Rūpinimasis kūdikiu, maitinimo rūpesčiai, naujasis mamos statusas gali ne tik džiuginti, bet ir gąsdinti, kelti nerimą ar net liūdinti. Anksčiau moterims po gimdymo prižiūrėti kūdikį padėdavo mamos, kurios ne tik padėdavo, bet ir pamokydavo, kaip reikia elgtis su kūdikiu. Dabar dažniausiai tėveliai ima mėnesį tėvystės atostogų, kurių metu padeda žmonai susitvarkyti su kūdikiui ir apsiprasti su naujuoju statusu šeimoje. Nors pamokyti galėtų daugiau mama, daug ko galima išmokti ieškant informacijos internete ar bendraujant su aplinkiniais. Tačiau štai su nauju statusu tvarkytis teks pačiai, ir vyro vaidmuo čia niekuo nepakeičiamas – nei knygomis, nei internetu.Šeimyninės sudėties pakitimas ir namiškių tarpusavio sąveika bus tuo sėkmingesnė, kuo daugiau jie praleis kartu laiko. Paprastai tariant - „reikia apsigludinimo naujose rogėse". Bet kokiu atveju, bus labai naudinga, jeigu su „naujai iškepta mama" kurį laiką kažkas iš artimųjų palaikys artimus santykius ir reikalui esant jai padės.
Reikia laiko atsigauti po gimdymo
Pats gimdymas savaime yra skausmingas ir varginantis procesas, po kurio moteriai reikia tam tikro laiko atsistatymui tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Vaikelio gimimas sukelia labai daug teigiamų emocijų ir būtent dėl jų dažniausiai moteris nepajaučia po gimdymo aplankiusių melanchoninių nuotaikų, kurios yra visiškai natūralios, jeigu trunka neilgai. Tačiau jeigu grįžus namo iš ligoninės artimieji pastebi, kad mama atrodo liūdna, apatiška kūdikiui ir jos veide pastebi labiau negatyvias nei pozityvias nuotaikas – laikas sunerimti ir atidžiai moterį stebėti.
Pačiai mamai labai sunku suprasti, kad kažkas su ja ir jos emocijomis negerai, todėl artimieji turėtų būti labai budrūs ir stebėti, ar tai negali būti pogimdyvinės depresijos požymiai. Ši depresijos forma bendraisiais bruožais pasireiškia liūdna nuotaika, apatiškumu, nenoru nieko daryti, aukštu nerimo jausmu, įtampa, baime, dideliu jautrumu (moteris dažnai verkia pati negalėdama paaiškinti, kodėl).
Pasireiškia skirtingai
Pogimdyvinė depresija dažnai yra skirstoma į dvi grupes. Vienu atveju mama puikiai atlieka visas su kūdikiu susijusias pareigas, tačiau nuolat jaučia įtampą, nerimą, dažnai verkia ir būna liūdna. Tokios mamos dažniausiai pačios nesupranta, kad yra kankinamos pogimdyvinės depresijos ir būna artimųjų atvedamos ieškoti pagalbos. Kitu atveju, motinoms pogimdyvinė depresija pasireiškia iškart po gimdymo, dar stacionare. Jos tampa šaltos vaiko atžvilgiu, žiūri į jį be jokių emocijų, tarsi akmeniniu veidu, nejaučia jam jokių švelnių jausmų, nerodo jokio susidomėjimo vaiku, dažnai atvirai išreiškia priešiškumą vaikui, nenori jo maitinti krūtimi, glausti prie savęs, myluoti. Kai pogimdyvinė depresija pasireiškia dar gimdymo namuose, moteris būna siunčiama pas psichologą, o prireikus medikamentinio gydymo – pas psichiatrą.
Neuždelsta ir laiku pastebėta pogimdyvinė depresija yra gana nesunkai išgydoma. Kai moteris susivokia savyje, kad jos statusas pasikeitė ir nuo šiol ji yra ne tik žmona, bet ir mama, į gyvenimą po truputį ima grįžti aiškumas ir ramybė.
Labai svarbu, kad kiekviena mama save priimtų tokią, kokia ji tą minutę yra, nes motinystė – tai darbas, kurio išmokstama. Kuo daugiau „dirbi", tuo labiau tobulėja šie „profesiniai įgūdžiai". Būti gera mama išmokstama, tokia ja tapti be pozityvios ir negatyvios patirties tiesiog neįmanoma. Kai moteris apsipranta su esama nauja situacija ir įpranta prie savo naujo gyvenimo pareigų ir ritmo, paprastai praeina ir depresija su visais savo nemaloniais simptomais.
Kaip tai veikia gimusį vaiką?
Nors depresija serganti motina gali puikiai fiziologiškai prižiūrėti kūdikį, ji negali atspindėti kūdikio emocijų, užmegzti su juo tinkamo ryšio. Įprastai motinos labai daug kalbasi su savo kūdikiais, bendrauja su jais: kai jiems liūdna – atsako savo mimika, paguodžiančiais žodžiais ir raminančiu tonu. Kai mažylis džiaugiasi – motina linksma, jos balso tonas pakilęs, nuotaika pakili, akys linksmos. Kūdikis taip mokosi iš savo mamos suprasti emocijas, nes motina jas tarsi atspindi, nuspėja ir neverbaliai įvardina.
Depresija serganti motina tokios informacijos pateikti negali, nes jos veidas būna visada vienodai apatiškas ir abejingas, o toks kūdikis jaučiasi nereikalingas ir atstumtas. Būtent dėl šios priežasties labai svarbu, kad pogimdyvinė depresija būtų diagnozuota kaip įmanoma anksčiau ir paskyrus tinkamą gydymą motina kuo greičiau pasveiktų ir galėtų (norėtų!) užmegzti artimą ryšį su savo kūdikiu.
Ar galima jos išvengti?
Pogimdyvinė depresija yra liga, kurios nei viena moteris pati nepasirinko, todėl ji nėra gėdinga. Tai liga, kuri nuo pačios moters priklauso labai mažai, nes tai labiau susiję su biologiniais moters organizmo pokyčiais, išbalansuotais hormonais ir jų persirikiavimais. Tačiau yra būdų, galinčių padėti jos išvengti. Visų pirma po gimdymo mama turėtų stengtis kuo daugiau ilsėtis. Kai miega kūdikis, eiti miegoti ir pačiai. Jeigu yra artimųjų, kurie siūlo savo pagalbą – mielai priimkite. Kol apsiprasite, kol truputį ūgtels mažylis, kol įsigyvensite į naująjį ritmą – leiskite jums padėti. Taip pat naujoji mamytė turėtų išmesti iš galvos visus smalsuolius, kurie labai nori kuo greičiau pamatyti mažylį ir pasveikinti – jiems galima maloniai pranešti, kad tai galės padaryti vėliau, kai visi apsipras su nauja padėtimi namie. Būtina nepamiršti sveikai ir pilnavertiškai maitintis, kad būtų jėgų rūpintis kūdikiu. Didelis darbas yra maitinti kūdikį, o tam reikia ir jėgų ir kantrybės. Visiškai nesvarbu, kūdikis valgys mamytės pienelį ar mišinuką – mamytė yra geriausia pasaulyje, nes ji rūpinasi savo vaiku.
Ir svarbiausia – bendraukite, neatsiribokite nuo išorinio pasaulio, bendraukite su kitomis mamomis, močiutėmis, seneliais, kalbėkitės nuolat su savo vyru apie jums rūpimus klausimus. Neklausykite, jei kažkas jums sako: „Nezirsk, turi sveiką kūdikį, ko dar nori?". Raskite jums artimą ir mielą žmogų, kuris išklausys jus visada, ir kai norisi „pazirsti". Daugelis problemų bijo viešumos – kai liūdnos mintys iš galvos pereina į lūpas, dažnai jos stebuklingai pasimeta kažkur ore.
Psichologė Karolina Gurskienė
