Kuo skiriasi motinystė, kai tau 20 ir 40 metų

Ką daryti norint būti laimingo vaiko mama? Tam neabejotinai įtakos turi mamos asmenybės branda.

Individualios psichologijos konsultantė Daina Kremensienė sako, kad apie tai, kur mamos klydo augindamos vaikus, galima spręsti pasikalbėjus su jau suaugusiomis jų atžalomis. O ir pačios mamos žvelgdamos atgal turi, ką pasakyti.

„Labai gaila, kad neturėjau pakankamai laiko tiesiog pažaisti su vaiku, kai jam to reikėjo. Tuo metu buvau jauna, reikėjo kabintis į gyvenimą, kurti buitį ir vis nebūdavo tam laiko“, – kalba jau suaugusio vaiko mama.

„Mes nuolat važinėdavom su tėvais į svečius, visur keliaudavom į gimtadienius ir buvom laimingi, mūsų vaikai dabar taip auga ir jaučiasi laimingi“, – mano kita mama.

D. Kremensienė sako, kad mūsų visuomenėje egzistuoja tam tikros nuostatos, iki kokio amžiaus jau derėtų tapti mama. Tarsi, 30 metų jau tikrai reikia turėti atžalų, o gimdančios po 40 m. laikomos vėlyvomis.

Tačiau nėra tikslaus amžiaus, kada galima sakyti, kad moteris yra pakankamai brandi motinystei, kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savų rizikų, bet tai nereiškia, kad negalima siekti būti laimingo vaiko mama.

„Jauna mama dar neturi daug patirties ir nėra „pasimatavusi“ kitokių vaikų auklėjimo modelių. Merginoms iki 20 m. tam dar tikrai nėra laiko, nes buvo mokykla, studijos, vaikinai. O jeigu vyresnė moteris nusprendžia, kad norėtų susilaukti vaiko, ji, matyt, stebi, vertina aplinką ir mato, kaip norėtų, o kaip nenorėtų auginti savo vaiką. Tikėtina, kad tokia mama būtų lankstesnė vaikų auklėjime, gebanti naudoti daugiau skirtingų įrankių, padedančių būti gera mama", - portalui tavovaikas.lt sakė ji.

Tačiau kalbant apie vyresnį amžių, pasak pašnekovės, tuomet dažnai jau turime tvirtas nuostatas, kurios sunkiai keičiamos.

„Gali būti, kad vyresnės mamos užsidarys savo įsitikinimuose, norės vaikui visko, ko geriausio, tuo pačiu neleisdamos jam kvėpuoti", – pastebi D. Kremensienė.

Jaunų ir vėlyvų tėvų vaikų nuoskaudos skirtingos

Taip pat apie tai, kada tinkamiausias laikas tapti mama, kad augtų laimingas vaikas, galima spręsti, iš to, ką kalba suaugę skirtingo amžiaus mamų vaikai. Į konsultantę kreipiasi mamos, norėdamos pagerinti santykius su pačių augančiais vaikais.

„Mes bandome atkurti jau suaugusios moters prisiminimus, kokiu modeliu, kurį atsinešė iš vaikystės, ji remiasi bendraudama su vaiku. Kai mano klientės kalba apie savo tėvus, labai dažnai sako, na, mano tėvai buvo labai jauni, nežinojo, kaip mane auginti, todėl patyriau daug dalykų, kurių nenorėčiau suteikti savo vaikams. Iš esmės jos kalba apie tai, kad tėvai buvo nebrandūs. Iš to, ką kalba jų vaikai, darau išvadą, kad labai jauni tėvai nėra labai pozityvu", – teigė ji.

Labai jaunų tėvų vaikai dažniausiai iš vaikystės turi dvi pagrindines nuoskaudas: nepriežiūrą, neatsižvelgimą į jų poreikius ir palikimą juos auginti kitiems, pavyzdžiui, seneliams.

Labai svarbu vaiką reikia auklėti padrąsinant, leidžiant suprasti veiksmų pasekmes, o ne taikant bausmes. Svarbu, kad vaikas jaustųsi šeimos dalimiDaina KREMENSIENĖ

„Kalbant apie neatsižvelgimą į vaiko poreikius, jau suaugę vaikai pasakoja, kad tėvai tampydavosi su vaikais per naktis pas draugus, į koncertus, tačiau kur kas skaudesnė nuoskauda yra tai, kad augindavo ne patys tėvai, o, pavyzdžiui, ištisus mėnesius ar metus vaikai gyvendavo pas senelius", – sakė D. Kremensienė.

Paklausta, kodėl vaikai dėl to jaučia nuoskaudą, juk dažnai seneliai būna labai mylintys ir dėmesingi, pašnekovė sakė: „Močiutė yra močiutė, o mama turi kitą funkciją. Jeigu žiūrėtume į mūsų psichikos struktūrą, turi būti pusiausvyra tarp visų šių dalių. Pirmoje ir svarbiausioje vietoje mūsų psichikos formavimuisi yra tėtis ir mama".

Kita pusė – vyresnių tėvų vaikai.

„Tokių tėvų dukros man dažnai sako, kad negaliu kaltinti savo tėvų, jie buvo per seni. Tiesa, šiuo atveju yra kita problema - vyresnio amžiaus tėvų vaikai jautė gėdą, nenorėjo, kad mama ateitų į darželį ar mokyklą. Žinoma, mamai to niekas nesakydavo. Dažnai būna taip, kad vyresnių tėvų vaikai nori anksti susilaukti vaikų", - pastebi pašnekovė.

Individualios psichologijos konsultantė atkreipia dėmesį, kad 25-40 metų mamų auginti ir jau suaugę vaikai niekada nesako, kad jų mamos buvo per jaunos arba per senos.

Kaip suprasti, kad jūsų vaikas nelaimingas?

Ji pabrėžia, kad niekada ne vėlu ir visada yra laikas mamai ieškoti ryšio su savo vaiku ir tapti laimingo vaiko mama.

O kaip atpažinti, kad vaikas jaučiasi nelaimingas?

„Dažniausiai mamos dėmesį atkreipia tada, kai vaikai elgiasi agresyviai, jo nelaimingumas išsiveržia į išorę, jis muša mamą, tėtį, kitus vaikus. Tada mums trukdo ir mes reaguojame sakydami, kažkas negerai su vaiku. Tačiau dažnai neatkreipiamas dėmesys į vaikus, kurie užsidaro savyje, nelaimingumą išgyvena labai skaudžiai ir labai nematomai. Tai yra labai liūdna. Vaikams reikia dėmesio ir paklausimo, ne kokie tavo pažymiai, o kaip tu gyveni?" - pataria individualios psichologijos konsultantė.

Ko reikia, kad vaikas augtų laimingas?

„Atsakymas nuskambės banaliai, tačiau pirmiausiai vaikui reikia meilės. Jeigu mes mylime ir darome viską, ką galime tuo metu geriausio, didelė tikimybė, kad ir padarysime geriausia. Į žodį meilė telpa dėmesys, ribų nustatymas, poreikių tenkinimas, taisyklių laikymasis, kurios leidžia vaikui jaustis saugiai. Labai svarbu vaiką reikia auklėti padrąsinant, leidžiant suprasti veiksmų pasekmes, o ne taikant bausmes. Svarbu, kad vaikas jaustųsi šeimos dalimi", – pabrėžė D. Kremensienė.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis