Iš šeimos dosjė
Mama Aina (30 m.) – vyriausioji administracijos darbuotoja amerikiečių kompanijoje.
Tėtis Antanas (33 m.) – pardavimų specialistas.
Abiem Adas – pirmagimis, lauktas ir išsvajotas.
Adas gimė Vilniaus gimdymo namuose kovo 18 dieną 53 cm ūgio, 3 460 g svorio. Su Aduku susipažįstame, kai jam 3 savaitės. Šeimoje dar gyvena kalytė, Vakarų Škotijos baltasis terjeras Aiko, kuri Adui it vyresnioji sesuo – rūpinasi ir saugo. Praėjusio mėnesio Aduko duomenys tokie: ūgis – 73 cm, svoris – apie 9 300 g.
Sėdėjimo bėdos
Aina. Kol kas Aduko dar iki galo neleidžia sodinti, kineziterapeutė sakė, kad jo rankytės dar per silpnos, svorio centras „nenusileidęs“, galima pakenkti stuburui, tad 90 laipsnių kampu sėdėti dar nepataria. O mes jau nupirkome maitinimo kėdutę, bet ją galima reguliuoti. Aš, tiesą sakant, žiūriu pagal vaiką, vis tiek truputėlį sodinu, tarkime, į sūpynes, kur jis gali rankytėmis įsikibti. Aš kažkaip jaučiu, kad jam to reikia. Mes lankėmės pas kineziterapeutę valstybinėje poliklinikoje, bet užsirašiau į vieną kliniką, kur dirba, kaip man sakė, stebuklinga specialistė. Sako, labai nuodugniai išanalizuoja vaiką, užduoda namų darbų, liepia filmuoti vaiką, taip ir konsultuoja. Kažkaip pagalvojau, kad visai norėčiau antros nuomonės. Nesitikiu, kad man pasakys kažką visiškai priešingai, bet vis dėlto su ta, pas kurią lankėmės, aš nevisiškai sutinku. Galite vadinti kaip norite, aš vadinu tai mamiška nuojauta. Adas pasodintas nesiremia rankytėmis, bet šiaip iš tiesų jis pas tą kineziterapeutę nieko nedarė, tik klykdavo.
Antanas. Aš manau, kad Adui tiesiog nepatiko ta kineziterapeutė ir tiek. Juk taip irgi gali būti.
Aina. Aš namuose su juo dirbu, mes treniruojamės visai smarkiai. Taip, jis pats dar nesėdi, bet aš matau, kaip mes einame link to ir labai sparčiai. Aišku, su tuo sėdėjimu aš neperspaudžiu ir nepadauginu. Jis labai mėgsta sėdėti savo maitinimo kėdutėje tokia pusiau gulomis-sėdomis poza. Susikelia kojas ant stalo kaip koks baronas ir žaidžia su savo puodeliu.
Rimto maisto mėgėjas
Aina. Jau praėjo tie laikai, kai, tik atsisėdęs į automobilį, „lūždavo“, jeigu kur nors važiuojame, kai jo būdravimo laikas, tai yra reikalų su jaunikaičiu. Jeigu važiuojame kur nors toliau, stengiamės, kad laikas sutaptų su jo miegu. Neseniai buvome pas gydytoją, svėrėmės ir matavomės, jis tikrai didelis berniukas, bet nėra netelpantis į normas. Dabar jis jau rimtą maistą valgo tris kartus per dieną. Ryte – košytę, pradėjome nuo avižų, paskui ragavome grikių, dabar skanauja kukurūzų su avižomis. Per pietus valgo daržovių, dabar jau pridėjome ir mėsytę. Ieškau kaip įmanoma sveikesnės mėsos. Antano tėvai turi paukštyną, atsivežėme iš ten kalakutienos. Radau, kur pirkti geros kokybės veršienos, kai sukaks septyni mėnesiai, pradėsime ją valgyti. Labai noriu, kad vaikas gautų kuo sveikesnį maistą, tą veršieną atradau kitų mamų patarta. Kaina nemaža, bet negi taupysi vaiko sveikatos sąskaita. Šiaip Adas labai valgus vaikas, tik dabar valgymo metu pradėjo žaisti. Vakare vėl valgo košę. Trečią maitinimą neseniai pradėjome duoti, pasitarę su pediatre. Pieną jis noriai geria tik naktį. Matosi, kad pats nori normalesnio, tvirtesnio maisto. Kai kurias tyreles perku, bet ir pati verdu, ypač daržoves su mėsa. Jeigu kur nors važiuojame, tada jau įsimetu pirktinių. Košytes perku „Mamuko“, daug mamų labai gerai apie jas atsiliepia, tad ir mes pabandėme, patiko ir man, ir Adukui. Jos verdamos, ne užpilamos. Žodžiu, apetitu nesiskundžiame.
Miegas – nakties ir dienos
Antanas. Dabar bandome užmigdyti tarp 20–20.30 val., maudome jį kas antrą vakarą. Pasitaikė keletą naktų, gal vaikas labai pervargęs buvo, labai sunkiai užmigdavo, tiesiog klykia isteriškai ir tiek. Tada jau kviesdavau į pagalbą Ainą, man neužtenka tiek kantrybės – ką jau čia slėpti. Apie antrą nakties keliasi pienuko, tada vėl užmiega, o paskui jau maždaug tarp 5–6 val. ryto, pabūdrauja, pavalgo ir tada pasiguldome į savo lovą tarp mūsų. Pasimuisto kokią valandą ir vėl „lūžta“ valandai ar dviem. Žodžiu, prabunda tik išalkęs. Kitų problemų neturėjome, per visą jo gyvenimą jam pilvo niekada nepūtė, tikrai nežinome, kokie tie vargai. Šiek tiek prastesni reikalai su dienos miegu – būna, pamiega vos po pusvalandį. Kaip aiškino viena Ainos draugė, vaikas nepanyra į giliąją miego būseną. Kartais išmiega normaliai, bet taip nutinka, jeigu jį migdai balkone. Anksčiau miegodavo lauke, o dabar „išsijngia“ kokiam pusvalandžiui, o tada jau reikia vežimą atlenkti taip, kad jis būtų pusiau sėdomis. Tuomet Adas dairosi ir tyrinėja pasaulį, neverkia, būna ramus.
Aina. Ne toks jau ir ramus – rėkauja, pats su savimi kalbasi, kvatojasi sau patenkintas.
Adukas kalba
Antanas. Adas nuolat išranda kažkokių naujų garsų, sunku net pakartoti.
Aina. Jo kalboje vis atsiranda naujų garsų, bet jie po trijų–keturių dienų dingsta, tuomet atsiranda vėl naujų. Visai netyčia išmokiau vaiką rodyti liežuvį. Aš jį taip juokinau, kaišiodama liežuvį, po kelių dienų, žiūriu, jis jau tą patį daro. Kiekvieną dieną po naujieną. Va, valgė naują košę, kuri jam nelabai patiko, tai susiraukė ir išleido tokį garsą: „Veeee.“ Šiaip sunku jį ko nors mokyti, nes jis iš visko juokiasi. Bandau mokyti jį ištarti „ma – ma“, Antanas – „te – te“, kol kas Adas tik iš mūsų pastangų kvatoja ir nieko panašaus nesako, plepa daug, bet tik savo kalba.
Žaidimai ir malonumai
Antanas. Žinau, kad vaikams ateina toks laikas, kai jie pradeda bijoti svetimų žmonių, manau, kad mūsų sūnui toks laikas neateis. Jis visiems šypsosi ir visi žmonės jam – draugai. Palikti jį galime su bet kuo, jis niekada neverks.
Aina. Greitai paliksime mano mamai visai nakčiai, nes atėjo metas mums su Antanu pabūti tik dviese, važiuosime į Druskininkus pailsėti.
Antanas. Mūsų vaikas prie tėvų prisirišęs, drįsčiau teigti, sveikai. Kai grįžtu iš darbo, Adas toks patenkintas, atrodo, kad taip laukė.
Aina. Mes ir laukiame prie langelio, kol Antanas grįš. Dabar Adukui labai įdomus objektas – mūsų šuo Aiko. Jeigu gulime ant kilimėlio, o tą ir darome dažniausiai, tai Aiko visada šalia, atsineša savo žaislų. Ir abu keičiasi žaislais, patenkinti abudu. Aišku, šunį prižiūriu, nes Adas ją visaip tampo, reikia abu stebėti, nes šuo yra šuo, tenka ir drausminti.
Antanas. Aiko – atsakingas šuo, aš tai tikrai nebijau, kad kažką padarys, ji gali tik patampyti už Aduko kelnių, man ramu.
Aina. Daugiausia laiko praleidžiame ant kilimėlio. Specialiai išdėlioju žaisliukus toliau nuo Ado, kad jis jų siektų, mėgintų šliaužti iki jų. Per žaidimus darome įvairiausių pratimų.
Antanas. Savaitgaliais keliaujame į žygius, po pažintinius takus, renkamės tokius, kur būtų galima su vežimėliu pravažiuoti.
Aina. Mes tokie ekstremalai, kad renkamės net tokius pažintinius takus, kur sunku su vežimu pakilti. Pavyzdžiui, užsiropštėme į kalną Šilėnų pažintiniame take. Buvo verta, nes tikrai labai gražu.
Aš labai dažnai pradėjau susitikinėti su draugėmis, kurios taip pat turi vaikų. Su kompanija vaikščioti daug smagiau. Jau labai įdomūs Adui pasidarė ir kiti vaikai, labai žiūri, tyrinėja, ima vienas kitą už rankyčių. Kartą namuose žaidė su vyresniu draugės vaiku, kuris atėmė iš mūsiškio žaisliuką. Stebėjau, ką darys Adukas, o tas atsiėmė atgal. Prie sūpynių, kai laukiame eilės pasisupti, žiūri į kitus vaikus ir juokiasi patenkintas. Atrodo, kad jis jau supranta, kad ir kitiems vaikams smagu. Nežinau, gal prisigalvoju, kad supranta (juokiasi).
Nauja kėdutė
Antanas. Pakeitėme ir automobilinę kėdutę, kuri sukasi 360 laipsnių. Labai patogi. Adui irgi patinka ta kėdutė. Aišku, jam teko po truputį priprasti, nes kai užmigdavo, galva nukardavo kaip kokiam senam girtuokliui. Dabar jau išmoko, pats pasisuka į šoniuką ir saldžiai miega.
Skiepai
Gavome antrą meningokoko skiepą. Tik, prisiklausiusi kitų draugių patarimų, užsirašėme skiepytis vakare. O nakčiai įkišau žvakutę nuo temperatūros, vis tikrinau, ar ne karštas, bet viskas buvo gerai, išmiegojo beveik visą naktį, tad šį kartą jokių komplikacijų nuo to skiepo ir nebuvo.
