Neištikimybė šeimoje, kurioje auga vaikai: atleisti ar ne?

Šį straipsnį parašyti paskatino liūdnas skaitytojos laiškas, kuriame ji guodėsi, kad nors augina metukų sūnų, vyras nusprendė ją palikti ir išeiti pas kitą.

Nepadėjo net tai, kad moteris atleido jam neištikimybę ir paprašė pasilikti dėl sūnaus. Kodėl išyra šeima? Ar vaikai gali ją sutvirtinti? Konsultuoja individualiosios (Adlerio) psichologijos analitikas seksologas Viktoras Šapurovas.


Lietuvoje besiskiriančių šeimų labai daug. Ar įmanoma pasitelkus vaiką sugraudinti sutuoktinį, kad šis nepaliktų šeimos ir namų?


Kai kam pavyksta pasinaudojus vaiku sugraudinti besiruošiantį palikti sutuoktinį, įpūsti jam gėdos jausmą. Žmonės labai skirtingi, tad vieni, jeigu apsisprendė išeiti, taip ir padaro, o kiti pasiduoda kito sutuoktinio manipuliacijoms ir pasilieka. Vis dėlto manau, kad tai nesuteiks laimės šeimai, nes žmogus per prievartą negali būti laimingas. Vaikas, kurio tėvai skiriasi, išgyvena didelį praradimo jausmą, tačiau jam tai geriau, negu gyventi su nuolatos besibarančiais, besipykstančiais gimdytojais.


Kartais žmonės supainioja meilę sutuoktiniui su meile vaikui. Neįmanoma išsaugoti sutuoktinio pasitelkus vaikus, net jeigu jis ir gyventų kartu. Tačiau įmanoma išlaikyti gan gerus tėčio ir vaiko santykius šeimai išsiskyrus. Reikėtų stengtis neatriboti mažųjų nuo to sutuoktinio, kuris išeina iš namų. Vis dėlto gyvenime labai dažnai būna priešingai. Išėjusiam šeimos nariui yra trukdoma matytis su vaiku, bendrauti. Tai labai blogai, nes kad ir koks blogas atrodytų šeimą paliekantis sutuoktinis, jis vis tiek palieka įspaudą vaikui, kuriam ir toliau reikia bendrauti su abiem tėvais.


Dažniausiai skyrybos labai gąsdina moteris. Kai kurios jų žeminasi, atleidžia neištikimybę, geruoju ir piktuoju bando išlaikyti vyrą namuose. Kodėl taip sunku jį paleisti?


Tokio elgesio priežasčių reikėtų paieškoti vaikystėje. Galbūt moteris, kuri visais įmanomais būdais stengiasi sulaikyti vyrą, buvo palikta tėčio vaikystėje ir dabar negali sau leisti dar kartą patirti to paties jausmo. Arba, tarkim, jautėsi tėvų atstumta. Atstūmimo jausmas susiformuoja, kai tėvai konfliktuoja ir kuris nors jų patraukia savo pusėn, įkalba, koks blogas yra tėtis arba mama. Net ir neiširus šeimai atstūmimo jausmas vaikus labai pažeidžia.


Jeigu mergaitė vaikystėje buvo nuteikinėjama prieš tėvą, ji jautėsi jį praradusi, suaugusi labai bijos prarasti savo vyrą. Dar moterys dažnai bijo skyrybų, nes mano, kad likusios su vaikais nemokės gyventi, tvarkytis buities. Ši baimė dažniausiai nėra pagrįsta, nes absoliuti dauguma žmonių gali puikiai susitvarkyti ir be sutuoktinio pagalbos. Aišku, skyrybos yra didžiulis sukrėtimas ir artimo žmogaus praradimas. Antra vertus, tas artimas žmogus jau anksčiau buvo prarastas, nes nebūna taip, kad iš niekur nieko žmonės sumąsto palikti šeimą. Jeigu vyras jau apsisprendė išeiti iš namų, šeima nebus laiminga, jeigu pasitelkę vaikus jį sulaikysime. Kentės visi - vyras, žmona ir vaikai.


Tarkim, vis dėlto moteris įkalbėjo vyrą likti namuose, tačiau jis yra neištikimas. Kaip tada jaučiasi vaikai? Jie kaltina tėtį?


Vaikui bet kurio iš tėvų neištikimybė sukelia didelį skausmą, nes jis jaučia, kad gali sugriūti šeima. Mažyliui vienodai svarbūs abu tėvai. Bijo kurį nors prarasti, nes žino, kad jo gyvenimas priklauso nuo tėvų, o jiems išsiskyrus negalės gyventi taip, kaip iki šiol. Žinodamas apie kurio nors iš tėvų neištikimybę vaikas gali jausti nuolatinį nerimą. Tad jeigu šeima ruošiasi skirtis, patartina su vaiku ateiti pas psichologą, kuriam padedant pabandyti išsklaidyti vaiko nerimą.

Dažniausiai maži vaikai, kol neprasidėjo paauglystė, nekaltina tėvų nei dėl neištikimybės, nei dėl kitų dalykų. Jie gali jausti neigiamus jausmus, nerimą, pyktį, tačiau tėvų nekaltina. Nebent mama ar tėtis mažylius patraukia savo pusėn ir išmoko tai daryti. Tada vaikai manipuliacijų būdu yra įtraukiami į kovą ir tėtį (mamą) laiko savo priešu. O jeigu ne - ta skriauda tūno pasąmonėje, kuri vėliau, paauglystėje arba jau suaugus, išryškėja. Štai tada vaikas jau gali imti kaltinti tą tėvą, kuris buvo neištikimas.


Kaip vėliau formuojasi vaiko, augusio šeimoje, kurioje, tarkim, tėtis buvo neištikimas, šeimos supratimas? Galbūt jis nenorės daryti tėčio klaidų?


Vaikas mokosi tokio šeimos supratimo, kokį mato namuose. Visuomenė formuojantis jo asmenybei taip pat turi įtakos, tačiau kur kas mažiau negu šeima. Jeigu abu tėvai vertina šeimą, jis gaus daug įgūdžių, kaip gyventi šeimoje, ir taip pat ją vertins. Net ir nedideli tėvų konfliktai jam nepadarys žalos, nes vaikas mokysis, kaip jų atsiranda ir kaip sprendžiami. Nekalbu apie nepagarbą, muštynes ir pan. O jeigu vaikas augo šeimoje, kurioje šeimos vertybės buvo paminamos, suaugęs prisimins išgyventą skausmą ir gali būti, kad nenorės jo suteikti savo vaikams.

Tačiau tikrovė tokia, kad jeigu augdamas matė tėčio neištikimybę, ji bus jam pažįstama. Tad kai kurie vaikai, augę šeimose, pažeistose neištikimybės, savo šeimas labai saugo, o kiti, priešingai, eina tėvų pėdomis. Galbūt šie ir deda daug pastangų, nori išsaugoti šeimą, tačiau ne visiems pavyksta nugalėti pačius save. Šeimoje, kurioje abu tėvai gerai sutaria, vaikas išmoksta, kad daug pastangų reikia įdėti, jog ji būtų laiminga, bei suvokia, koks nuostabus dalykas yra turėti darnius santykius.


Kaip vertinate sutuoktinių ryžtą gyventi tik dėl vaikų?


Labiau neigiamai, nes gyvenimas dėl vaikų yra gyvenimas meluojant. Esu įsitikinęs, kad vaikai nepadėkos už tokį gyvenimą savo tėvams. Negaliu pateikti „recepto", kuris tiktų visoms šeimoms, tačiau dažnai geriau išsiskirti kultūringai ir palaikyti gražius santykius, toliau kartu spręsti su vaiko auginimu susijusius klausimus. Tai tikrai geriau, negu gyventi mele.


Pagalvokime, kokia yra šeima, nusprendusi gyventi tik dėl vaikų? Tėvai gyvena kartu, šeima turi bendrus pinigus, tačiau šilumos joje nėra. Vaikas nemato, kad tėvai meiliai pasibučiuoja, paglosto vienas kitą, apkabina, ir mokosi dirbtinų santykių, netikro gyvenimo. Kyla didžiulė tikimybė, kad tokioje šeimoje augantis vaikas ir savo šeimai nemokės suteikti šilumos. Vaikai negali suartinti šeimos, tačiau jie gali ją susieti kuriam laikui, pavyzdžiui, kai suserga.


Shutterstock nuotr.


Kartais tėvų skyrybos vaikui sukelia tokį didelį psichologinį skausmą, kad sutrinka jo sveikata. Gali prasidėti įvairios neurozės, kurias sukelia ne organizmo, o psichologinės bėdos, pavyzdžiui, laikinas kūno paralyžius, galvos skausmas, rašymo sutrikimai (kai vaikui atsiranda rankos spazmas ir jis negali rašyti), laikinas šlapimo nelaikymas arba tariamoji silpnaprotystė (vaiko regresas - jis įsivaizduoja, kad yra labai mažas, ir šlapinasi į kelnes, pats nevalgo ir pan.).


Taip visiškai nesąmoningai kai kurie vaikai bando sutaikyti beišeinantį tėvą. Vis dėlto dažniausiai tėvai būna kartu tik tol, kol vaikas serga, vėliau jie vis tiek išsiskiria. Tokios vaiko ligos yra labai pavojingos ir būtina su juo eiti pas psichologą, nes jeigu nebus suteikta pagalba, ir suaugęs vaikas, norėdamas ko nors pasiekti, pradės sirgti, jis gali net nenutuokti, kad jo pasąmonė pati sukėlė ligą. Net jeigu ir matote, kad vaiko liga „netikra", niekada jo nebarkite, nes jis susirgo nevalingai, o labai labai norėdamas išlaikyti tėtį ir mamą kartu.


Sakoma, kad skyrybos vyksta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ar tai tiesa?


Dažniausiai taip. Yra žmonių, kurie negali gyventi šeimoje ir būti įsipareigoję, tačiau jų nedaug. Visada vos kilus nesutarimams verta paieškoti priežasčių, kodėl jų atsirado. Kodėl sutuoktinis ieško kitos? Jeigu jis tiesiog linkęs į neištikimybę - deja, nieko nebus įmanoma pakeisti. Yra dvi išeitys - skirtis arba gyventi nuolatos kenčiant. Tačiau jeigu matysite, kad yra ir jūsų kaltės dėl gresiančių skyrybų, būtų gerai kuo greičiau ieškoti psichoterapeuto pagalbos, nes pakeitus elgesį yra tikimybė, kad sutuoktinis grįš.


Labai dažnai šeimoje kyla bėdų dėl to, kad mes iš savo vaikystės „atsinešame" netinkamo elgesio pavyzdį ir norom nenorom sutuoktinį atstumiame, neišgirstame jo, nenorime išklausyti. Jeigu artimam žmogui yra blogai, jis gali apie tai ir nekalbėti, tačiau galima tai pastebėti ir patenkinus jo poreikius - išsaugoti. Šeimos gyvenime nebūna daug tokių kritinių momentų, kai reikia pastebėti artimo žmogaus nerimą ir jam padėti. Jeigu tai padarysime, noro susirasti kitą, ko gero, nekils. Patarčiau atkreipti dėmesį į pokyčius gyvenime, kurie dažniausiai lemia neištikimybę arba skyrybas.

Dažniausiai krizė šeimoje prasideda, kai sutuoktinis pakeičia darbą, pradeda mažiau uždirbti, praranda darbą, kai gimsta vaikas arba kai vaikai suauga. Tuo metu žmonės jaučia, kad jų santykiai tampa kažkokie kitokie. Tai pastebėjus tereikia atkreipti dėmesį į sutuoktinį, sureaguoti tada, kai jam blogai, išgirsti, ką jis nori pasakyti. Dažniausiai per visą šeimos gyvenimą būna 3-5 momentai, į kuriuos atkreipus dėmesį būtų didelė tikimybė išlaikyti darnią šeimą.


O pairus šeimos santykiams gali padėti specialistai?


Aišku. Gali būti ir taip, kad mes patys nematome ir nesuvokiame, ką darome ne taip. Nors, atrodytų, pakanka tik jausti, matyti kitą žmogų, tačiau ne visiems tai pavyksta. Kai kurioms šeimoms pavyksta išsiaiškinti santykius kaip tik pagelbėjus specialistams ir toliau sėkmingai gyventi.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis