Agnė Jagelavičiūtė – atvirai apie gimdymą, bemieges naktis ir nėščiųjų seksualumą

Susitikimo su mama tapusia garsia stiliste Agne Jagelavičiūte-Volkiene (34 m.) truputį bijojau. Įžūli, grubi, tiesmuka – toks šios moters įvaizdis.


Susitinkame restorane. Ant stalo – taurė raudonojo vyno. Už jos – maža, smulki moterytė. Ji šypsosi, lyg tyrinėja. „Geriate vyną, tai turbūt nežindote?" – turbūt tikėjosi, kad paklausiu. Bet provokacija nepavyks, „supermama" ar „durna boba" ji manęs tikrai neišvadins. Bent jau ne pirmą pokalbio minutę.


Nespėju įjungti diktofono, o Agnė jau pasakoja. Kalba lyg koks koks kalnų krioklys – nesustabdysi. Apie tai, kad 3 mėn. Leonas namuose liko su tėčiu, kad Mantas (Mantas Volkus – Agnės vyras ir vaiko tėtis) nieko nebijo – nei sauskelnių pakeisti, nei pamaitinti, su viskuo susitvarko. Ir kad tai Agnės nuopelnas.


Agnė: „...šiaip Mantas vaiką man ir atiduotų, jei leisčiau. Aš kurį laiką taip ir elgiausi: vaikas verkia – bėgu prie jo, imu iš Manto. Bet supratau, kad jei dar kelias dienas taip darysiu, taip bus visada. Ir tada kai kuriuos dalykus galėsiu daryti tik aš. Vadinasi, jei turėsiu kur nors išvažiuoti, tai jau bus problema, nes kad pabūtų su vaiku, reikės kviesti močiutę – mano arba Manto mamą... Pagalvojau, kad taip negerai.


Mano vyras nori prisidėti auginant vaiką, bet, matyt, labai natūraliai visiems vyrams nutinka, kad vos kas, jau ir tiesia vaiką mamai. Jau „persilaužė“. Antra vertus, mudviejų santykiai buvo paremti tuo, kad abu norėjome vaikų ir suvokėme, kad tėvystę reikės dalytis perpus.“


Džiaugiuosi, kad pagaliau galite būti ir mūsų žurnalo heroje, nes, tiesą pasakius, žvelgdama į jus prieš keletą metų net neįsivaizdavau kūdikio šalia. Atrodė, kad vaikai jums netinka. O dabar štai, regis, kad kitaip ir būti negali. Kaip pati jaučiatės?


Ta švelnioji, „naminė“ Agnė visada egzistavo, aš juk negyvenau viena, tačiau apie tai niekam nepasakojau. Tokia buvo mano pozicija.


Įdomiausia tai, kas nutiko gimus vaikui. Buvau tikra, kad ir toliau niekas nežinos, jog turiu vaiką, nes, kaip ir sakiau, man patinka asmeninį gyvenimą pasilaikyti. Bet ir man nutiko tai, kas nutinka kiekvienai vaiko susilaukusiai moteriai: aš noriu apie jį pasakoti ir nieko negaliu sau padaryti! O aš tokia jau esu: pasiduodu savo norams, elgiuosi intuityviai.


Tikrai nesitikėjau, kad kai tapsiu mama, mane užplūs tokie jausmai. Žinojau tik viena: tikrai mylėsiu savo vaiką. Į motinystę „ėjau“ protu – ne jausmais. Kai su Mantu pradėjome ruoštis vaikams, noras turėti vaikų buvo didžiulis. Didžiulė buvo ir baimė, kad galiu jų niekada neturėti, amžius juk jau... Tačiau tai įvyko labai greitai, ir net nusigandau: „Kas dabar bus, kaip man reikės mokytis mylėti vaiką?“ Bet nereikėjo nieko mokytis! Kai pirmą kartą ant rankų paėmiau Leoną, supratau visas visas „išprotėjusias“ mamas. Nesakau, kad tokia tapsiu, bet dabar suprantu supermamas!


Ar tik nenorite pasakyti, kad riba tarp „tiesiog“ mama ir, kaip sakote, „išprotėjusi“ mama – labai plonytė, ir reikia save laikyti smarkiai suėmus, kad neišskystum?


Taip. Aš kiekvieną dieną kovoju su begaliniu noru krauti vaiko nuotraukas į feisbuką. O juk kol neturėjau Leono, iš tokių mamų pati pirma garsiausiai juokiausi. Nes man tai atrodo nesąmonė. Aš to nedarau, nes save valdau, bet noras, patikėkite, begalinis.


Tiesą pasakius, iki šiol nebuvau jūsų feisbuko profilio sekėja. Bet kartą atsitiktinai už akies užkliuvo ir kraują užvirino jūsų numestas klausimas: „Patarkite, kaip gimdyti – natūraliai ar rinktis cezario pjūvį?“ Nesusilaikiusi atrašiau, kad tai turėtų būti kūdikio sprendimas ir medikų profesionalumo reikalas, o svarstyti tą klausimą tik dėl to, kurį būdą pasirinkus lengviau krinta priaugti kilogramai, man atrodė lyg šventvagystė... Bet gal tai irgi buvo provokacija? Kaip gimė Leonas?


Tikrai tai buvo provokacija. Kai tą tekstą rašiau, žinojau, kad mano kūdikis pilvelyje „sėdi“, be to, jį buvo smarkiai apsisukusi virkštelė, todėl negalėjau rinktis, kaip gimdyti. Antra vertus, manau, kad ir mama turi teisę rinktis. Man atrodo, nėra protinga aukštinti tik archajinį būdą gimdyti arba teigti, kad tik taip gimdyti yra saugu ir sveika.

Po cezario pjūvio operacijos nebuvau pajėgi iškart pasirūpinti kūdikiu, todėl sūnus pirmą savo gyvenimo valandą praleido su tėčiu, prie krūtinės jį pirmą kartą priglaudė Mantas. Ir man tai labai svarbu, juk ryšys su tėčiu yra toks pat svarbus kaip su mama.

Fotografės Nendrės


Kokie Manto įspūdžiai?


Pasakojo, kad seselė jį su naujagimiu ant rankų vedė į palatėlę pabūti dviese ir praeidamas matė dar kokius penkiolika naujagimių. Sakė, kad būtų neįmanoma supainioti savo vaiko su kitu.


Dabar, kai kalbamės, Leonui – trys mėnesiai. Kas šiuo metu labiausiai džiugina ir vargina?


Džiugina tai, kad jau dešimt dienų Leonas daug šypsosi, aiškiai žiūri į mane, o štai vakar visiškai sąmoningai trenkė rankute per žaisliuką, kuris kabo virš lavinamojo kilimėlio. Atrodo, smulkmena, bet iš tiesų mamai tai labai dideli dalykai.


Sunkiausia tai, kad išgyvenu visiško nemiegojimo laikotarpį. Žinau, kad tikrai negaliu skųstis ar sakyti, kad mano kūdikis yra „sunkus“, ypač kai išgirstu, kad kitų vaikai verkia po šešias valandas, o naktį nubunda dvidešimt kartų. Turėčiau tylėti, bet man tikrai išbandymas yra tai, kad Leonas keliasi mažiausiai dukart per naktį. Tačiau bėda ne ta, kad Leonas nubunda, o ta, kad aš paskui negaliu užmigti. Todėl nuo ketvirtos ryto dažniausiai ir nebemiegu.

Kas padeda tai ištverti? Valia. Nėra kitų būdų, žinau, kad jei tik pasiduosiu, bus šakutės.


Kai kalbu, man ir pačiai atrodo, kad tai tęsiasi metus, bet išties tai vyksta tik mėnesį... Bet aš esu žmogus, kuris su sunkumais kovoja, o ne jiems pasiduoda. Prieš savaitę feisbuke pasiguodžiau, kad nebemiegu, ir gavau žinutę, kad reikia paskaityti vieną knygą. Aš ją perskaičiau ir štai jau trečia diena gyvename kitaip. Tos knygos autorė, medikė, sudarė tikrai labai griežtą kūdikio dienotvarkę, viskas taip sustyguota, kad nuo režimo negalima nukrypti daugiau nei 20 min. Tikiu, daugelis mamų, kurios skaitys tai, ką kalbu, pasipiktins, nes dabar madinga intuityvioji, prieraišioji tėvystė, o čia viskas kitaip: disciplina. Bet man tai priimtina. Be abejo, vaiko režimas keičia ir tėvų gyvenimą, bet štai jau trečia diena, kai aš savo kūdikį imu ant rankų, nes noriu jį apkabinti, nes mums gera, o ne todėl, kad jis bliauna ir aš nežinau, ką daryti. Pagal tą dienotvarkę vaikas eina miegoti septintą vakare ir išmiega visą naktį.


Koks jūsų požiūris į žindymą?


Teigiamas, bet ne toks, kad žindyti reikia, kol vaikui sukaks šešeri. Žindyti verta ir aš tikrai būčiau tai dariusi, jei pienas būtų buvęs riebesnis. Leonas nustojo priaugti svorio, pavalgęs verkdavo, matyt, nepasisotindavo. Kita mama su tuo kovotų, o aš, kaip jau sakiau, kovoju su sunkumais. Žinau, kad nesu blogesnė mama dėl to, kad mano pienas nėra riebus, taip pat žinau, kad mano kūdikis turi būti sveikas ir priaugti svorio, vadinasi, nesu linkusi kalbėti apie mistinius ryšius, kuriuos neva užmezga žindymas. Todėl pasitarusi su pediatre pradėjau duoti mišinuko ir... toks sprendimas dar turi ir privalumų (mesteli valiūkišką žvilgsnį į taurę vyno).


Kartu žindydama supratau, kad jei daryčiau tai ilgiau, negalėčiau grįžti į darbą. Nebūčiau suderinusi tų dviejų dalykų, nes tiesiog jaučiau, kaip mano smegenys išteka kartu su pienu. Kai žindai, esi tokia „naminė“, ryšys su vaiku išties nepaprastas – be galo intymus. Niekada nesupratau ir nesuprasiu moterų, kurios nori žindyti viešai.


Tapusiai mama moteriai atsiveria visai kitas pasaulis - mamų, vaikų ir jų reikalų. Koks jums pasirodė tas mamiškas pasaulis?


Žmonės, kurie yra aplink mane, į mane panašūs, pavyzdžiui, jie nemano, kad vaikas yra pasaulio bamba. Mano aplinkoje tėvai myli vaikus visa širdimi, bet nesiaukoja dėl jų, t. y. Jei reikėtų vaikui atiduoti inkstą – atiduotų, bet mesti darbą... O kokia prasmė?


Beje, ar žinojote, kad mamai daug ko negalima? Pavyzdžiui, kol buvau tik pajodžarga merga, kuri grubiai rašo ir keikiasi (aš keikiuosi tik feisbuke, nes tokia mano pasirinkto personažo kalba), tai buvo normalu. Bet kai tapau mama, staiga tai tapo nebenormalu. Tarsi tapusi mama moteris tampa kažkuo, kas vaikšto tik su baltomis suknelėmis, geba mąstyti tik apie vaiko kakutį ir nuolat kalba mažybiniais žodeliais.


Jei atvirai, susilaukusi vaiko jaučiu atsiveriant ir naujas karjeros galimybes. Gal kažkam atrodo, kad gimus vaikui reikia nedirbti, bet aš matau kaip tik didesnes galimybes dirbti. Ir ne aš viena tai patyriau.


Kaip keičiasi besilaukianti Agnė, kartkartėmis galėjome stebėti spaudoje ir internete pasirodydavusiose nuotraukose. Jūs atrodėte pritrenkiamai, visada geros nuotaikos. Pagimdžiusi atrodote lygiai taip pat. Kur priaugti kilogramai?


Daug žmonių sako, kad aš pikta. Aš ne pikta, o konkreti. Kartais supykstu, kai perskaitau nesąmonę, bet šiaip esu labai pozityvus žmogus. Rytais nubundu žiauriai pozityvi: nors kas vakar įvyko, ryte man viskas prasideda iš naujo. Kai laukiausi, linksma buvau rytais, o liūdna vakarais, nes man tikrai buvo sunku, vėmiau iki devinto mėnesio. Ne dėl to, kad pykino, o dėl to, kad kūdikis taip spaudė skrandį, jog rūgštys nuolat kildavo aukštyn. Galėjau išgerti tik gurkšnelį vandens po šeštos valandos vakaro.


Aš labai nenoriu būti stora. Nesilaikau dietos, bet rašau apie maistą ir juo domiuosi todėl, kad pati nenoriu priaugti svorio. Vadinasi, ieškau įvairiausių būdų, kad galėčiau daug valgyti, net nepabijočiau žodžio ėsti, nes aš tikrai mėgstu paėsti, bet nestorėčiau. Gaminu „teisingą" maistą, gryną mėsą patiekiu su daržovėmis ir visa tai ėdu dideliais kiekiais.

Dauguma moterų besilaukdamos maitinasi netaisyklingai. Pavyzdžiui, sako, „bet aš tik vaisių naktį valgau, tik du kilogramus mandarinų!“ Tai juk krūva kalorijų!


Net neabejoju, kad pastojusi atkreipėte dėmesį į būsimų mamų stilių, nėščiųjų drabužių pasiūlą ir pan. Kokį įspūdį paliko?


Man viskas buvo labai paprasta, neprireikė nėščiųjų drabužių ir visus drabužius, kuriuos įsigijau laukdamasi, aš dėviu dabar ir toliau dėvėsiu. Mano stilius, kaip čia pasakius, antiseksualus, lakoniškas. Tikrai nesigėdiju savo kūno ir net papus turiu (nors yra manančiųjų kitaip), bet manau, kad aptempti ir seksualūs turėtų būti proginiai drabužiai. Todėl moterims, kurios pratusios rengtis seksualiau, besilaukiant patarčiau rinktis mano stilių, vilkėti laisvesnius, kasdieniškesnius drabužius. Seksualumas ir nėštumas, manau, - nesuderinami dalykai. Pati gamta tai atskyrė. Moteris siekdama privilioti vyrą seksualiai rengiasi, seksualiu drabužiu ji tarsi sako: „Aš esu sveika, ateik ir apvaisink mane.“ Ką „sako“ seksuali nėščioji? Aš jau nėščia, ateik ir apvaisink mane? Kokia nesąmonė. Net neskanu. Todėl suknelėms su nuoga nugara per nėštumą sakau „ne“.


Kitas patarimas – šiukštu nepirkti jokių specialiai nėščiosioms sukurtų drabužių, kurių pilnos būsimų mamų parduotuvės. Baisesnių drabužių per savo gyvenimą nesu mačiusi! Apakau, kai pamačiau.


O kokia yra Leono drabužių spinta, ar dar užsidaro?


Nors drabužiai yra mano darbas, aš apie juos galvoju daug mažiau, nei dauguma įsivaizduoja. Pasakysiu atvirai: kai pamačiau, kokios yra vaikų drabužių kainos Lietuvoje, apakau. Kai pirmą kartą nuėjau į parduotuvę ir pamačiau 86 dydžio megztinį, kuris kainuoja 26 Lt, net prisėdau. Negalėjau patikėti. Mano megztinis tiek kainuoja!

Tai vieni, tai kiti draugai atidavė savo vaikų drabužėlių ir, tiesą pasakius, jau dabar turime jų net per daug. Mes namuose ir kartais ne namuose dėvime Jonės Adelės drabužėlius, kuriuos atidavė mano gera draugė Agnė Grigaliūnienė. Ir jei reikia, netgi rožinius. O, kaip mielai Leonas atrodo su tais Jonės Adelės rožiniais megztinukais!

Tikrai suprantu, kodėl moterys nori išleisti daug pinigų vaikų drabužiams – ir jos gali tai daryti, bet tai ne man. Faina, kai vaikelis visas naujas ir fainas, bet tai gerokai per brangu. Toks žaidimas tėvų jausmais yra nesąžiningas. Norėčiau paraginti mamytes keistis drabužiais.


Vienas mano kalbintas tėtis pastebėjo, kad gimus vaikui vyras ir moteris vienas kitam tampa, kaip rusai sako, „ono“ – kažkokiomis mielomis beformėmis būtybėmis, „tėtuku“ ir „mamuku“... Pažįstamas jausmas?

Mūsų šeimoje dabar kaip tik tas periodas! Namuose mes tikrai dar esame atskirai miegantys, su pižamomis vaikštantys susivėlę „mamukas“ ir „tiatis“. Kitaip vienas į kitą nesikreipiame. Pastebėjau, kad jei šeštą ryto kviečiu vyrą iš kito kambario šaukdama „Mantai!“, jis suirzta, matyt, atrodo, kad ne laiku žadinu. Bet jei pašaukiu „tėveli“, ateina murmėdamas: „Kas, kas nutiko?“ Su švelnaus rūpesčio ir pareigos jausmu veide.


Juokaudama sakau, kad pas mus vis dar ligoninės režimas, kuris baigsis, kai tėtis grįš miegoti į savo lovą. Šis periodas mielas, kol būtinas, bet ne todėl, kad kitaip negalime.


Kaip auklėsite Leoną?


Turiu labai aiškią viziją. Pirmiausia esu tikra, kad vaikui daug lengviau augti, kai yra taisyklės. Suvokiu, kad jis auga bandydamas taisyklių ribas – taip ir yra, įsitikinau. Jei suaugusi moteris nesugeba pasirinkti vieno iš dviejų sijonų (su tuo susiduriu kasdien), tai reikia suprasti, kaip sunku yra vaikui, kuriam kasdien pateikiama šimtas pasiūlymų, ką valgyti, rengtis, ką veikti ir t. t., bet niekas nepaaiškina, kodėl jis turi tai daryti.


Neabejoju, kad ir aš susidursiu su dideliais sunkumais, gali būti, kad ir mano vaikas kris prekybcentryje ir raičiosis, bet darysiu viską, kad taip nutiktų rečiau. Jei nutiks, ieškosiu pagalbos: skaitysiu knygas, tarsiuosi su specialistais, išklausysiu supermamas, kurios kartais duoda tikrai gerų patarimų. Pavyzdžiui, mano vaikas neėmė soskės, tai viena mama paprotino, kad nupirkau netinkamos formos. Aš Leonui kišau plokščią, o vaikai ima tik apskritas. Paėmė tą pačią dieną!


Norėčiau būti griežta ir švelni mama. Tokia, kuri visada šalia, kai vaikui reikia, bet tokia, kuri neleidžia elgtis bet kaip. Norėčiau, kad su mano mažiuku būtų galima susitarti, todėl taikysiu savo tėvų auklėjimą. Mano tėvai su manimi visada bendravo kaip su sau lygiu žmogumi. Aš buvau puikus vaikas. Nesiraičiojau, nereikalavau, neprašiau pirkti nenuperkamų dalykų. Man niekada nebuvo sakoma, kiek mes dėl tavęs nemiegojome, turbūt dėl to, kad niekas dėl manęs nesiaukojo. Ir aš neketinu aukotis, bet bandyti rasti mums abiem tinkamą sprendimą. Nežinau, kaip tai pavyks, bet... aš moku nenuleisti rankų.


„O, – Agnė žvilgteli į laikroduką, – jau turiu bėgti, nes 20 min. vėluoja dienotvarkė!“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis