Kūdikio kūno kalba: pamatyti ir suprasti

Dažnai tėvams atrodo, kad pirmąjį savo gyvenimo pusmetį kūdikis su jais mažai bendrauja. Mamos, kurios praleidžia su savo lėliukais beveik visą savo laiką, labiau supranta mažylio kūno kalbą, tėčiams gi nekantru kuo greičiau ir kuo daugiau gauti grįžtamojo ryšio iš savo mažylio. Kūdikiai kalba, tik ne taip, kaip mes įsivaizduojame! Kol dar neįjungti kalbos padargai, jie daug ką pasako savo judesiais, mimika. Ką rodo kūdikio kūno kalba? Kodėl svarbu mėgdžioti kūdikį? Ką apie tai sako specialistai?

Bendrauja visu kūneliu


Vaikas, mokantis kalbėti, pasako visa, ko nori, kaip jaučiasi, apie ką svajoja. Nė kiek ne mažiau informacijos perteikia ir kūdikis bei dar nekalbantis vaikutis. Bet ji perteikiama visu kūnu: veido mimika, judesiais, emocijomis. Ir mes, suaugusieji, vartojame kūno kalbą, tačiau darome tai nesąmoningai, neretai nekreipdami dėmesio į tai, ką byloja mūsų rankų gestai, veido išraiška. Apskritai verbalinė (žodinė) kalba mums reikalinga informacijai perduoti, o kūno kalba išreiškia jausmus, mintis, požiūrį, tarpusavio santykius: pasitenkinimą ar nepasitenkinimą, skausmą, simpatiją ar antipatiją kitam žmogui. Bendraujant kūno kalba, ypač svarbi veido išraiška, žmogaus sudėjimas, fizinis patrauklumas, judesiai ir gestai, netgi įvairūs priedai: bateliai, kaklaraiščiai, kosmetika, akiniai, skarelės, šukuosena, skrybėlė. Visa tai drauge sudaro bendrą žmogaus vaizdą ir siunčia vienokius ar kitokius signalus aplinkai. Šie signalai yra nesąmoningi ir nevalingi, tačiau kaip tik jie leidžia suprasti tikruosius pašnekovo jausmus ir mintis. Kūno kalbai, ko gero, skiriame nedaug dėmesio, tačiau ji yra labai svarbi mūsų gyvenime. Ją galima palyginti su užsienio kalba, mat plečia galimybes bendrauti: mokėdami ir naudodamiesi kūno kalba, galime geriau suprasti vieni kitus. Tai būdas geriau pažinti savo kūdikį ir sugebėti patenkinti jo norus.

 

Svarbu mėgdžioti


Kūdikio emocinis gyvenimas pirmiausia pagrįstas fiziniais pojūčiais. Kai jam gerai, veidelis atsipalaiduoja ir spinduliuoja gerą nuotaiką. Tačiau kūdikio veido išraiška iškart pasikeičia, kai jam tampa blogai, kai suskausta pilvuką arba yra alkanas. Kiekviena akyla mama iškart pastebi, kad pakyla antakiai, parausta žandai, kūnelis įsitempia. Tai rodo, kad reikia skubios pagalbos. Iš kūdikio veidelio galima išskaityti darną, pasitenkinimą arba, priešingai, nepasitenkinimą. Tačiau šiuos signalus siųsti jis išmoksta tik stebėdamas kito žmogaus reakciją. Tarkime, jeigu mama mėgdžioja savo kūdikio kūno kalbą (verksmą, šypseną, nepasitenkinimo grimasą), šis gali tarsi veidrodyje stebėti save ir pats mėgdžioti jos veido išraišką. Taip kūdikis mokosi pažinti ir atskirti savo paties pojūčius. Mama, stebėdama savo kūdikį, jį mėgdžiodama, labai greitai pradeda su juo susikalbėti.

 

Žiūrėkite į mimikas


Mažyčio bejėgio kūdikio, kuris nesugeba pakentėti ir palaukti, veido išraiška labai greitai keičiasi. Jis išgyvena, kad nemato tėvų veide šypsenos, supanikuoja, jeigu mama užsibūna virtuvėje ir per kelias sekundes neatskuba jo pamaitinti. Supyksta, jeigu niekaip nesiseka paimti žaisliuko. Kūdikis nebijo savo jausmų reikšti čia ir dabar: jo veidelis parausta ir pasigirsta garsus verksmas. Tačiau, vos gavęs tai, ko norėjo, nurimsta ir akytės suspindi visiškai kitaip. Taip pamažu jis išmoksta ne tik išsireikalauti, bet ir prajuokinti tėvus. Jeigu pastebi, kad jie juokėsi iš kokios nors grimasos, ją kartos, nes tikėsis, kad tėvai ir vėl kartu juoksis. Be galo įdomu yra stebėti kūdikio išraiškas ir gestus, kartoti juos ir taip su juo bendrauti.

 

Kas slepiasi kūdikio akytėse


Kūdikis pirmiausia pradeda bendrauti akimis. Akytėmis ima sekti judantį žmogų ar daiktą, tik paskui tarsi iš paskos pasisuka ir kūnelis. Kaip suprasti, ką rodo kūdikio akytės?


• Kai yra žvalus ir nori bendrauti, kūdikio antakiai kilnojasi, akytės reaguoja į judančius objektus, žvilgsnis yra budrus. O galvytė sukasi ten, kur žiūri akytės.

• Jeigu nenori bendrauti, prastai jaučiasi arba nuobodžiauja, o galbūt jam stinga naujų įspūdžių, jaučiasi nusivylęs, akytės apsiblausia, tarsi nieko nematytų, pats kūdikis pasidaro vangus.

• Kai susidomėjęs, nusiteikęs atrasti ir pažinti pasaulį, galvytė yra pakelta arba juda žvilgsnio kryptimi.

• Žvaliai nusiteikęs sukioja galvytę ir sprandą.

• Nusukdamas galvytę, kūdikis parodo, kad norėtų sustoti, padaryti pertraukėlę arba baigti žaidimą, o atsisukdamas, priešingai – kad jį norėtų tęsti.

• Jei galvytė visiškai nusvirusi žemyn prie krūtinės, kūdikiui jau neįdomi veikla. Dažniausiai tai aiškus nuovargio požymis.

• Pavargęs žvilgsnis rodo, kad kūdikis gali norėti pasakyti, jog yra pavargęs, jam nuobodu. Gyvos, budrios akytės kviečiasi mamą, tėtį, brolius ir seseris kartu pažaisti, pabūti, pabendrauti.

• Na, o žiovulys dažniausiai rodo, kad mažylis norėtų kitos veiklos, kad jo dėmesys tai pačiai veiklai susilpnėjo. Kūdikis žiovauja tada, kai atslūgsta įtampa ir sumažėja kraujospūdis.

 

Ką sako judesiai?


Judesiai itin svarbūs kūdikio gyvenime, jie reikalingi ne tik fizinei, bet ir emocinei raidai. Devynių mėnesių kūdikis jau naudoja kelių rūšių gestus, kai ko nors nori. Jis parodo, kad nori kokio nors daikto, kad kuo nors susidomėjo, pamojuoja atsisveikindamas, imituoja valgymą, gėrimą, miegojimą. Mokslininkai tai laiko įrodymu, kad vaikų kalba ir gestai vystosi beveik tuo pačiu metu. Vis dėlto jie šiek tiek lenkia kalbos raidą, todėl padeda vaikui reikšti norus, o tėvams juos suprasti.


• Kūdikis, kurio rankytė suspausta į kumštuką, yra supykęs, pasirengęs kovoti. Kumštelis rodo, kad jis pyksta. Tačiau kūdikis suspaudžia kumštelį ir tada, kai užkietėja viduriai, kai yra šalta arba šlapias užpakaliukas.

• Jeigu kūdikis spardosi, tarsi kažką nuo savęs stumdamas kojytėmis, gali būti, jam skauda pilvuką. Šis judesys rodo iš vidaus kylantį skausmą ar spaudimą – kūdikis tarsi bando jį nuo savęs nuspirti kuo toliau.

• Pritrauktos prie veido rankytės gali rodyti, kad kūdikis išalko, ištiestos – kad nori bendrauti.

 

Drovumas – pasitikėjimo ženklas?


Pradėję vaikščioti vaikai susiduria su naujais ne tik fiziniais, bet ir socialiniais iššūkiais. Ir turi spręsti, kaip elgtis. Yra penki elgesio modeliai, rodantys, kaip žmogus reaguoja, susidūręs su kliūtimi (kitu žmogumi ar užduotimi): agresyvi reakcija (pirmyn), atsitraukimas (pabėgimas), baimė (slėpimasis), socialus elgesys (pagalbos šauksmas), rezignacija (pasidavimas).

           

Kartais vaikai, mėgindami išspręsti problemą ar išvengti priešpriešos, tiesiog pasislepia. Vaikas, traukiantis petukus aukštyn, veikiausiai bijo ir norėtų išvengti susidūrimo. Vaikas, kuris nebijo susidūrimo, jo nevengia, stovi tiesus pakelta galva, žvelgia priešininkui į akis. Nusileisdamas ar ieškodamas taikaus sprendimo, palenkia galvą į šoną ir tarsi atsuka priešininkui kaklą: „Gali kąsti, aš nesiginsiu.“ Bet kartu tai ir pasitikėjimo ženklas: „Tikiuosi, tu nekąsi.“ Prie ausies pritrauktas petukas, į šoną palenkta galva rodo: „Norėčiau užmegzti ryšį ir viską išspręsti taikiai.“ Tokį elgesį mes, suaugusieji, dažnai vadiname drovumu. Viena vertus, vaikas nori, kad jam nieko nedarytume, antra vertus, bando užmegzti ryšį. Baikštumas, kuriuo nuspalvinti visi šie kūno signalai, nerodo, kad vaikas vengia bendrauti, priešingai – rengiasi galimam ryšiui.

 

Kalbėti ir klausytis


Labai svarbu vaiką mokyti imti ir duoti. Šis žaidimas, kai vienas ištiesia ranką ir kažką duoda kitam, o kitas kažką duoda pirmajam, yra pamoka apie socialinius santykius. Tai ankstyvoji dialogo forma. Taip iš pradžių labai kūniškai mokomasi duoti ir imti, t. y. kalbėti ir klausytis. Mokėti išklausyti ir išgirsti kitą, o ne tik pačiam su savimi kalbėti yra labai svarbu. Suaugę mes neretai girdime: „Manęs tai visiškai nesujaudino.“ Nes sujaudinti, paliesti mūsų jausmus gali tik tada, kai yra abipusis ryšys: kitas patraukia mus nauja kryptimi, sužinome ką nors nauja, pastebime naujas galimybes. Taip klojami dialogo pamatai. Taip ir bendrauja mama su vaiku: ji ką nors parodo, vaikas pamėgdžioja. Ir priešingai: vaikui labai svarbu, kad tai, ką jis padarė, pamėgdžioja kas nors kitas. Tai stiprina mažylio savimonę.

 

„Sutaupytos“ meilės kaina


Palikti vaikų jausmus be atsako – didelė klaida. Tie, kurie tvirtina, kad jų šeimoje nėra agresijos, nustebtų, sužinoję, kad joje labai mažai meilės, ji šaltai, subtiliai „taupoma“. O tai ir yra agresijos forma. Tokiose šeimose ignoruojama daug dalykų, pavyzdžiui: nusuktas vaiko žvilgsnis, kuris reiškia nusigręžimą nuo tikrovės, pastangas paslėpti, ką jaučia; mirksinčios akys (nemalonių faktų akivaizdoje); mėginimas išvengti priešpriešos (bandymas pasislėpti). Nenoras to matyti, nereagavimas vaiko akyse tolygu agresijai. Vaikai į tai kartais reaguoja žaibolaidžio principu: išardo lėlę, „netyčia“ sudūžta koks daiktas. Sustingusi, atlaidi, supratinga šypsena reiškia tą patį – visais šiais atvejais vaiko jausmai nesulaukia atsako, t. y. iš jo tarsi atimama meilė.

 

 Tarp žemės ir dangaus


Ikimokyklinukai dar tarsi skrajoja tarp tikrovės ir vaizduotės, vaizdžiai tariant, tarp žemės ir dangaus. Todėl taip mėgsta, kai juos nešioja, ima ant rankų – tai leidžia pamiršti žemę po kojomis. Kita priežastis, kodėl mėgsta būti tėčiui ar mamai ant rankų, tai poreikis žiūrėti jiems tiesiai į akis.

 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis