Psichologė: vaikams nereikia tobulų tėvų

Visuomenėje galime išgirsti daugybę reikalavimų, kokie turėtų būti tobuli tėvai. Tačiau dar didesnius reikalavimus keliame patys sau.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Bandome būti tobulais ir esame įsitikinę, kad tobuli tėvai:

- visada privalo susitvardyti;

- jiems visada privalo sektis susitarti su savo vaikais;

- jie visada turi žinoti, ką daryti, o jų vaikai visada turi elgtis tinkamai;

- tobuli tėvai niekada negali klysti;

- jie turi būti kompetentingi ir sėkmingi, kad galėtų pajausti savo vertę;

- jie niekada negali rodyti savo silpnybių;

- jie niekada negali nusiminti, nusivilti, supykti ar nuliūsti.

Vis dėlto, tobuli tėvai neegzistuoja. Tokių vaikams tėvų ir nereikia.

Pasak psichologės Vaidos Mažonaitės, dalyvaujančios „Vaikystės sodo“ ir VŠĮ „Vaikystės instituto" projekte „Emocinio intelekto ugdymas šeimoje“, sau keliami grandioziniai reikalavimai kuria tobulos realybės iliuziją. Visa tai - tik klaidingi įsitikinimai, kurie yra didelis trukdis mūsų pasitikėjimui savimi, pasitenkinimui ar ramybės jausmams.

Norėdami jaustis laimingesni, iš visų sakinių tiesiog išimkime žodžius „turi“, „privalo“, „visada“. Tik tada suprasime, kad normalu yra kartais supykti, nežinoti atsakymų, pasimesti ir klysti, lygiai kaip neįmanoma visose situacijose susitvardyti.

Negalime duoti to, ko neturime patys

Lėktuve prieš skrydį skamba instrukcijos: nelaimės atveju deguonies kaukę visų pirma užsidėkite sau, o vėliau - vaikui. Anot V. Mažonaitės, kad šis pavyzdys geriausiai iliustruoja tai, ką mes turėtume daryti, kilus stiprioms emocijoms.

Mes negalime vaikams duoti to, ko patys neturime. Taigi mes negalėsime vaikams duoti deguonies, jei patys jo neturėsime, lygiai taip, kaip ir negalėsime duoti vaikams nusiraminimo, jei patys nebūsime nurimę. Norėdami padėti vaikams valdyti emocijas ir padėti sau, mes visų pirma turime išmokti to patys. Tad nuo ko turėtume pradėti?

Klaida, kurią mes dažnai darome – tai įsitikinimas, kad mes būsime vertingi, kai tapsime geresniais tėvais, mamomis. Tačiau didžiausias iššūkis yra patikėti, kad mes esame vertingi čia ir dabar, šią minutę, ir esame vertingi tokie, kokie esame – su savo klaidomis ir paklydimais.Psichologė Vaida MAŽONAITĖ

„Visų pirma tam, kad galėtume valdyti savo emocijas, mes jas turime atpažinti. Svarbu suvokti, kad visi jausmai žmogui yra reikalingi ir turi prasmę - jie teikia energijos ir informacijos, padeda nubrėžti savo ribas, prisitaikyti visuomenėje, tinkamai rinktis ar apginti save. Kilus stipriai emocijai reikėtų ne bandyti nuslopinti ar „nuryti“ jausmus, o priešingai - stabtelėti ir juos atpažinti“, - pataria V.Mažonaitė.

Taigi pirmasis pagalbos sau žingsnis yra klausimas sau „Ką dabar jaučiu?“. Antrasis žingsnis - įvardyti emociją. Ypač svarbu išmokti savo išgyvenimus įvardyti žodžiais: „aš piktas“, „mane tai liūdina“, „aš jaučiuosi pažemintas“. Tikslus jausmų įvardijimas padeda geriau suprasti save. Vien tai gali padėti nurimti.

Įsivardinus emocijas yra labai svarbu rasti būdus ir jas išreikšti. Psichologė rekomenduoja išsirinkti vieną, labiausiai patinkantį ir emocijai tinkantį išraiškos būdą. Pavyzdžiui, kvėpavimo pratimai padeda įveikti nervingumą, vandens išgėrimas - nurimti supykus, o užpuolus liūdesiui gali padėti šio liūdesio nupiešimas ant lapo.

Užtenka būti pakankamai geru

„Vienas iš būdų nurimti ir pasijusti laimingesniam - priimti save čia ir dabar. Klaida, kurią mes dažnai darome - tai įsitikinimas, kad mes būsime vertingi, kai tapsime geresniais tėvais, mamomis, patobulėsime, dar kažko išmoksime, - sako V.Mažonaitė. - Tačiau didžiausias iššūkis yra patikėti, kad mes esame vertingi čia ir dabar, šią minutę, ir esame vertingi tokie, kokie esame - su savo klaidomis, paklydimais, pratrūkimais ir pasimetimais".

Vaikams nereikia tobulų tėvų. Tam, kad vaikai gerai jaustųsi ir augtų laimingi, užtenka būti pakankamai gera mama ar pakankamai geru tėčiu.

Būti pakankamai geru nereiškia numoti ranka į savo vaikus ir jais nesirūpinti. Anot psichologės, iš tikrųjų tai reiškia, kad jūs rūpinatės vaiko saugumu, poreikiais, bet kartu suprantate, kad vaikams reikia laiko. Jie gali ieškoti, klysti, lygiai taip pat, kaip ir klysti galite ir jūs...

„Nepamirškite padėkoti sau, pasidžiaugti savimi, turėti drąsos būti netobulais ir pažeidžiamais. Mylėti save, ir mylėti ne sąlygiškai, ne „kai...“, ne „jei...“, bet čia ir dabar. Nes tada, kai mes pamilsime save, ir mūsų vaikai pamils save", - pataria V.Mažonaitė.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis