Kodėl gimus vaikui imame jį lyginti su kitais

„Mano jau vaikšto", o „Mano - bėgioja". „Tavo dar nepažįsta raidžių? Kodėl?.." Tapusios mamomis nejučia imame lyginti vaikus, o dar blogiau - konkuruoti tarpusavyje.

Apie ne visada "sveiką" mamų konkuravimą kalbamės su psichologe psichoterapeute psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „Invito" vadove Marija Vaštake.

Gimus kūdikiui, dažna mama lygina savo vaiką su kitu, pavyzdžiui, „Štai jis jau atsisėdo, o maniškis dar ne", „Pirmas dantukas jai išdygo pusės metų, o maniškei jau 10 mėnesių ir dar nėra nė vieno..." Sakykite, ar natūralu taip lyginti vaikų laimėjimus? Kodėl vienoms tai labai svarbu, kad net kartais primena maniją, o kitoms - nė motais?

Taip, tai tarp mamų labai populiaru. Mamos lygina ne tik saviškį su kaimynės ar draugės vaiku, neretai lygina abu savo vaikus, nuolat galvoja apie tai, ką pirmagimis būdamas tokio amžiaus jau mokėjo. Labai svarbu prisiminti, kad kiekvienas vaikas yra kitoks ir vystosi šiek tiek kitaip. Lyginti linkusios nerimaujančios ir hiperglobojančios mamos. Tos, kurios susitaikiusios su savo vaiko raida, yra pačios ramesnės ir savo nerimo neperduoda atžalai.

Nuolat savo vaiką su kitu lyginanti mama gali nusivilti savuoju, ypač jei mažylis nėra „raidos pirmūnas" ir nedaro visko anksčiausiai už bendraamžius. Jeigu kūdikis „atsilieka" nuo bendraamžių, tarkim, dar nevaikšto, kai kiti bėgioja arba neturi plaukučių, kai kiti kasas pina, ar toks vaikų lyginimas nepadaro meškos paslaugos mamai ir nepradeda jaustis nevisavertė?

Kai mama pamato, kad vaiko raida labai atsilieka, ir tai patvirtina gydytojai, galimas dalykas, dažniausiai nusivilia. Tokiai mamai gali būti sunku susitaikyti, kad vaikas turi tam tikrą sutrikimą, neretai tai gali paskatinti net depresiją.

Jei vaiko raida nedaug atsilieka, nerimaujančios mamos pradeda labai išgyventi. Jos visą savo energiją lieja stebėdamos vaiko raidą, kankina save įvairiomis blogomis mintimis ir negali džiaugtis motinyste. Tokiu atveju tai iš tiesų padaro meškos paslaugą, nes mamos ima kaltinti save, kad kažką daro ne taip, pradeda perdėtai gailėti vaiko, tampa hiperglobojančios ir savo nerimą perduoda atžalai. Taip gali atsilikti kūdikio, kuris iš mamos gauna daug neigiamų emocijų, raida. Kaip matote, tai užburtas ratas.

Tai, kad kiekvienas vaikas yra asmenybė, atrodo, žinome visos. Ir patarimą įsiklausyti į savo širdį auginant vaikutį girdime dažnai. Kaip patartumėte išmokti mamoms labiau vadovautis intuicija, įsiklausyti į savo šeštąjį pojūtį, ko vaikui reikia, o ne auginti jį mechaniškai pagal vadovėlį, kai skaičiuojamas kiekvienas gramas, ar jis atitinka normas; bet kokį judesį lyginant su draugės vaikučiu ir pan.?

Reikia tiesiog priimti tą faktą, kad kiekvienas žmogus yra išskirtinis, vienintelis ir nepakartojamas. Yra tam tikros raidos normos, jomis reikia domėtis, bet ne liguistai. Patarčiau mamoms skirti vaikui dėmesio, dovanoti gerų emocijų, sukurti palankią vystytis aplinką ir mikroklimatą. Jei kyla nerimas dėl vaiko raidos, patartina kreiptis pas specialistus, nekankinti savęs abejonėmis ir nešvaistyti laiko skaitant įvairią informaciją mamų forumuose. Taip besielgiančios mamos be reikalo įsivaro sau baimių.

Auginančios vaikutį mamos dažnai susipažįsta ir pabendrauja stumdydamos kieme vežimėlį, parkuose, susitinka Motinos ir vaiko kambariuose. Neretai nieko bloga nepagalvojusios net ir pirmą kartą besimatančiosios įžeidžia viena kitą tokiomis pastabomis: „Jūsų vaikas su čiulptuku?" arba „Jūs maitinate iš buteliuko? Kodėl nežindote?.." Kaip patartumėte išmokti susilaikyti nuo nekorektiškų pastabų, nustoti aukštinti save?

Vieno patarimo nėra dėl tos pačios priežasties - visos mes esame skirtingos ir nevienodai suprantame bendravimo subtilybes. Jei viena nekreips dėmesio paklausta, kodėl jos vaikas su čiulptuku, kita gali ne juokais įsižeisti. Jei įsižeidėte pati dėl tokios pastabos ar komentaro, reikia tiesiog susimąstyti, kas jus konkrečiai įžeidė. Kodėl tai temai ar klausimui esate jautri? Nereikėtų iš kitų tikėtis pokyčių, bet verta pačiai susimąstyti, kodėl vienas ar kitas dalykas žeidžia. Ką slepia ši nuoskauda?

O gal žmogui yra įprasta konkuruoti ir norėti būti geriausiam, todėl ir pagimdžiusiai vaikutį mamai norisi būti tobulai, nepamainomai, auginančiai nepakartojamą mažylį? Kokį „geros mamos" apibrėžimą pateiktumėte jūs?

Kas yra gera mama, kiekviena supranta savaip ir išskiria svarbiausius sau dalykus, kas sudaro tobulos mamos paveikslą. Šiuo metu mamos dažnai siekia karjeros, pagimdžiusios skuba į darbą ir neretai per mažai dėmesio skiria bendravimui su vaiku, kuris yra itin svarbus bet kuriuo mažojo amžiaus tarpsniu. Bendrauti su mažuoju svarbu nuo mažų dienų. Nuo to, koks bus vaiko ir mamos ryšys, priklausys, kaip toliau klostysis santykiai - ar jie bus artimi, atviri, draugiški, ar vaikas taps uždaras ir atsiribojęs.

Kad ir kas nutiktų, vaikas turi jausti, kad mama visada palaikys ir į ją galima bet kada kreiptis pagalbos. Tai suteikia vaikui saugumo jausmą. Bet kad tas saugumas būtų, mama turi padirbėti: nuo pat mažens reikia domėtis vaiku, rodyti jam dėmesį, rūpestį, kad jis jaustųsi esąs mylimas. Labai svarbu jį išklausyti, domėtis.

Elgesio ribos, vadinamieji rėmai, reikalingi, nes jei namuose nėra taisyklių, kai vyrauja neapibrėžtumas, mažieji jaučiasi nesaugiai. Todėl jei, pavyzdžiui, vaikas pradeda jus mušti, nereikia nekreipti į tai dėmesio ir leisti jam taip elgtis, save raminant, kad jis dar mažas ir nieko nesupranta. Net jei jis visiškai mažas, reikia atitraukti ranką ir pasakyti, kad taip elgtis negalima. Norėčiau priminti ir kitą jums turbūt gerai žinomą tiesą, kad nereikia vengti pagirti vaiko bei sakyti, kad jis yra mylimas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis