Vaikas lėktuve: kuo užimti, kad neprailgtų skrydis
10 frazių, kurių protingi tėvai nesako savo vaikams
SPRENDIMAS Nr.1 Empatija
„Nekaltas pagąsdinimas" iš pradžių atrodo tikrai viliojantis ir gan lengvas kaprizingų problemų sprendimo būdas, bet tik retai šis būdas veikia taip, kaip mes tikimės.
Visada geresnis variantas yra būti atviriems ir pasakyti, kaip jaučiatės.
Dabar situacijose kai „gėda į aplinkinius pažiūrėti", sakau: „Kaip tu jaustumeisi, jei aš taip elgčiausi?", o jei nenori valgyti, sakau: "Kopūstai labai sveika akims, burokai – kraujui, na, o mėsytė – stipriems raumenims".
Arba: „Aš suprantu, kad tu kartais nenori važiuoti į darželį, bet aš taip pat ne visada noriu eiti į darbą."
Empatija vaikus tikrai veikia!
KLAIDA Nr.2 Paviršutiniškas reikalavimas
„Susitvarkyk žaislus arba tu jų daugiau nematysi!" Ar čia prašymas, ar reikalavimas, ar grasinimas, ar tiesiog melas? Bet kuriuo atveju, geriau tokiais pareiškimais „nesimėtyti".
Kai supratau, kiek kartų per dieną aš nusileidžiu, kažką pagrasinusi ar pažadėjusi, padariau „genialų" atradimą (na, kiti jį perskaitė knygose "gudriems tėvams"). Štai jis:
Niekada neprašyk be reikalo, niekada neprašyk iš pykčio, niekada nenusileisk iš tingėjimo ir t.t. Riterių kalba kalbant "Kardo be reikalo nepakelk ir be garbės nenuleisk".
Visada mintyse kartoju sau šį šūkį. Kai supratau, kad mano paviršutiniški reikalavimai turi „liekamųjų reiškinių", pradėjau stipriai valdytis, taip, valdytis.
SPRENDIMAS Nr.2 Realios pasekmės
Manau, labai svarbu vaikus išmokyti priežasties-pasekmės dėsnių.
Vis dėl to patirtis sako, kad vaikui (ir ne tik) prašymus vykdyti tuoj pat per sunku, todėl duokite jam laiko. Pas mus puikiai veikia „žadintuvo efektas": „pakartosiu 2 kartus" arba „skaičiuoju iki 3".
Be to, patikėkite, vaikai labai greitai mokosi ir užteko vienos (taip, taip!) realios pasekmės (mūsų atveju 3 dienų be Lego), kad daugiau negu 2 kartus kartoti nereikėtų.
Tiesa, pavojus tas, kad bausdami savo vaikus, (pvz., neleisdami žaisti Lego), jaučiamės blogai, bet patikėkite, tai atsiperka, kai matai, kad vaikas klausosi, mintyse vertina situaciją ir priima teisingą sprendimą (pvz. susitvarkyti). Nerealu!
KLAIDA Nr.3 Nesusitarti iš anksto
Ar esate pakliuvę į tokią situaciją, kuomet išėjus kartu su visa šeima pavalgyti ledų, vaikai pradeda ožiuotis?
Dažniausiai vienas iš tėvų tokiu atveju skiria įspėjimą, jog jei jie nesiliaus, ledų negaus. Tačiau kitas (gali būti ir tiesiog giminė, draugas ir pan.), kuris tuo metu arba negirdėjo, arba yra per daug pavargęs ginčytis ir nori ramybės, arba labai pasiilgęs, nusileidžia ir pavaišina vaikus ledais, nepaisant to, kaip jie elgiasi viešumoje.
Tai kartu ir klaida Nr.2, tik ji gali turėti sunkesnių pasekmių, kadangi dabar įtampa kyla ne tik tarp tėvų ir vaikų, bet ir tarp abiejų tėvų. O įtampa tarp tėvų... Žodžiu, nepatarčiau.
SPRENDIMAS Nr.3 Vienybė!
Auginant vaikus tėvams dar daug kartų reikės vieningai atlaikyti vaikų „atakas" ir „meilę", todėl kuo dažniau kalbėkitės, siekdami vieningai įvertinti situacijas.
Kuomet vaikų nėra šalia, susėskite ir aptarkite sistemą ar net sąrašą taisyklių, kaip turėtumėte elgtis auklėdami savo vaikus, aptarkite skirtingas nuomones ir raskite kompromisą.
Vieningai reaguoti į problemą ne tik naudinga šeimai, bet ir padeda formuoti geresnį vaiko elgesį, išvengsite nereikalingo streso. Be to, palaikydami vienas kitą, keliate ir savo autoritetą.
Kalbėtis tėvams apie auklėjimą turi tapti normaliu, kasdieniu reiškiniu. Kvietime „Susėskime, reikia pasikalbėti..." yra per daug įtampos, todėl geriau aptarkite šiuos klausimus keliaudami automobiliu į darbą, pietaudami, prieš miegą, įvairiose kasdieniškose situacijose. Ir, žinoma, venkite priekaištų vienas kitam – jūs tiesiog ieškote bendro sprendimo, o ne aiškinatės, kas kaltas.
KLAIDA Nr.4 Per dažnas papirkinėjimas
Kartą nieko blogo nenujausdama per pietus pažadėjau sūnui, kad gaus desertą, kai tik pabaigs rimtą maistą. Toks nedidelis kyšis suveikė puikiai, bet tuomet per vakarienę jis pareikalavo atpildo už tai, jei suvalgys tai, kas padėta. Vėliau kaskart valgydamas jis prašė saldainio arba šokolado. Dar vėliau įsigudrino prašyti prizo už kiekvieną suvalgytą daržovę iš savo lėkštės.
Ėmiau ieškoti sprendimo.
SPRENDIMAS Nr.4 Nematerialus prizas
Specialistai pataria, jog atpildas už gerą vaiko elgesį turėtų būti ne žaislas ar saldumynas, bet pagarba arba nusivylimas, arba nematerialūs paskatinimai. Bet kas tai galėtų būti?
Man nepavyko sužadinti sūnaus empatijos, kad „mamytė taip stengėsi, gamino, taigi, reikia suvalgyti, nes man bus liūdna". Dėl grasinimo jau pasimokiau, reikalauti galėjau tik to, ką galėsiu tesėti, o su vyrų jau buvome sutarę, kad tai turi baigtis, bet... Kaip? Toliau ieškojau būtent jam tinkančio nematerialaus prizo. Išbandžiau keletą. Visada tiks papildomas laikas su ipad'u, bet kartais atrodo, jog jau geriau desertas, negu ipad'as. Taigi, desertą pakaitomis keičiame bučiniu, kutuliu, žaidimu kartu (pvz., „Doble") ir papildoma pasaka ar bent jau sveikesniu (riešutai, vaisiai) desertu. Taip pat nepamirštame garsiai pasidžiaugti tomis dienomis, kai be įkalbinėjimų ir paskatinimų pagaliau visi kartu pavalgome rimto maisto.
Patarimas: ieškokite ir rasite tik jūsų vaikui tinkantį nematerialų prizą.
KLAIDA Nr.5 Netinkamas pavyzdys
Atrodo, ilgų paaiškinimų čia nereikia. Vaikas negirdi jūsų pamokymo, bet atveria širdį jūsų pavyzdžiui.
Pykdami pakeliate balsą? Netesite pažadų, valgote nesveiką maistą, šaipotės iš kitų, verkšlenate, dejuojate ir skundžiatės? Nenustebkite, kai ir vaikas daro taip pat.
Su draugais kartą kalbėjome apie vieną atvejį, kai jų draugų sūnui iškart po mokyklos emigravus, tėvai suvokė, kad iš tiesų labai retai vaikui girdint apie Lietuvą kalbėjo pozityviai. Kartais kalbėdami nekreipiame dėmesio į vaikus, o jie viską fiksuoja labai jautriais savo „radarais".
Ne kartą pagavau save talžančią "užlūžusį" kompiuterį, arba trypiančią ir/ar urzgiančią iš pykčio, kai nerandu rankinėje raktų. Tokius pat garsus girdžiu, kai sūnus kažko neranda.
SPRENDIMAS Nr.5 Geras pavyzdys
Geras pavyzdys užkrečia!
Mylite gyvūnus, dalinatės savo išgyvenimais ir jausmais, skaitote knygas, aktyviai leidžiate laiką, neverkšlenate ir netrypiate? Viskas bus gerai.
Pasistenkite kontroliuoti save namuose ir tuo labiau vaikui matant. Dar geriau, pasistenkite ugdyti savyje naujus įpročius, atrasti naujas veiklas ir naujas nepasitenkinimo raiškos formas.
Štai ką daugelis iš mūsų turi galvoje kai sako „Augti kartu su vaiku".
Augindama sūnų stipriai praplėčiau (ir toliau plečiu) savo kantrybės ribas, mokausi kalbėti apie savo jausmus, sunkiau sekasi su išklausymu ir aktyviu laisvalaikiu, bet augti – tai procesas.
Yra ir daugiau klaidų ar bent jau probleminių vietų, bet kol kas jos neturi sprendimų.
Todėl šįkart tiek.
Tikiuosi, nesmerksite ir pirštais gatvėje nebadysite.
