pat labai svarbus. Juk būtent jų kabinetuose iš ligoninės išrašyti naujagimiai pirmąkart pasveriami, jų kabinetuose moterys gauna „diagnozes“ – pakanka joms pieno ar ne. Gaila, bet šeimos gydytojų atveju nebuvo padaryta tokių pozityvių žingsnių kaip naujagimiams palankiose ligoninėse. Todėl ir turime šią dešimtmečiais besitęsiančią situaciją.
Labai skauda, kad net kai tėvai tiek daug padaro nuo savęs šviesdamiesi, gimdymo namai suteikia gerą startą, dažnai, apsilankius gydytojo kabinete, po patikrinimo jauni tėvai sulaukia klausimų: ar tikrai turite pieno? Ar nusitraukėte ir pamatavote, kiek jo turite? Tokie kontroliniai klausimai neskatina, nepagiria žindančios mamos, o spinduliuoja kritišką vertinimą, abejonę, ar moteris yra pajėgi išmaitinti savo vaiką.
O paskui – tas greitas siūlymas primaitinti vaiką adaptuotu pieno mišiniu. Juk derėtų laikytis protokolo, pagal kurį, jeigu medikas įtaria trūkstant maisto kūdikiui, turi būti tikrinama žindymo taktika, vaiko sveikata, vaiko burnos anatomija. Neradus sutrikimų čia, reikia atsižvelgti į mamos sveikatą: gal ji turi hormonų sistemos sutrikimų, kokia jos krūtų būklė. Nustačius, kad yra žindymo taktikos, prigludimo prie krūties problemų, gydytojas turėtų padėti žindyvei atrasti efektyvesnę žindymo taktiką. Jeigu atrastų kūdikio ar mamos sveikatos sutrikimų, turėtų juos spręsti. O dabar dažniausiai nieko netikrina, iškart siūlo mišinį. Pasitelkę mišinį, neretai gydytojai tik užmaskuoja vaikų alergijas, liežuvio pasaitėlio priaugimą, moters hormoninės sistemos sutrikimus.
Taip gydytojai net ir sau darbo pasidaugina. Gydo vaikus nuo negalavimų, nuo kurių žindymas saugo prevenciškai: virškinimo, sąkandžio problemų, nutukimo. Jau nekalbant apie tai, kad žindymas yra svarbus ne tik mitybai, bet ir psichologinei vaiko raidai. Apibendrinant galima sakyti, kad žindymo skatinime trūksta palaikymo iš sveikatos politikos, nes nesuvokiama ekonominė žindymo nauda. Jeigu visi ar bent dauguma vaikų būtų žindomi, sveikatos apsaugos sistema daug sutaupytų.
Kodėl nutinka taip, kad tie žmonės, kuriais visuomenėje pasitikėjimas yra didžiulis ir kurie turėtų būti pagrindiniai gydymo ir ligų prevencijos vedliai, vis dėlto sutrikdo žindymą arba bent jau nepadeda, jeigu kyla sunkumų žindant?
Pirmiausia tai, kad apie žindymą medicinos studentai beveik nesimoko. Lietuvoje žindyvės priežiūra priskirta akušerio funkcijoms. Pavyzdžiui, prieš pusmetį nagrinėjau akušerių mokymo programą Kauno kolegijoje ir joje neradau nė žodžio apie žindymą ir laktacijos valdymą. Gali būti, kad programoje tarp dalykų laktacijos valdymas nepaminėtas, įtrauktas tik kaip viena ar kelios paskaitos kitoje disciplinoje. Tą patvirtina pačių akušerių ir jaunų gydytojų pasakojimai. Kai jos laukiasi, pačios ateina į žindymo kursus ir tik čia sužino, kaip išvengti sužalotų spenelių, kaip spręsti tipines ir mažiau tipines žindymo problemas. Aukštosiose mokyklose sužino tik tai, kad žindyti yra naudinga.
Nuoširdesni medikai prisipažįsta, kad darbe vadovaujasi prieš 30 metų savo pasidarytais užrašais arba tuo, kaip darė su savo vaikais. Pripažįsta, kad žinių trūksta. Ilgus metus Lietuvoje nebuvo griežtos tvarkos, kas medikus moko apie žindymą. Mokytasi iš senų kartų perduodamų ydingų žinių. Jas atnaujinti, kelti kvalifikaciją apie vaikų mitybą medikai skubėdavo į konferencijas, kurias remdavo mišinių gamintojai. Jose pasakodavo, kaip spręsti alergiškų vaikų bėdas antialerginiais mišiniais ir panašiai. Ši situacija vargiai pasikeitusi ir šiais laikais. Deja, dalyvauti kokybiškose, mokamose, niekieno nefinansuojamose konferencijose medikai vis dar retai gali.
Gydytojos, kurios yra ir sertifikuotos žindymo konsultantės, pasakoja, kad savo darbovietėse vengia kalbėti apie žindymą, nes kiti medikai šias kompetencijas laiko mažiau svarbiomis, nepakankamai medicininėmis.
Neretai iš nežindančių šeimų pasigirsta, kad medikai joms rekomendavo vaiką atjunkyti nuo 6 mėnesių, o nuo metų – tai tikrai. Pasigirsta, kad ilgiau žindančios moterys yra fanatikės, užsiima kone ezoterija, paniekinamai pavadinamos natūralistėmis. Kaip gali būti tokia priešprieša tarp to, ką rekomenduoja visus mokslinius tyrimus apibendrinanti ir esmines sveikatos rekomendacijas teikianti PSO, ir medikų teikiamų rekomendacijų pacientams?
Kai neturi žinių, lieka mistifikuoti. Žindymas yra natūralus ir nieko nekainuojantis dalykas. Situacija dėl kartais esamo žindymo niekinimo ir iš kitos pusės fanatizmo susiklostė dėl to, kad mamos ir tėvai labai investuoja į žinias, laukdamiesi vaiko, bei žino kur kas daugiau nei jų šeimos gydytojai. Ši tendencija vis stiprėja.
Kitas aspektas – moteriai, kuri pati žindo ar ilgai žindė praeityje, pamačius žindyvę, kyla džiugesys. O kaip jaustis gydytojai, kuriai savo vaikutį teko maitinti buteliuku? Iš tikrųjų suprantu gydytojų įvairiaprasmę, daugiasluoksnę situaciją ir nesinori, kad jiems kristų vien tik kritikos strėlės žindymo srityje. Tikrai būna gydytojų, kurie nuoširdžiai domisi žindymu, skaito knygų, lankosi kursuose. Jų yra ir mažuose miesteliuose, ir didmiesčiuose.
Ką galima padaryti, kad situacija dėl medikų indėlio į pagalbą žindyvėms gerėtų?
Tikiu, kad dauguma gydytojų rinkosi medicinos studijas, nes troško padėti žmonėms. Ir jie gali išpildyti šią savo svajonę, nepaisant pačių kadaise patirtų traumų, kai patys nebuvo žindomi ar negalėjo žindyti. Tuo metu jie neturėjo pagalbos, neturėjo galimybių jai gauti. Dabar ši pagalba yra. Žindymo ir laktacijos valdymo srityje yra labai didelių pokyčių ir jais reikia domėtis. Taip gydytojai prisidėtų prie naujų kartų, kurios ateina į šį pasaulį, laimės. Tai labai reikšmingas indėlis.
Taip pat gydytojus kviesčiau įgyti profesinę laktacijos valdymo specialisto kvalifikaciją – IBCLC. Gydytojams ją įgyti kur kas lengviau nei žmogui iš kitos srities. Universitetai, kolegijos – tai vietos, kuriose Lietuva gali padaryti stiprų postūmį žindymo skatinime. Dėstyti studentams reikia kviesti patyrusius žindymo ir laktacijos valdymo specialistus, o ne gydytojus ar profesorius. Mokslinis laipsnis ar patirtis vaikų ligų gydyme savaime negarantuoja žinių apie laktaciją. Jau nereikia išradinėti dviračių, mokymo programų. Jų jau yra. Yra ir specialistų. Lieka juos pasikviesti, kad jie dalytųsi savo žiniomis ir patirtimi.
Po pasaulį sklando šūkis „Normalize breastfeeding“ („Normalizuokime žindymą“). Kaip manote, kodėl žindymas vis dar nelaikomas norma? Ar ir Lietuvoje tai aktuali problema?
Žindymas vis dar nėra laikomas prigimtiniu ir gražiu veiksmu. Pirmiausia – apie žindymo grožį vis dar rašoma ir kalbama per mažai. Juk dar prieš kelerius metus, kalbant apie žindymą viešumoje, bendra opinija buvo nepalanki žindymui. Nors šiuo aspektu situacija pagerėjo, bet visuomenėje vis dar vyrauja suvokimas apie žindymą kaip apie seksualizuotą, nešvarų, gal net kriminalizuotą dalyką. Tam, kad tai visiškai pasikeistų, gali prireikti net kelių kartų.
Kai gyvename savotiškuose socialiniuose burbuluose, gali susidaryti įspūdis, kad gyvename burbule, kuriame daugybė išimtinai žindančių moterų, nors jų yra mažuma. Vis dėlto tai, kad visuomenėje kalbama apie žindymą, kad kvalifikuota pagalba žindyvėms yra labiau pasiekiama, tikrai padeda po truputį gerinti žindymo statistiką, o moterims sėkmingiau ir ilgiau žindyti.
Lietuvoje galime džiaugtis, kad žindymo klausimu mamų ir tėčių pusėje yra pozityvus nusiteikimas. Juntama vis didėjanti motyvacija žindyti, į žindymo kursus vis dažniau užsirašo ir tėčiai. Tėvų domėjimasis žindymu – naujausia tokia pozityvi tendencija. Vadinasi, mamos, iškilus žindymo sunkumų, sulauks daug palaikymo ir paramos namuose.
Kaip yra su vaikų, jau ne kūdikių, žindymu? Ar mūsų visuomenė tinkamai įvertina moters pastangas atliepti savo mažo vaiko poreikius?
Kol vaikas yra naujagimis ar mažas kūdikis, kol moteris yra dar mažai mobili ir palyginti nedaug būna viešumoje, visuomenė žindymą jau lyg toleruoja, mat žindyvės labai daug kam neužkliūva. Tačiau kai vaikas ūgteli, moteris tampa mobilesnė, kai žindyti viešumoje tenka vis dažniau ir žmonės pamato didesnio kūdikio ar jau daugiau nei metų ar dviejų vaiko žindymą, iškart įvyksta savotiškas sustingimas, žmonės bando suvokti, ką čia mato, kas čia vyksta. Gaila, bet daug kam tai atrodo nenormalu, jie randa ir kitų daug nemalonesnių žodžių apibūdinti savo jausmus. Šių jausmų kyla iš nepatyrimo, iš to, kad mūsų visuomenė prie žindymo nepratusi, nors tai yra visiškai natūralu ir normalu. Tai yra žmogaus prigimtis.
Mamos pieno sudėtis po metų nėra nuvertėjusi, ji lieka, kokia lieka – turinti milžinišką reikšmę vaikui. Tiesiog pienas apleidžia šimtaprocentines visos mitybos dalis, bet dėl to netampa nereikalingas. Maža to, žindant vyresnį vaiką, vaikas žinda rečiau, tad mamos pieno sumažėja, jis patirštėja, o savo sudėtimi priartėja prie priešpienio, tad tampa itin vertingas.
Kai kalbama apie vyresnio vaiko žindymą, turime suvokti, kad žindymas turi ne tik mitybinę vertę. Tai ir kūno kontaktas, per kurį formuojasi stiprus vaiko vertybinis stuburas. Kai mama su pasigėrėjimu žiūri į vaikutį, duoda jam daug kūno kontakto, mažylis auga tvirtas ir pasitiki savimi. Jeigu mama bijo žindymo, gėdijasi jo, stengiasi nutraukti žindymą, tepasi spenelius garstyčiomis, tai vaikas jaučiasi nesaugus, su juo nėra susitarimo, rodomas apgavystės kelias. Tokiomis aplinkybėmis vaikas auga ne su tokiu tvirtu vertybiniu stuburu.
Norėčiau priminti, kad tyrimai rodo, jog net suaugusiųjų laimės koeficientas, jų uždirbamų pinigų suma padidėja tada, kai jie būna apkabinami per parą ne mažiau nei aštuonis kartus. Jeigu žmogus negauna tų apkabinimų, jo gyvenimo kokybės supratimas prastesnis. Tad aštuoni pažindymai kūdikiui ar vaikučiui duoda dar daugiau nei aštuoni apkabinimai suaugusiajam. Tik kai vaiko nervų sistema stabili, kai jis pasitiki mama, kai jam nėra abejonių dėl aplinkos, kai ji nėra priešiška, o mama yra viso to pagrindas, vaikas atsispiria ir tampa savarankiškesnis nei tas, kuris buvo „dresuojamas“ dirbtinai pats nusiraminti. Mamos, kurios vaikui suteiks daug savęs, galiausiai turės mokantį susivaldyti, savarankišką vaiką.
Lietuvoje ilgiau žindyti vaikučius turime gana palankias sąlygas. Tą rekomenduoja ir PSO, tokia yra ir LR sveikatos apsaugos ministerijos pozicija. O kitų, kas teigia priešingai, argumentacija yra labai siaura arba jos visai nėra. Todėl kviečiu šeimas atsipalaiduoti, atliepti vaikučių poreikius, nepasiduoti senoms, mokslu nepagrįstoms dogmoms ir, mėgaujantis žindymu, taip paprastai ir lengvai suteikti džiaugsmą savo kūdikiams bei vaikams.
