Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Kaip lietuviai savo vaikus auklėjo žiloje senovėje

Apie vaikų auklėjimą teorijų yra įvairiausių – vieni teigia, kad vaikus reikia auklėti griežtai, kiti į juos žiūri atlaidžiai, treti sako, kad auklėti apskritai nereikia, svarbu tik būti šalia ir padėti jiems augti... Ir dažniausiai mamos pasikliauja ne teorijomis, o širdimi. O kaipgi anksčiau, prieš daug daug metų? Ar šiandieniniai vaikai pavydėtų anų dienų mažųjų vaikystės?

Senųjų lietuvių vaikų kasdienybė

Senovės lietuvių šeimose iš mergaičių reikalauta daug – jos anksti (maždaug nuo 6–7 metukų) turėdavo mokytis dirbti įvairius darbus: verpti, austi, ruošti valgį, tvarkytis namuose ir t. t. Dirbdavo drauge su mama – ši atlikdama namų ruošos darbus rodydavo ir dukrai, kaip viską reikia daryti, taip ji ir išmokdavo, o tada jau tapdavo mamos padėjėja. Mergaitėms tekdavo ir auklių vaidmuo – prižiūrėdavo jaunesnius broliukus ir sesutes. Jau maždaug nuo penkerių metų mergaitė galėdavo padėti pamaitinti mažylį, paduoti reikiamus daiktus, padainuoti jam dainelių, o vėliau, sulaukusi 12 metų, – ir pati savarankiškai prižiūrėti mažesnįjį.

Audimas ir verpimas taip pat buvo neatsiejama mergaičių veikla. Būdamos septynerių jau mokėdavo verpti, o kiek vėliau – ir austi. Taip jos buvo skatinamos pačios sau ruošti kraitį.

Kalbant maždaug apie XVI a. Lietuvos vaikų auklėjimą ir lavinimą, jis nebuvo visur vienodas – vienaip auklėjo turtingieji, kitaip – vargšai; mieste ir kaime auklėjimo, lavinimo principai gerokai skyrėsi.

Kaimuose, valstiečių šeimose, gimę vaikai neilgai džiaugdavosi nerūpestingomis dienomis – vos tik nebereikėdavo jų nuolat prižiūrėti, paaugę patys turėdavo padėti tėvams. Žemesniųjų sluoksnių vaikai paprastai būdavo neišsimokslinę, nes trūko mokyklų, tėvams – lėšų, o ir pagalbos namuose reikėjo, tad į mokslus nežiūrėjo kaip į būtiniausią dalyką...

Diduomenė stengėsi vaikus išmokslinti. Galiojo nuostata, jog pirmiausia vaikų paruošimu gyvenimui, auklėjimu ir lavinimu iki septynerių metų turi užsiimti motina – ši nuostata buvo įteisinta Trečiajame Lietuvos Statute (XVI a.). Didikų dvaruose vaikus prižiūrėjo ne tik mamos, bet ir kitos ten gyvenančios moterys, ir auklės. Tėvai savo vaikus mylėjo, rūpinosi, bet, deja, tais laikais irgi nevengta rykščių – už nepaklusnumą, melavimą, tingėjimą ir pan. Pokalbiams ir aiškinimams laiko negaišdavo...

Manyta, kad mergaičių ir berniukų auklėjimas bei mokymas turėtų skirtis.

Iš esmės turtingesniųjų vaikai buvo išsilavinę – be visa ko, mergaitės išmanė ir muziką, Šventąjį Raštą, mokėjo jodinėti, nusimanė apie ekonomiką ir teisę, užsiėmė įvairiais rankdarbiais. Žinoma, jos ne tik mokydavosi, bet ir žaisdavo. Pagrindinis žaislas buvo lėlės – molinės arba medinės.

Berniukams tekdavo paplušėti labiau. Dienotvarkė būdavo griežta – nuo ankstaus ryto iki pat vakaro. Per savaitę – viena išeiginė. Mokydavosi kalbų (beje, rašyti buvo mokomi nuo ketverių metų), daug dėmesio skirta ištvermei lavinti, fiziniams pratimams. Berniukų žaislai dažniausiai buvo įvairūs žaisliniai ginklai, arkliukai, žaisdavo kovas, slėpynes, gaudynes ir pan.

Sulaukę paauglystės, maždaug 15 metų, jaunuoliai vykdavo mokytis į užsienį. Jei šeima neišgalėdavo vaikų leisti svetur (pvz., ne itin turtingi bajorai), jų vaikai be mokslo nelikdavo – iš pradžių mokydavosi parapinėse, vėliau – gimnazijos tipo mokyklose, o, kai XVI a. pradėjo veikti Vilniaus akademija, leido į ją.

Nerūpestinga vaikystė...

Kai kurie teigia, kad laimingiausią vaikystę vaikai turėjo seniau, būtent – pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Kodėl? Tada nevaržė jokios griežtos taisyklės iš šalies, iš vaikų nebūdavo tiek visko reikalaujama, jie galėjo augti laisvi ir nevaržomi. Kaip ten iš tiesų jie jautėsi, sunku dabar pasakyti, galime tik spėlioti, bet faktas tas, kad pirmykštės bendruomeninės santvarkos metais vaikai pirmuosius kelerius metus labai daug laiko praleisdavo su mama, tiksliau, praktiškai visą laiką. Mamos juos ilgai žindydavo ir nešiodavosi su savimi, kai eidavo ieškoti maisto. Kai mažieji paaugdavo, daug laiko praleisdavo patys būdami lauke, žaisdami ir lakstydami be suvaržymų.

Vėliau į pasaulį įžengė civilizacija ir su savimi atsinešė krūvą taisyklių – jos palietė ir vaikus. Reikėjo mokytis, paklusti griežtam auklėjimui, stengtis užimti tam tikrą vietą, pateisinti artimųjų ir aplinkinių lūkesčius, paisyti reikalavimų ir t. t. Nerūpestinga vaikystė baigėsi. Senųjų civilizacijų metais vaikais būdavo auklėjami griežtai, jie verčiami paklusti – apie savo svajonių įgyvendinimą ar kūrimą tokio gyvenimo, kokio norėtųsi pačiam, vaikas galėdavo net negalvoti...

Senoviniai vaikų žaislai

Žaislų vaikai turėdavo nedaug, nes juos tekdavo gaminti patiems tėvams ar kitiems šeimos nariams. Atliekant archeologinius kasinėjimus rasta įvairių molinių statulėlių, lėlių, sukučių ir pan. Nemažai žaislų būdavo daromi su tikslu ruošti berniukus tolesniam gyvenimui, tai žaisliniai kalavijai, ietys, kardai ir pan.

Mūsuose vienas iš labiausiai pamėgtų žaislų būdavo skudurinės lėlytės. Tik iš gilios senovės jų neišliko, mat lėlės būdavo daromos iš šiaudų, skudurų – jos tiesiog neišsilaikė iki mūsų dienų. Tiesa, taip kaip dabar, vaikai neturėdavo daugybės lėlių – dažniausiai pasitenkindavo viena, kuri žaidžiant atlikdavo įvairius vaidmenis. O, jei suplyšdavo ar išsitepdavo, niekas neskubėdavo jos išmesti, nes ne taip lengva būdavo pasigaminti kitą (juolab kai nebūdavo nei adatų, nei siūlų...) – lėlytę sutvarkydavo, „paremontuodavo", ir vaikas toliau laimingas žaisdavo.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?