Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Nieko nėra neįmanomo žindymo istorijų konkursas

Elzė tikėjo, kad maitins sūnelį pati net tada, kai rankas nuleido jai patarianti žindymo specialistė. Paskaitykime drąsios ir atkaklios moters žindymo istoriją.

Žindyti ruošiausi iki gimdymo

Dar prieš sūneliui gimstant, bene didžiausią dėmesį skyriau informacijai apie žindymą, nes man tai yra viena iš svarbiausių motinystės pareigų. Norėjau sužinoti, kaip teisingai pasiruošti žindymui, tačiau sūpuodama kūdikį ant rankų, supratau, kad svarbiausia yra praktika, o ne teorija.

Jau pačią pirmą dieną gimus sūneliui susidūriau su dviem problemomis - pieno trūkumu ir vaikučio nemokėjimu/nenoru žįsti.

TAIP PAT SKAITYKITE:
5 frazės, kurias norėtų išgirsti kiekviena mama
Kokių klaidų nedaryti, rengiant vaiko gimtadienį?

Pirmieji pieno lašai ir ašaros

Knygos rašo: „Vos pagimdžius leiskite mažyliui bent valandą pabūti ant krūtinės, tai svarbu pirmajam tarpusavio ryšiui užmegzti, kad jis pradėtų žįsti". Glaudžiau sūnų prie krūtinės ir tą pirmąjį momentą, ir po kelių valandų, tačiau mano zuikis, deja, nelabai suprato, kaip ir kur to pieno gauti.

Be to, pasirodė, kad nelabai ko ir buvo žįsti, nes po gimdymo priešpienio nepasirodė. Sutrikau. Pradėjau jaudintis. Svarsčiau, kad gal pernelyg sureikšminau ir galbūt pasąmoningai bijau, kad tik taip neatsitiktų. Štai ėmė ir atsitiko.

Mažylio svoris krito kasdien

Per pirmąsias dienas prarado 300 gramų, todėl akušerė primygtinai liepė mažiuką maitinti dirbtiniu mišiniu. Aš spyriojausi, nenorėjau, nes tikėjau savo jėgomis ir pienelio galiomis. Nenorėjau net pagalvoti apie dirbtinį mišinį.

Tačiau pieno vis nebuvo, tad jau nuo trečios dienos teko naudotis pagalbinėmis priemonėmis jo gamybai paskatinti - pientraukiu.

Išsinuomojau patį galingiausią, ir visą savaitę, dieną ir naktį traukiau pienelį, kurio pirmąją savaitę vos keli lašeliai ištrykšdavo (apie 10-20 ml).

Šie pirmieji lašai buvo aukso vertės, lyg gyvybės eliksyras. Pagirdydavau mažiuką su švirkštuku kaip mažą paukštelį, o kitą dalį duodavau dirbtinio mišinio.

Ateinanti seselė vis sakydavo, kad pienas turėtų stiproka srove trauktis, o ne lašas po lašo lašėti, tai mane dar labiau vedė į neviltį. Bėgo pirma savaitė, antra, pieno, rodos, daugėjo, tačiau mažiukas dar vis labai muistėsi ir verkė kai prie krūties glausdavau. Nebeišlaikiau ir apsiverkiau pati. Kiek dar tversiu, galvojau.

Per pirmas dvi savaites sūnus vos vieną kartą kelioms sekundėms buvo krūtį teisingai apžiojęs. Guodžiausi draugėms, skaičiau patarimus internete. Viskas, ką girdėjau, tai buvo palinkėjimai neprarasti kantrybės ir vilties.

Pagalbinės priemonės

Draugių konsultacijų nepakako. Knygose aprašyti patarimai: dėti vaikutį oda prie odos, eiti į šiltą dušą ir kuo dažniau glausti vaikutį prie krūties mano buvo išbandyti. Bet kaip gi pienas pats gaminsis, jei mažylis kone atsisako prisiliesti prie krūties?

Taigi, kadangi pieno dar nebuvo pakankamai daug, o ir mažylis vis dar baidėsi krūties, jau antrąją savaitę pradėjau konsultuotis su laktacijos specialiste.

Pirmasis specialistės pasiūlymas buvo naudoti antspenius, kurie, rodos, situaciją kiek pagerino, tačiau ne iki galo. Nors mažylis pradėjo traukti pienelį su antspeniais, tačiau, kaip paaiškėjo, ištraukdavo tik liesą pieną, tad nepakankamai priaugo svorio, o tiksliau, svoris dar vis laikėsi tas pats, nuo gimimo. Toliau teko laviruoti maitinant jį mano pieno lašais ir mišiniu.

Per antrąją konsultaciją paaiškėjo, kad mažylis, pasirodo, muistėsi prie krūties tikriausiai dėl to, kad nebuvo pieno srovės, t. y., nesigamino pakankamai hormono oksitocino, skatinančio pieno tekėjimą, todėl jį tai erzindavo. Specialistė pasiūlė nusipirkti oksitocino purškalo, kurį kaskart 5 min. prieš maitinimą įsipurkščiau į nosį.

Trečiasis jos pasiūlymas padidinti pieno gamybą - nusipirkti tam tikrų vaistų, kurių tiesioginė funkcija yra stabdyti vėmimą, o šalutinis poveikis - pieno gamyba krūtyse. Pažiūrėjau į jį kiek kritiškai - pirkti vaistą ne dėl jo tiesioginės paskirties, bet dėl jo šalutinio poveikio? Na, jau ne, nerizikavau.

Antrą savaitę ašaros toliau tekėjo... Laktacijos specialistė demotyvuojančiai ramino, kad nesikankinčiau ilgai, anot jos, jei nelemta, tai nelemta... Bet aš ne tokia, taip lengvai nepasidaviau.

Pieno gali nebūti galvoje, o ne krūtinėje

Ketvirtą savaitę pagaliau sūnus sustiprėjo ir pradėjo žysti. Artėjant Kalėdoms, priaugti 600 g per dvi savaites ir mažylio vis ilgesnis laikas prie krūties, man buvo lyg stebuklas. Tiesa, dar visą mėnesį krūtinė pratinosi ir ją skaudėjo, buvo net kraujo, tačiau dabar tai daugiau prisimenu kaip sapną. Dabar tik džiaugiuosi, kad mano atkaklumas leidžia mėgautis sėkmingu, išlauktu žindymų.

Po kelių mėnesių sutikau žindymą skatinančios organizacijos La Leche league lyderę Olandijoje, kuri man dar kartą atvėrė akis dėl „pieno nebuvimo" problemos.

„Pieno gali nebūti nebent galvoje, o ne krūtinėje", - sakė ji man. Mintyse ir pasąmonėje turime tikėti mūsų ir gamtos motulės galiomis, ir tikrai vieną dieną jūs sėkmingai galėsite žindyti savo vaikelį. Jei galvosite, kad nėra pieno ir greitai pasiduosite, jokių gerų rezultatų nesitikėkite.

Tad linkiu visoms mamytėms pozityvumo, neprarasti vilties, ištvermės ir užsispyrimo - viso šio mums tikrai kiekvienai duota. Mes galime!

Sėkmės!

Elzė

Rugpjūčio 1-7 dienomis minima Tarptautinė žindymo savaitė. Šių metų šūkis: „Žindymo parama: arčiau mamų". Jeigu ir jūs susidūrėte su žindymo sunkumais, kuriuos įveikėte, laukiame Jūsų pasakojimų el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Dalinkimės patirtimi ir įkvėpkime viena kitą! Istorijų konkurso sąlygas rasite čia.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?