Sukrėsto vaiko sindromas: ką turime žinoti kiekvienas

Vaiko auginimas – tai ne varžybos, kuris vaikas greičiau pradės vaikščioti ar kalbėti. Nuo nuolatinių pastangų konkuruoti nuolat auga vidinė motinos įtampa.

„Atrodė, kad Linutė tiesiog ėmė ir supyko. Kaip ir priklauso 9 mėnesių kūdikiui, ji vis bandė priropoti kuo arčiau jos dėmesį patraukusių objektų.

Kad ir kiek kartų ją nunešiau į kitą pusę nuo viryklės, ji vis tiek atkakliai grįždavo atgal ir svyruodama bandydavo stotis būtent po ja. Buvau prisiskaičiusi daug baisių istorijų, kaip virdami puodai pradeda lėtai bėgti ir nupliko ant žemės sėdinčius ir dar pabėgti negalinčius vaikus, todėl nesvarbu, ar viryklė įjungta, ar ne – griežtai drausdavau žaisti po ja ar tuo labiau stotis.

Ir, aišku, mažoji supyko, nes po dešimto perkėlimo aš ėmiau ir įdėjau ją į maniežą. Ji rėkė, rėkė, rėkė, stovėjo įsikibusi į maniežo kraštą ir gaudydama mano žvilgsnį rėkė tiesiai man į akis. Aš nenorėjau jos nuskriausti. Aš tik norėjau sudrausminti, parodyti, kad toks jos elgesys mamytei nepatinka.

Paėmiau ją už pažastų ir pakėlusi virš maniežo porą kartų papurčiau, tačiau ji vis tiek nesiliovė rėkti. Aš dar labiau supykau, todėl numečiau ją atgal į maniežą ir palikau rėkiančią. Išėjusi į kitą kambarį pati pravirkau. Po kelių minučių apsiraminau ir girdėdama, kaip ji vis dar verkia, grįžau jos paguosti. Iškėliau iš maniežo, prisiglaudžiau prie savęs, ir ji nurimo.

Po kelių valandų jį kažkaip ėmė keistai elgtis - pradėjo lyg dusti, lyg springti, ėmė vemti, todėl nuskubėjau į ligoninę. Daktarams nesakiau apie papurtymą, pamaniau, ką čia tokius niekus pasakosi, o ir kažkaip gėda buvo, kad taip nesusivaldžiau.

Po netrumpai trukusios apžiūros visgi tyliai išlemenau: „Aš ją truputį papurčiau, kad nukreipčiau jos dėmesį ir ji liautųsi verkusi". Netrukus medikai konstatavo dukrytei sukrėsto vaiko sindromą, mediciniškai kalbant, trūko trapios mano Linutės smegenų kraujagyslės, kraujas išsiliejo net į akių tinklainę... ".

Svarbiausia šioje istorijoje yra tai, kad čia tik mano išgalvotas vaizdingas pavyzdys, todėl istorija gali baigtis ir kitaip. Jauna mamytė gali iškart palikti rėkiantį vaiką manieže ir nueiti į kitą kambarį nusiraminti. Kūdikio galva santykinai yra didelė, o kaklo raumenys – silpni, todėl atrodytų nekaltai papurčius Linutę atsitinka baisus dalykas – gležnos vaiko smegenys patiria didelę traumą.

Labai dažnai tėvams atrodo, kad vaiko rėkimas trunka amžinybę. Kūdikis dar niekaip nesugeba išreikšti savo poreikių, tad jo verksmas kelia dar ir papildomo streso - tėvai turi ne tik klausytis nemenko triukšmo, tačiau kartu ir bandyti nuspėti to verkimo priežastį.

Pirmoji ir svarbiausia taisyklė: užvaldžius pykčiui ir praradus kantrybę, reikia atsitraukti nuo vaiko. Niekada ir niekaip neimkite ir nedrausminkite vaiko supykę – vaikas tuo metu tampa tarsi stiprus rėkiantis dirgiklis, kuris atsiradęs stipriose suaugusioje rankose, gali virsti neapskaičiuoto įtūžio auka.

Pykčio banga tėvams galiausiai praeina, nežiūrint į tai, koks buvo santykis su vaiku (jis buvo paliktas rėkti, sudrausmintas, papurtytas, numestas ar muštas). Lieka įvykio pasekmė, o ji skausminga tiek, kiek skausmingas buvo pats įvykis. Tiek paliktas rėkti, tiek papurtytas vaikas dėl šių suaugusiojo veiksmų nenustoja rėkęs, o vėliau nuraminti tiesiog įsiverkusį kūdikį yra lengviau, nei gerai papurtytą.

Reikia visada atminti, kad vaiko papurtymas nėra „tik papurtymas", tai yra stiprus ir sunkiai apskaičiuojamas smurtas prieš vaiką, kuris sukelia ilgalaikes ir dažniausiai negrįžtamas pasekmes. Pasiteisinti tuo, kad „aš vaiko nemušiau, tik papurčiau" negalima, nes purtymas gali baigtis net mirtimi.

Reikia visada atminti, kad vaiko papurtymas nėra „tik papurtymas", tai yra stiprus ir sunkiai apskaičiuojamas smurtas prieš vaiką, kuris sukelia ilgalaikes ir dažniausiai negrįžtamas pasekmes. Pasiteisinti tuo, kad „aš vaiko nemušiau, tik papurčiau" negalima, nes purtymas gali baigtis net mirtimi.Psichologė Karolina GURSKIENĖ

Vaiko auginimas – tai ne varžybos, kuris vaikas greičiau pradės vaikščioti ar kalbėti. Nuo nuolatinių pastangų konkuruoti nuolat auga vidinė motinos įtampa. Nereikia stengtis būti mama iš vadovėlio, apie kurią dažnai rašo šiuolaikinė vaikų auklėjimo literatūra. Nereikia apkrauti savęs nuolat galvojant apie perskaitytus patarimus ir savitvardos pratimus. Mamos pyksta - būna net iki vidinio drebulio. Mamos kartais užrėkia ant savo vaikų taip garsiai, kad net kaimynų vaikai nustoja triukšmavę. Kiekviena mama nors kartą gyvenime yra užsidariusi nuo zirziančio vaiko, kad kelias sekundes pabūtų viena ir nurimtų. Ir nei dėl vieno iš šių dalykų mamos vardas nebuvo sugadintas, nebuvo „sugadintas" nei vienas vaikas ir nebuvo sugadinta nei vieno vaiko sveikata. Nepraraskite savitvardos vien todėl, kad pavargote stengtis būti tobula.

Negalima vaiko mušti ir jokiu būdu negalima jo purtyti – tai sukelia ilgalaikius negatyvus padarinius, sunkias traumas ir skaudžiai atsiliepia tolimesnei tiek fizinei, tiek psichologinei vaiko raidai. Bet mes visada galime rasti kitų išeičių. Mamos pykčio metu mažyliui saugiausia rėkti savo manieže, įsikibus į jo kraštą.

Psichologė Karolina Gurskienė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis