Po gimdymo liko nuoskaudų: iš manęs tiesiog tyčiojosi

Mamos Ievos pasakojimas apie anksčiau laiko gimusią dukrytę Emiliją sujaudins ne tik dėl to, kad puikiai atspindės per anksti pagimdžiusios moters prieštaringus jausmus, bet ir parodys, kaip tokioje jautrioje situacijoje kartais elgiasi medikai.

Pirmos dienos – atskirai


Mūsų Emilija gimė 35 savaičių – 2008 12 19 dieną, 19.12 val. Penkias dienas po dukters gimimo buvome atskirtos: aš - gimdyvių skyriuje (mano palatoje gulėjo dar 2 mamos kartu su savo naujagimiais, aš viena be naujagimio), o mažoji - naujagimių intensyvios priežiūros palatoje kartu su panašiais ir net dar mažesniais vaikučiais bei susirūpinusiomis, kartais labai atžagariomis (tikriausiai, nuovargis) slaugėmis.


Kitą dieną po dukros gimimo švytėjau. Pailsėjau, priėmiau lankytojus, žodžiu, buvau neadekvačiai laiminga. Po paros aš jau nebegalėjau sustoti verkusi. Iškart po gimimo dukters nebuvau mačiusi ne dėl to, kad būtų kilę kokios komplikacijos man ar jai, bet aš net nepagalvojau, kad ją reikia maitinti, net nebandžiau nusitraukti pieno, jos nebuvo šalia, nieko nereikia daryti, ką jau... Aš net nepagalvojau apie tai, juk gydytojai rūpinasi ten kažkaip ir viskas, ji juk ne pas mane, ji ten, kitam skyriuje, mane įleidžia tik 5 min, kad neužkrėsčiau (kuo, iki šiol nežinau, nes juk niekuo nesirgau).


Paimti į rankas tikrai neleidžia (gal mano chalatas negražus buvo?), bet kai nematydavo slaugytojos, glostydavau jai koją savo pirštu (tokia mažytė, 2 kg mažytė), nes vis dar bijojau, kad esu murzina (prausiausi dezinfekcinėm priemonėm palatoj, intensyviam skyriuje, per dieną daug daug kartų)...


Kai pagaliau susivokiau, kas įvyko ir vyksta, palūžau. Šalia dvi mamos keliasi naktimis prie savo mažutėlių, o aš neturiu dėl ko keltis, nebent tik „melžtis“ rankomis, nes pientraukiu baisiai skauda, o nunešus pienelio lašelius iš manęs profesionalios, bet nedžiugios, sesutės tik tyčiojosi: „Kur tu čia atėjai? Ar šitoj palatoj tavo vaikas? Eik į kitą!", "Kam vargintis dėl tiek... Kiek geri vandens? 2 litrus? Tai gerk tris tada, matai, kad mažai pieno!", "Tavęs vis nėra, kur tu valkiojiesi? Reikia gi dokumentus pildyti, ko nesidomi savo vaiku".


Tikrai - nebuvau pasidažiusi ir pasipuošusi, bet ar taip reikia kalbėti su žmonėmis? Kaukiau kaip šuo. 7 dienas iš eilės verkiau, kai ėjau pas dukterį, verkiau gulėdama, eidama į tualetą, valgydama springau ašarom, atėjus draugei paguosti, sėdėjau plika, plika, skausmingai „melžiausi" ir blioviau, blioviau... Atvyko psichologė užpildyti duomenų apie motinos padėtį. Blioviau. Mažylei juk viskas gerai, gyvens, sveika, tik priežiūros dar reikės, o ko tu verki? Žodžiu, XXI amžius, kuriuo mes taip techniškai didžiuojamės ir tai labai gerai, nes daugiau tokių anksčiau gimusių mažutėlių turi puikias galimybes išgyventi ir likti sveiki, bet dar reikėtų padirbėti ne tik prie kompiuterių ir „superduper" vaistų nuo visų ligų, ar ne?


Tikrai to žmogiškumo linkiu medikams, nuo to tik palengvėtų jų darbas, nes laimingi pacientai sveiksta greičiau, jeigu tai yra dar kam nors svarbu. Ir nežinia, kas labiau žeidė tuo sunkiu metu - ar tas ankstyvas gimimas, ar požiūris į tuos, kuriems gimė...


Grįžome namo po 2,5 savaičių. Sveikatą tikrinomės kas mėnesį, paskui kas tris Santariškių ligoninėje. Viskas ėjosi gerai, tačiau morališkai jaučiausi kažkodėl vargiai. Vaikelis ne tai, kad neramus buvo, tiesiog isteriškas. Pabudusi dar neatsimerkdavo, o jau žviegdavo. Bijodavau, kad sulaužiau jai kažką, nešdavau tikrinti labai dažnai, kodėl ji taip cypia. Tikrai, nei prieš Emiliją, nei po to negirdėjau taip kasdien žviegiančio vaiko.


Ligų Emilija neturėjo, bet augo nerami, vežime nepabūdavo nei kiek. Vežimo atsisakėm, gavau vaikjuostę nešiojimui. Nešiojau, glaudžiau prie savęs, kad nors 3 min numigtų... Po apsilankymo žindymo kursuose pavyko maitinti vien krūtimi. Pirmąsias tris savaites maitinau dažniausiai iš buteliuko nutrauktu pienu. Patikėkite, per dienas vien tik nusitraukinėjau pieną, kuris bėgo vis lėčiau ir mažiau, nešiojau tą savo mielą nenuoramą, kurios kartais labai net nemylėdavau, dėl to, kad daugiau nieko negalėjau daryti.


Neįkainojama pagalba mamai


Miegodavau 2 valandas per parą iš viso, t.y. po 2-5 minučių daug kartų per dieną, kai ji užsimerkdavo. Aplinkiniai, draugai, daktarai, atrodo, grauždavo, kad ją lepinu, juk visi sako, kad negalima kūdikių nešioti, pripras, štai ir prisidirbau... Negalima, anot jų, taip dažnai maitinti ir daug kitų nesąmonių, iš kurių dabar tik juokas ima. Mažiukus, ypač tokius, TIK MAITINTI IR NEŠIOTI reikia, tai jų ir mamos gyvybė! O kad man būtų padėję kas nors ją bent panešioti, o ne kaltinti... Tikrai dabar norėčiau padėti panašaus likimo mamoms toje nežinioje bent panešioti jų kūdikį, kol mama ramiai nusipraus be isteriško rūpesčio ar pavalgys dviem rankomis prie stalo, kaip anksčiau.


Vaikai augtų linksmesni, jei mamos turėtų suprantančius žmones, nekritikuojančius, padedančius, joms reikia atgauti tą trūkinėjantį ryšį vaikeliui gimus netikėtai anksčiau ir praleidus net nedaug laiko atskirai nuo mamos. Tas ryšys tikrai ima trūkinėti. Bet reikia kapanotis toliau, daryti geriau ir daugiau, negu darytum su laiku gimusiu vaikeliu. Tą žinau iš patirties, nes Justinas - Emilijos brolis, gimė laiku, nuo pat pirmos akimirkos buvo tiesiog šalia ir su manimi, jis kaip mano kūno dalis, lengvai nuspėjamas, o Emilija buvo nenuspėjama, manau, dėl to, kad buvome atskirtos ir iš mūsų, galima sakyti, tyčiojosi.


Turiu siaubingą nuoskaudą, nors esame padorūs, tvarkingi, o jeigu taip elgiamasi naujagimių ir gimdyvių skyriuje su tikrai asocialiais asmenimis, tai aš žinau, kodėl jie tada asocialūs... Dėl ko jiems stengtis būti kitokiais?

Emilija šiandien visiškai sveika, protinga, sumani, smalsi, pareiginga mergaitė. Padedanti buityje, nereikia net prašyti, jautri, pastabi, besirūpinanti savo broliuku. Tačiau jos nuotaika greitai keičiasi.


Kartais man vis dar labai sunku su ja. Tas žviegimas, kai ji buvo kūdikis, žinau kas tai - reiklumas, tik dabar jį reiškia žodžiais, daug suprantamiau. Dabar jau puikiai susikalbam, nagrinėjam jausmus ir ji žino: "Aš žinau, mama, tu ne tik gera būni, bet ir liūdna, aš tave suprantu, bet aš ne todėl taip elgiuosi, kad tu pyktum, bet todėl, kad reikia išspręsti tą klausimą DABAR!..." Tikiuosi, ji savo tokią energiją gyvenime pritaikys geriems darbams ir padės kitiems.


Vaikams tikrai viskas bus gerai, jie auga linksmi, susitaiko net su negaliomis, net neprisimena kaip buvo ar galėjo būti, nebent pasąmonėj lieka, todėl labai svarbu pasikrauti geros energijos mamai. Tiek mane išmokė ir vis dar kasdien vis ko nors naujo moko per anksti gimusi Emilija. Ačiū jai, kad atėjo tuomet, kai to paprasčiausiai reikėjo.


Ankstukų šeimų istorijas pristato neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas" bei neišnešiotiems kūdikiams skirtas paramos projektas „Ankstukai". Daugiau informacijos apie paramos projektą „Ankstukai": www.ankstukai.lt.

Prie „Ankstukų" draugų būrio kviečiame jungtis ir socialiniame tinkle „Facebook": https://www.facebook.com/ankstukai?fref=ts.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis