Mama atvirai: vieną vaiką myliu labiau už kitą (psichologės komentaras)

Ar įmanoma vienoda meilės visiems vaikams? Kaip pasiekti, kad mažiau mylimas vaikas to nepajaustų? Kaip mamos meilė gali atsiliepti „mylimukui"?

Iš mamos Živilės laiško:

„Auginu tris dukteris: 11-os, 7-erių ir 4-erių. Visos jos sveikos, guvios, smalsios, žavios. Visos panašiai išdykusios, na gal mažė šiek tiek labiau. Visi mano vaikai – to paties vyro, visus juos nešiojau ir gimdžiau daugmaž vienodai. Visus juos myliu, tačiau... Man labai sunku sau pripažinti, bet jaučiu, kad vidurinėlė man mieliausia... Labai dėl to graužiuosi. Ką galiu pakeisti?"

Konsultuoja šeimos ir vaikų psichologė Lina Gudaitė.

Nuo ko priklauso, kad vienas vaikas mylimas mažiau, o kitas - labiau?

Nors ir kiek šeimoje vaikų augtų, kiekvienas yra savitas, skiriasi nuo savo brolio ir sesers, kitaip kuria santykius su aplinkiniais, turi savų pomėgių. Natūralu, kad tėvams vieni dalykai patinka labiau, o kiti mažiau. Vaikai, net jeigu jie būtų identiški dvynukai, niekada nebus absoliučiai vienodi. Todėl ir tėvų ryšys su kiekvienu vaiku yra vis kitoks, nepakartojamas.

Nevienodą ryšį su savo vaikais lemia daugybė dalykų - tai ir skirtingas charakteris, ir aplinkybės, kuriomis tėvai jų sulaukė. Taip pat tai, ar vaikas pateisino lūkesčius, kiek tėvai nieko neidealizuodami ir nenuvertindami geba pažinti savo dukters ar sūnaus tikrąją asmenybę, kiek geba mylėti jį už tai, kad yra toks, koks yra, kad tiesiog tai jų mažylis, o ne už kokias nors priimtinas savybes, laimėjimus, pateisinamus lūkesčius.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Ar jūsų santykiai su mama išties nuoširdūs ir šilti?
Kodėl gimę vaikai neleidžia išsimiegoti tėvams?

Ne toks meilus bjaurusis ančiukas

Gyvenimas rodo (nors tai tikrai nėra jokia taisyklė), kad vaikas gali būti mažiau mylimas tada, jeigu tėvai juo nusivilia, jei jis nepateisina jų lūkesčių, svajonių, pavyzdžiui, gimė ne toks gražus ir sveikas, tėvai labai norėjo berniuko, o gimė mergaitė.

Tėvams taip pat sunkiau mylėti tą, kuris yra irzlesnis, nervingesnis, labai aktyvus, šiurkštus ar grubus. Ir, priešingai, širdžiai meilesnis ir kartu mylimesnis tampa tas, kuris yra ramesnio būdo, lėtesnis, meilus, švelnus. Kartais „mylimuku" tampa tas, kuris panašesnis į vieną tėvų ar primena kitą mylimą žmogų.

Labai dažnai mamos tvirtina labiau mylinčios tą savo vaiką, kuris tuo metu serga, turi kokių nors rūpesčių, jam kas nors nepasisekė. Tačiau šiuo atveju meilė labai dažnai painiojama su didesne globa. O tai ne tas pats.Psichologė Lina GUDAITĖ

Jei tėvai yra patenkinti bei pasitiki savimi, myli save, greičiausiai jiems bus priimtinos ir tokios pačios ar panašios vaikų savybės. Ir, priešingai, jei tėvai nesijaučia pripažinti ar įvertinti aplinkinių, tie bruožai, dėl kurių patys išgyvena, pastebėti vaikuose, tik dar labiau erzins, nes primins pačių silpnybes. Pavyzdžiui, ne itin kruopščią ir atidžią, nepunktualią ar „išsibarsčiusią" mamą trikdys netvarkinga nuolat vėluojanti, nesugebanti baigti pradėtų darbų atžala. Žinoma, gali nutikti ir priešingai, mama kaip tik bus linkusi suprasti ir pateisinti tokias savo vaiko savybes, nes juk pati kaip tik tokia.

Asmeninė tėvų istorija

Tai taip pat lemia, kaip mama ar tėtis mylės savo vaikus. Pavyzdžiui, ar jų pačių tėvai lygindavo juos su broliais, seserimis. Žmogus, kuris yra nuolat su kažkuo lyginimas, jaučiasi labai negerai, gali stokoti savivertės, blaivaus požiūrio tiek į save patį, tiek į aplinkinius. Sulaukęs vaikų toks asmuo labai dažnai tiesiog nejučiomis šį bendravimo modelį perkelia ir į savo šeimą, pradeda tikėtis, reikalauti, kad sūnus ar duktė elgtųsi kaip brolis ar sesuo.

Kaip tėvai mylės vaiką, lemia netgi tai, kokie buvo žmonos ir vyro santykiai laukiant vaiko ir jau pagimdžius jį, ar jis buvo planuotas, lauktas. Įtakos meilei turi ir tėvų amžius, kai vaikas gimė. Vienaip geba mylėti 18-metė mama ar tėtis, visai kitaip mylės brandesni tėvai. Kartais mažiau mylimi būna tie vaikai, kurie mamai ar tėčiui primena skaudžius išgyvenimus, tarkime, skyrybas. O „mylimukais" gali tapti labiau mylėto partnerio (jei vaiko tėvai ar mamos - skirtingi) atžalos.

Vaikas gali būti mažiau mylimas tada, jeigu tėvai juo nusivilia, jei jis nepateisina jų lūkesčių, svajonių, pavyzdžiui, gimė ne toks gražus ir sveikas, tėvai labai norėjo berniuko, o gimė mergaitė.
Shutterstock nuotr.

Ligų ir nesėkmių „maišelis"

Labai dažnai mamos tvirtina labiau mylinčios tą savo vaiką, kuris tuo metu serga, turi kokių nors rūpesčių, jam kas nors nepasisekė. Tačiau šiuo atveju meilė labai dažnai painiojama su didesne globa. O tai ne tas pats. Normalu, jei labiau globojamas tas, kuriam tos globos tuo metu ir reikia. Toks laikinas mamos ar tėvų elgesys nepadarys žalos nei vaikui, nei jo broliams ar seserims. Tačiau jei tėvai vienam vaikui didesnį dėmesį ir meilę rodo ilgai, o kitus „pamiršta", gali kilti bėdų. Tai kitų vaikų širdyse gali palikti gilių randų. Jausmas, kad esi nuošaly, vėliau gali atsiliepti santykiams su partneriu arba lemti tai, kad visą gyvenimą žmogus norėdamas būti pripažintas darbe ar draugų nuolat varžysis.

Tėčio ir mamos meilės ypatumai

Manoma, kad mamos iš tiesų labiau myli sūnus, o tėčiai dažniau pirmenybę teikia dukterims. Tai galima paaiškinti kad ir Edipo (Elektros) kompleksu, kai 3-5 m. vaikai priešingos lyties tėvui jaučia šiltesnius jausmus, o savos lyties tėvą priima kaip konkurentą.

Dažnai tėvų širdyse ypatinga vieta tenka vyriausiems ir jauniausiems vaikams. Taip gali atsitikti dėl stiprių išgyvenamų emocijų, lūkesčių, belaukiant pirmagimio. Pirmas vaikas dažnai idealizuojamas, pervertinamas. Tuo tarpu jauniausia atžala kelia daug stiprių, šiltų emocijų, prisiminimų, į ją dedamos paskutinės neišsipildžiusios viltys. Būna, kad mama ar tėtis labiau myli stipriausius vidumi, daug pasiekusius vaikus. Ypač tai būdinga tiems tėvams, kurie deda dideles viltis į atžalų laimėjimus, nuolat sau kelia įvairių tikslų.

Kaip skirtinga mamos ar tėvų meilė veikia vaikus?

Labai skirtinga tėvų meilė vaikus veikia žalingai. Jei vienas akivaizdžiai atstumiamas, ignoruojamas, o kitas mylimas, garbinamas, lepinamas, jam pataikaujama skanumynais ar dovanėlėmis, tuomet atstumtojo asmenybės raida gali sutrikti: formuojasi žema savivertė, lydi nereikalingumo jausmas, nuoskaudos, vaikas pradeda nepasitikėti savimi ir aplinkiniais. Tokiam mažyliui bus sunkiau apsiprasti darželyje, jis greičiausiai turės mokslo bėdų. Ūgtelėjęs ir jau suaugęs toks žmogus gali turėti sunkumų socialiniame gyvenime, bendraudamas su bendraamžiais, kolegomis.

Labai skirtinga tėvų meilė vaikus veikia žalingai. Jei vienas akivaizdžiai atstumiamas, ignoruojamas, o kitas mylimas, garbinamas, lepinamas, tuomet atstumtojo asmenybės raida gali sutrikti: formuojasi žema savivertė, lydi nereikalingumo jausmas, nuoskaudos, vaikas pradeda nepasitikėti savimi ir aplinkiniais.Psichologė Lina GUDAITĖ

Tačiau sunku yra ne tik tiems, kurie gauna mažiau dėmesio, bėdų gali turėti ir numylėtiniai. „Mylimukai" linkę pervertinti save ir savo galimybes, o kai suauga, gali turėti sunkumų spręsdami konfliktines situacijas, mat vaikystėje jautėsi esą privilegijuoti. Netolygiai paskirstyta mamos ar tėvų meilė taip pat gali paskatinti brolių ir seserų nesantaiką. Dėl to kenčia jų santykių kokybė ir tai gali trukti visą gyvenimą.

Kaip sau padėti, kad meilės dozė vaikams būtų kaip galima panašesnė?

Skirtingos meilės geno tikrai nėra, bet matytas tėvų meilės, bendravimo su savo vaikais modelis išmokstamas ir gali būti taikomas ir savo gyvenime, savo šeimoje. Žinoma, jeigu nebus sąmoningai pastebėtas, suprastas ir keičiamas.

8 būdai, kai tai pakeisti

  • Labai svarbu pažinti savo vaikus ir patiems sau atskleisti tikrąją jų asmenybę su savo stiprybėmis ir su nevisiškai jums priimtinomis savybėmis. Juk vaikai taip pat kaip ir mes turi savo asmeninių savybių, pomėgių, vadinamųjų pliusų ir minusų. Jie - asmenybės ir neprivalo būti į nieką panašūs. Tad visiškai vienodai mylėti jų ir nereikia.

  • Reikia pažinti savo vaiką ir stengtis patenkinti svarbiausius jo poreikius. Gal vienas vyra lintravertas ir mėgsta dažniau pabūti vienas, o kitas aktyvesnis, labiau linkęs bendrauti, jam reikia daugiau dėmesio. Tad šiems vaikams reikės ir daugiau kartu praleisto laiko, ir kitokio santykio su tėvais.

  • Jokiu būdu vaikų nereikia lyginti ir juo labiau stengtis elgtis su jais vienodai, tarkime, dovanoti vienodas dovanas. Lygiavos principas šeimoje labai svarbus - dovanų turi gauti visi, tačiau tiek pat svarbu, kad dovanėlės būtų asmeniškos.

  • Konfliktuojančias atžalas derėtų išskirti, išsiaiškinti nesutarimo priežastį, tačiau nepalaikyti kurios nors vienos pusės. Deja, bet susipykus broliams ir seserims tėvai dažnai nesąmoningai labiau palaiko, greičiau atleidžia arba mažiau baudžia tą, kurį myli labiau už kitus. O mažiau mylima atžala tampa nuolatiniu atpirkimo ožiu. Jei visi vaikai žinos, kad mama ar tėtis juos myli vienodai, nebus dėl ko pyktis ar konkuruoti, nes kiekvienas juk nori būti tas vienintelis ir gauti iš tėvų viską, taip pat ir meilę, dėmesį.

  • Sau padėti galima būtų įsisąmoninant savo pačių lūkesčius, ko mes tikimės iš savo vaikų, labiau save pažįstant. Labai svarbu būtų vis savęs paklausti, ar kuriam nors vaikui neteikiama pirmenybė. Galbūt vaikai laikomi ir priimami kaip nuosavybė, kuri turi tik paklusti, nuolat džiuginti, pateisinti visus lūkesčius? Arba priimama tik kažkuri vaiko dalis, o nemalonios savybės, trūkumai, netobulumai atstumiami?

  • Pastebėjus, kad kažkuris vaikas labiau lieka nuošalyje ar yra atstumiamas, svarbu pasistengti tai „neutralizuoti". Kaip? Universalaus, visiems tinkamo patarimo nėra. Tai gali būti ir papildomas priglaudimas ar apkabinimas, ir ypatinga išvyka dviese į parką ar kiną, ir papildomos 15 min. pasakos, žaidimo kartu kasdien.

  • Kaskart būtina paaiškinti kitiems, kodėl dėmesys šiuo metu skiriamas kuriam nors vienam vaikui. Galbūt į parduotuvę su vienu vaiku vykstama dėl to, kad jam reikia nupirkti naujas kelnes ar batus, o prie savęs glaudžiate kitą, nes šiam šiuo metu ką nors skauda. Taip pat būtini nuolatiniai šeimos pokalbiai, kai visi turi teisę pasisakyti, kaip jaučiasi ir ko jiems trūksta. Galimybė kalbėtis apie jausmus sukuria atmosferą, kurioje visi atsiveria. Tas, kuris gali išsakyti savo poreikius, patiria, kad yra mylimas toks, koks yra.

  • Kiekvienam vaikui būtina duoti tai, ko jam labiausiai tą minutę reikia. Kartu tai padeda ir jo seserims bei broliams, nes šie suvokia: kai man reikės tėvų pagalbos, aš irgi jos sulauksiu. Ir kaip tik šis žinojimas vaikui, o ne abstrakti, lygi meilė leis jaustis saugiai, patogiai ir užtikrintai. Svarbiausia, jog tėvai savo vaikams nuolat siųstų žinią, kad jie yra mylimi, gal ir ne visada visi vienodai, tačiau kiekvienas vaikas savaip. Ne mažiau ir ne daugiau. Tiesiog savaip.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis