Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Pasaulio nepakeičiau, bet tėvų požiūrį - taip žindymo istorijų konkursas

Dviejų vaikučių Ugnės pasakojimas apie tai, kaip jai sekėsi žindyti abu vaikučius. Kaip sako ji pati, pasaulio nepakeitė, bet tėvų požiūrį - tikrai taip!

Esu dar jauna, dabar jau dviejų berniukų mama Ugnė.

Man 26 metai, prieš 3 mėnesius pagimdžiau antrąjį sūnų. Ir su jo maitinimu jokių rūpesčių ir problemų neturiu, nes suprantu, koks turtas ir stebuklas yra mamos pienas. O supratimas atėjo auginant ir maitinant pirmąjį sūnelį...

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kokio amžiaus vaikas labiausiai pavydi brolio ar sesės?
Kokia mama esate pagal Zodiako ženklą?

Pastojau būdama 20-ies metų, neplanuotai. Storėjau ir pati nesupratau, ar laukiu kūdikio, ar ne; kas tai per "daiktas", ką su juo veikti... Artėjant gimdymui mąsčiau, kad pagimdysiu, ir tėvystės atostogų eis vyras, o aš galėsiu tęsti mokslus (atseit, pieną nusitraukinėsiu, o vyras juo maitins kūdikį).

Tačiau man gimdyti pačiai neleido, padarė cezario pjūvio operaciją.

Ligoninėje personalas aktyviai stengėsi padėti išmokti žindyti, vaikutis, atrodo, nemokėjo žįsti, jam reikėjo padėti, o aš nemokėjau.

Seselės mane bardavo, kad užuot skaičiusi meilės romanus palatoje, mokyčiausi gyventi su vaiku. Tada pirmą kartą, paskaitėlėje išgirdau, kad PSO rekomenduoja kūdikį žindyti savo pienu bent iki pusės, o geriausia ir ilgiau, iki metų.

Taigi, tapau gudri, ir, kai išleisdamos iš ligoninės akušerės manęs paklausė kiek minimaliai privaloma maitinti vaikelį, atsakiau - iki pusės metų. O mintyse galvojau: "vis tiek man nepaaiškinsit".

Grįžom namo, krūtinė kietėjo, pieno buvo daug, jeigu vaikas miegodavo ilgiau nei įprastai, pienas ir pats bėgdavo laisvai. Čiulptuko nenaudojom, mažylis ir nusiramindavo, ir užmigdavo prie krūties. Apsisprendžiau imti akademines atostogas, nes visiškai nerealiai skambėjo mintis "nusitraukinėti pieną ir tęsti mokslus".

Taip pat supratau, kad tokio mažo žmogelio nesugebėsiu palikti visai dienai, jis juk nuo manęs priklausomas.

Po mėnesio buvo nugraužti speneliai - teko naudoti antspenius, o žindyti su jais buvo nepatogu. Per parą, maitinant su antspeniais, padėtis truputį pagerėjo ir iškart juos mečiau šalin.

Artėjo šeštasis sūnaus mėnuo, o aš nė nesusimąstydavau, kad galėčiau nemaitinti.

Susidūriau su vyresniųjų (tėvų ir senelių) pašaipomis, esą kodėl dar maitinu, kam to reikia.

Atsakydavau, kad taip patogiau. Taip augant sveikam ir stipriam sulaukėm ir metų, ir beveik pusantrų, kol pienas natūraliai sūneliui tapo nebereikalingas.

Sulaukus antrojo sūnelio, rūpesčių nebeliko, nes jau turiu patirties - pieno kiekis susireguliavo greitai, speneliai sveiki, suvokimas apie maitinimą pasikeitė. Dabar manau, kad svarbiausia NORĖTI MAITINTI, o tada viskas pavyks.

Bet labiausiai mane džiugina pasikeitęs artimiausių aplinkinių požiūris į natūralų kūdikio žindymą. Šį kartą niekas neklausia, kodėl maitinu, net tėtė pradėjo galvoti apie žindymo naudą, o mama suprato, kad senosios rekomendacijos, apribojusios žindymą pagal poreikį, buvo niekam tikusios ir kėlė mamoms stresą.

Nors pasaulio nepakeičiau, bet bent jau savo vaikus auginau ir tebeauginu natūraliai maitindama ir mylėdama, o savo tėvus, tyliai ir kantriai, perviliojau į savo pusę.

Ugnė

Rugpjūčio 1-7 dienomis minima Tarptautinė žindymo savaitė. Šių metų šūkis: „Žindymo parama: arčiau mamų". Jeigu ir jūs susidūrėte su žindymo sunkumais, kuriuos įveikėte, laukiame Jūsų pasakojimų el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Dalinkimės patirtimi ir įkvėpkime viena kitą! Istorijų konkurso sąlygas rasite čia.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?