ATVIRAI: gyvenu be sekso ir esu laiminga bei mylima

Laišką parašiusios jaunos mamos vardą redakcija žino, tačiau norėdama apsaugoti ją nuo galimų interpretacijų, nusprendė neviešinti.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Sveiki, tėčiai ir mamos. Nesu kokia nors rašytoja, tačiau nebegaliu tylėti. Parašyti šį laišką mane paskatino paskutiniuoju metu viešojoje erdvėje padaugėję straipsniai apie tai, kaip svarbu poros gyvenime yra seksas. Neseniai skaičiau straipsnį, kaip pora atliko eksperimentą ir visus metus kasdien mylėjosi, kita moteris parašė viešą laišką, kad jos vyras jai neištikimas, bet ji tai žino ir nieko nedaro. Pagalvojau, kad noriu išdėstyti savo poziciją - kažkodėl man atrodo, kad panašiai kaip aš, jaučiasi ne viena jauna mama ir tėtis.

Tai štai, mano laiško esmė tokia, kad paskutinį pusmetį gyvenu be sekso, tačiau mūsų šeima yra laiminga ir be to. Aš myliu vyrą, jis myli mane, ir jokių problemų aš čia nematau.

Esu dviejų vaikų - 10 mėnesių ir 3,5 metų mama. Jaunesnį sūnų dar žindau, esu namuose, vaiko priežiūros atostogose.

Iki tapimo mama su vyru buvome lytiškai aktyvūs - mylėjomės daug ir įvairiose vietose. Pamenu, kad kažkada, „gilioje jaunystėje" net esame kalbėję apie tai, kad jeigu ateis tokia diena, kai savaitę nesinorės intymumo, tai bus ženklas, kad mūsų santykiams artėja galas. Dabar mane juokas ima iš tokių kalbų, suprantu, kad tada taip kalbėjo ne protas ar širdis, o jaunystės hormonai.

Gimus pirmam vaikui patyriau didžiulį šoką - buvau prisiskaičiusi knygų ir lankiusi kursus, tačiau viskas buvo niekis, palyginus su tuo, kas vyko iš tiesų. Vaikas reikalavo dėmesio 24 valandas per parą, miegodavau su reguliariais pabudimais visą parą, pabusdavau nepailsėjusi ir intymūs santykiai man tada mažiausiai rūpėjo. Man rūpėjo, ar užteks man mamos pieno, kaip pagydyti iššutusį vaiko užpakaliuką ir kodėl per mėnesį sūnus priaugo tiek nedaug svorio.

Taip, mes grįžome prie intymių santykių, bet man svarbiau ėmė būti ne kiekybė, o kokybė. Pastebėjau, kad kuo rečiau mylimės, tuo didesnį pasitenkinimą jaučiu, vyras irgi jautėsi, taip kaip aš, todėl jokių problemų nekilo.

Po antrojo vaiko mylėjomės kartą, kai buvome išvažiavę atostogų prie jūros. Supratau, kad esu pavargusi tiek, kad man reikia pertraukos ir poilsio. Vyras mane puikiai supranta, mes pasikalbame ir pajuokaujame šia tema. Juokiamės, kad mūsų aistringosios naktys grįš tada, kai vaikai užaugs ir išeis iš namų. Dabar miegame beveik visi keturi viename kambaryje, didesnis sūnus turi kambarį, bet dažnai ateina paryčiais pas mus į lovą.

Kai sumigdau abu vaikus, jaučiuosi tokia išsunkta, kad man nepadėtų niekas - jokie nėriniuoti apatiniai ar kvapnios žvakės. Kam eiti prieš savo prigimtį? Nusprendžiau, kad geriau palaukti, o ne vaikytis kažkokių primestų standartų, kad „reikia", „vyras pabėgs", „taip nenormalu". Kas žino, kaip yra geriausia mums? Tik mes patys. Taip, kaip yra mums, yra labai normalu. Aš be galo myliu ir abu vaikus, ir vyrą. Jis - pats geriausias mano gyvenimo šansas, kuriuo pasinaudojau.

Manau, kad neįmanoma gerai daryti viską - groti fortepijonu, žaisti šachmatais ir šokti salsą. Taip ir gyvenime - negali turėti iš karto visko - būti tobula mama, tobula žmona, tobula dukterimi, tobula drauge.

Nepritariu nuomonei, kad vyrui reikia lytinių santykių kaip maisto, tikrai ne. Jei jis myli savo šeimą, moterį, jis viską mato ir supranta. Geriau palaukti savo valandos ir patirti stebuklą. Ačiū mano vyrui, kad jis toks supratingas ir myli mane tokią, kokia esu. Tikiu, kad mūsų laukia dar begalybė meilės naktų, aistrų ir palaimos minučių. Tereikia palaukti, kol šiek tiek paaugs vaikai, ir aš turėsiu laiko bei jėgų būti ne tik mama, bet ir aistringa žmona.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis