Jau daugelį metų šalia savo kūrybinės veiklos „Pojūčių teatro“ įkūrėja dalį laiko skiria edukacijai – veda pojūčiais grįstus praktinius užsiėmimus tiek suaugusiems, tiek mokyklinio amžiaus vaikams.
„Sukūriau pojūčių teatrą, kad būtų galimybė susitikti su visais žiūrovais, net ir turinčiais regėjimo negalią. Orientuojuosi ne tik į vaizdą ir garsą, bet ir lytėjimą, judesį, skonį, kvapą, o viską sujungia žiūrovo vaizduotė“, – pasakoja kūrėja.
Įtraukiančius pojūčių užsiėmimus renkasi tiek paaugliai, kuriems trūksta ryšio su bendraminčiais, tiek menininkai, norintys išbandyti savo galimybių ribas, tiek stipresnę ir atviresnę komandą siekiantys suburti darbuotojai, tiek įmonės, kurios siekia būti atviros autizmo spektro sutrikimą turintiems žmonėms.
„Visuomet veiksmas prasideda taip pat – užsirišamos akys arba užsimerkiama ir priklausomai nuo to, kiek žmogus jaučiasi saugus, tiek giliai neriama į įvairius tyrinėjimus. Pavyzdžiui, menų studentai ieško savo ribų. Aktorius užrištomis akimis buvo netgi įlipęs į medį ir niekaip negalėjo nulipti, tuomet ieškojo būdų kaip tą padaryti. Žmonės atranda ir savo baimes, kurių nežinojo turintys. Paprasti daiktai, pavyzdžiui, medžio kvapas, jiems gali sukelti neigiamų asociacijų, galbūt sugrįžta jautrūs prisiminimai iš vaikystės“, – pasakoja K. Žernytė.
Kūrėja su malonumu pastebi, kad mes visi iš tikrųjų esame vaikai. „Mes norime žaisdami mokytis, tyrinėti, papasakoti, kaip jaučiamės, surasti ryšį vienas su kitu. Tiesą sakant, man sunku atskirti, kur yra edukacija, o kur kūryba, nes pastaroji yra neatsiejama viso proceso dalis. Net kurdami pojūčių spektaklius su aktoriais daug mokomės. Kurdami ryšį su kitais dalyviais taip pat kuriame ir pažįstame save“, – pažymi menininkė.
Gyventi ir mokytis kaip kūrėjui
K. Žernytė – viena iš pranešėjų, kuri dalyvaus asociacijos „Kūrybinės jungtys“ ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) seminarų cikle „Gyventi ir mokytis kaip kūrėjui“, kuris skirtas kūrybos profesionalų edukacinei veiklai ir į kurį kviečiami įvairių kūrybos sričių žmonės, besidomintys edukacine veikla. Pirmasis renginys vyks gegužės 10 d., o antrasis planuojamas gegužės 24 d. kultūros komplekse SODAS2123.
Pasak Mildos Laužikaitės, „Kūrybinių jungčių“ vadovės, kūrybiškos veiklos pritaikymas gali būti kur kas platesnis nei, pavyzdžiui, tik tiesioginis techninių įgūdžių ugdymas, kai dailininkas moko piešti ar smuikininkas – groti smuiku.
„Siektina, kad edukacinėje veikloje dalyvaujantys kūrybos profesionalai, be savo profesinių žinių ir įgūdžių, gebėtų žvelgti plačiau – spręsti problemas, bendradarbiauti, tyrinėti, vystyti idėjas įvairiuose kontekstuose, abejoti įsitvirtinusiomis nuostatomis, priimti kitas perspektyvas. Kitaip tariant, vadovautis bendrais gebėjimais ir pritaikyti savo pasaulėžiūrą. Kūrėjas kaip edukatorius gali su kitais pasidalinti savo patirtimi, kaip atrakinti vaizduotę, įsitraukti į kūrybinę diskusiją, sukurti naują netipinį problemos pasiūlymą ar kitokią prieigą, ir, žinoma, reflektuoti“, – pasakoja M. Laužikaitė.
Pasak jau daugelį metų švietimo ir kultūros srityse nuosekliai kūrėjų edukacinę veiklą pritaikančių „Kūrybinių jungčių“ vadovės, profesionalių kūrėjų edukacinės veiklos potencialas kol kas naudojamas per mažai, jis tiesiog nesuvoktas įvairiose švietimo, kultūros lauko grandyse.
„Kūrėjams trūksta terpės, paskatinimo, patarimo, kaip galėtų panaudoti savo kūrybinius pajėgumus. Kūrybos žmonės gali aprėpti ne vieną sritį ir spręsti universalius klausimus, tačiau mūsų visuomenėje dar trūksta tarpdisciplininio požiūrio. Situacija po truputį keičiasi, ir ateis laikas, kai kūrybos profesionalus samdyti konkrečioms užduotims mokykloje, muziejuje ar bibliotekoje taps norma. Kol kas menininkų kūryba neretai skleidžiasi gana uždarame rate, negalvojant apie plačiąją visuomenės dalį, tad daugelis galbūt netikėtų sprendimų ar kūrybiškų prieigų taip ir lieka neišgirstos ir nepritaikytos“, – sako M. Laužikaitė.
Beveik šimtą kūrybos profesionalų vienijančioje „Kūrybinių jungčių“ bendruomenėje kūrėjai nuosekliai mokomi, kaip tapti fasilitatoriais, edukatoriais, kaip kurti ugdymo procesą, jie mokosi iš meistrų ir tarpusavyje dalijasi žiniomis ir patirtimi, suteikiamos galimybės praktiškai dirbti su švietimo ir kultūros organizacijomis, pritaikyti sukurtas ir tarptautinėje praktikoje pagrįstas metodologijas.
„Mes siekiame stiprinti švietimo ir kultūros lauką ir šiose srityse įnešti pokytį. Dažniausiai į kūrėjų bendruomenę kviečiame daugiaplanius žmones, kurie giliai išmano savo profesinę sritį, aktyviai kuria ir kartu yra pilietiški, nori prisidėti prie visuomenės bendrakūrybos, pasižymi veiklumu bei geba suburti kitus. Todėl mums svarbus tarpdiscipliniškumas. Į mūsų bendruomenę ateina žmonės iš įvairių profesinių laukų – teatro, kino, architektūros, komunikacijos, psichologijos ar gamtos mokslų. Mūsų bendruomenėje yra chemijos mokslų daktaras, kuris turėjo teatro, šokio, performanso pagrindus. Tai tiesiog idealus derinys“, – pasakoja „Kūrybinių jungčių” vadovė.
M. Laužikaitė pripažįsta, kad tapti aktyviu edukatoriumi kūrybos profesionalui reikia stiprios motyvacijos, prasmės jausmo, gebėjimo atsiverti ir priimti kitus. Vienas sunkiausiai peržengiamų barjerų – priimti, kad kaip edukatorius turi sukurti sąlygas kitų kūrybingumui skleistis, o ne pasitelkti kitus savo kūrybinių idėjų įgyvendinimui.
Edukacinė veikla – lyg pašaukimas
Danutė Gambickaitė, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pirmininkė, neabejoja, kad edukacinę veiklą daugelis kūrėjų dažnai įtraukia tarp prioritetinių tikslų.
„Pagrindinis motyvas, skatinantis menininkus pasukti į edukacinę veiklą, yra prasmės poreikis. Daugelį metų dirbau šiuolaikinio meno lauke, kuris yra gana uždaras, ir natūraliai išaugo noras iš jo šiek tiek išeiti, apsikeisti patirtimis. Toks jausmas aplanko kiekvieną kūrėją, kuris neužsidaro savo kūrybos rate“, – įsitikinusi D. Gambickaitė, kviečianti ateiti į susitikimą „Gyventi ir mokytis kaip kūrėjui“.
Menotyrininkės teigimu, edukacinė veikla – lyg pašaukimas, kuris reikalauja labai daug įsitraukimo, dėmesio ir energijos. „Edukacija nėra lengva veikla. Kai kuriems menininkams paprasta įsitraukti į švietimo veiklas, kitiems – sunkiau“, – sako D. Gambickaitė.
Renginys „Gyventi ir mokytis kaip kūrėjui“ gali būti aktualus ne tik tarpdisciplininio meno kūrėjams, kurių didžiąją dalį sudaro vizualaus meno atstovai, tačiau ir muzikos, kino, teatro, šokio, architektūros bei kitoms su kūryba susijusioms bendruomenėms.
