Psichologė: kaip auklėti vienerių metų vaiką

Psichologės Karolinos Gurskienės pasakojimas apie vienerių metų vaikų emocinės raidos ypatumus.

Ar jau turite TAVO VAIKO programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir skaitykite mus dar patogiau: „iPhone“, „Android“.

Nuo maždaug 10-tojo mėnesio kūdikis gali pradėti rodyti pirmuosius savarankiškumo požymius, kurie dažniausiai pasireiškia užsispyrusiu noru viską daryti pačiam, audringa reakcija į nesėkmes ir staigiais (dažnai ūmiais) pykčio proveržiais.

Tai visiškai natūralus ir labai reikšmingas įvykis jūsų mažylio gyvenime, tai tarsi pereinamasis laikotarpis iš kūdikystės į ankstyvąją vaikystę.

Kiek šis laikotarpis bus sėkmingas, labai priklauso nuo tėvų ir jų reakcijos į pasikeitusį ir besikeičiantį vaiko elgesį. Visų pirma, labai svarbu atminti, kad su šio amžiaus vaiku visiškai netikslinga yra bandyti tartis, derėtis ar kitaip ieškoti kompromiso. Tai konkretus bandymų periodas, kuriam reikia konkrečių paaiškinimų be jokių išvedžiojimų.

Pavyzdžiui, jeigu vaikas vis numeta savo šakutę ant žemės, mama neturėtų už tai vaiko barti ar imti aiškinti sudėtingą priežasties – pasekmės grandinę: „jeigu tu mėtysi šakutę ant žemės, nebeturėsi su kuo durti į makaroną, todėl turėsi valgyti pirštais ir sėdėsi nešvariomis rankytėmis“. Tokio amžiaus vaikas yra per mažas ilgai sutelkti dėmesį, o ypač į ilgą ir ne iki galo suprantamą tekstą, todėl reikėtų paaiškinti vaikui trumpai ir jam suprantamai: „durk su šakute į makaroną ir nešk į burnytę“.

Tokio amžiaus vaikui reikia elementarių gyvenimiškų pamokų be jokių pamokslų apie gerus vaikus ir gražų elgesį. Taigi, atkakliai bemėtančiam įrankius iš savo kėdutės vaikui, trumpas instruktažas, ką reikia daryti su jo mėgstamu daiktu (šiuo atveju šakute), yra pats geriausias būdas išvengti galimo pykčio proveržio.

Jeigu matote, kad mažylis atkakliai kiekvieną kartą eidamas į lauką bando pats apsiauti batukus, leiskite jam tai daryti. Nors ir akivaizdžiai matote, kad jis dar per mažas tai padaryti, leiskite jam bandyti. Jeigu vaikui natūraliai atėjo noras tai daryti pačiam, labai svarbu tam suteikti galimybę: duokite bandyti, vis taikyti įkišti kojytę ir nepataikyti ir galiausiai truputį padėję kartu įveikite šią užduotį.

Dažniausiai pykčio proveržius šio amžiaus vaikams išprovokuoja aiškių taisyklių nebuvimas.Psichologė Karolina GURSKIENĖ
Laiku nesudarius vaikui tinkamų galimybių atlikti natūraliai norimus veiksmus, vaikas gali ilgam prarasti ūpą ką nors naujo pažinti ir išmokti. Jeigu mažylis vis pats pasiprašo ant puoduko, tačiau po kelių kartų pasodinimo jis nieko nepadaro – nenumokite ranka: „dar per anksti to mokyti, nes dar nelabai supranta“. Raskite savyje kantrybės kiekvieną kartą vaikui pačiam pasiprašius ant puoduko, būtinai jį pasodinti. Šiame laikotarpyje rezultatas nėra toks svarbus kaip procesas, nes tik ilgalaikes teigiamas emocijas sukeliantis procesas duos teigiamus rezultatus. Vaikas turi jaustis saugus ir atsipalaidavęs ant puoduko, todėl tikėtina, kad jis šimtą kartų atsisės ant puoduko „tuščiai“, bet 101 -asis bus lemtingas ir „užvedantis visą šį mechanizmą“. Vaikas, jausdamas, kad jis sąmoningai gali pakreipti mamos elgesį (priversti atnešti puoduką) jaučiasi puikiai ir daug galintis, o atsisėsdamas ant puoduko ramiai, be jokios įtampos ar raginimų vaikas patiria teigiamas emocijas, todėl puodukas tampa ne kažkokiu baubu, nuo kurio reikia bėgti, o malonumo šaltiniu. Kiekvieną kartą atlikdamas tuos pačius veiksmus, galiausiai mažylis sąmoningai pasiprašydamas ant puoduko sąmoningai atliks jame reikalus.

Sėkmingai išgyvenęs šią krizę, vaikas save suvokia kaip atskirą asmenybę, kuri gali ir geba viską atlikti pati, turi savo norus ir svarbiausia, galimybes.Psichologė Karolina GURSKIENĖ
Dažniausiai pykčio proveržius šio amžiaus vaikams išprovokuoja aiškių taisyklių nebuvimas. Jeigu jūs neleidžiate vaikui žaisti su stalčiuje sudėtais batų tepalais ir šepečiais, jūs tai turite daryti nuosekliai, nuolat ir visi šeimos nariai. Ir negali būti jokių išimčių nei užsigavus („pažiūrėk kas čia, batų šepetys, pavalyk batukus, pavalyk, tik nebeverk“), nei atvykus svečiams ir netikėtai palikusiems pravirą stalčių („ai, tegul pažaidžia šįkart, gi nevirkdysi prie žmonių“). Ir pačiam vaikui, ir tėvams bus lengviau, jeigu nuo pat mažumės visi žinos, kad yra dalykų, kurių tiesiog negalima. Nors leisti vaikui saugiai tyrinėti aplinką ir versti stačius yra pakankamai svarbu (kad jis galėtų, pavyzdžiui, lavinti savo kūrybiškumą statydamas bokštą ne tik iš nurodytų kaladėlių, bet ir iš spintelės gale esančių skirtingo dydžio plastmasinių vazonėlių), žinoti kelias taisykles ir mokytis jų laikytis yra ne ką mažiau svarbu teisingam aplinkos suvokimui formuotis.

Negalima slopinti vaiko pažinimo poreikio. Jeigu jam nebus suteiktos galimybės pačiam bandyti, suklysti, nepavykti ir vėl bandyti, jis taip ir neišmoks, kad bandyti galima atkakliai, kad problemos sprendimui gali būti ne vienas variantas, tereikia ieškoti.

Sėkmingai išgyvenęs šią krizę, vaikas save suvokia kaip atskirą asmenybę, kuri gali ir geba viską atlikti pati, turi savo norus ir svarbiausia, galimybes. Priešingai, vaikai, kurių poreikiai yra ribojami (pvz., tėvai maitina patys, kad mažyliai nesuteptų rūbų arba nepridarytų papildomai darbų), vėliau sunkiai pasitiki savo jėgomis, dažnai nuo savęs stengiasi nusiimti atsakomybę kažką daryti patys, nes mano, kad kiti gali padaryti geriau, yra mažiau savimi pasitikintys.

Nors dažnai šis laikotarpis nebūna labai lengvas, jis greitai praeina. Svarbu eiti koja kojon su vaiko raida ir visada plačiai atmerktomis akimis žiūrėti į savo nuotykių trokštantį vaiką.

Psichologė Karolina Gurskienė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis