Konsultuoja psichologė Jūratė Bortkevičienė

Jeigu vaikus auklėjame baugindami, turime sau pripažinti, kad esame per silpni juos mokyti, kalbėtis, brėžti ribas kitaip. „Gąsdinimai vaikus veikia „puikiai“ – pagąsdini ir jau turi rezultatą, tačiau galbūt reikėtų pagalvoti, kaip mes patys jaučiamės bauginami, – sako psichologė Jūratė Bortkevičienė. – Ne vienas suaugęs žmogus pasiskundžia, kad darbe juos demotyvuoja, kai pagąsdina „nupjauti“ premiją, nepaskirti priedų ir pan. Bet kai kalbame apie vaikus, tėvai greitai pamiršta, kaip nemalonu gyventi bauginamiems, ir to paties metodo griebiasi prieš savo vaikus, nes tai lengvai taikoma, suveikia beveik per akimirksnį.“

BAUGINAME AR ĮVARDIJAME FAKTĄ

„Neapsirikime, pasekmės už blogą elgesį įvardijimas nėra bauginimas (jei tai tikrai planuojame įgyvendinti), tarkim, kad ir žodžiai: „Jei nesutvarkysi kambario, žaisliukai iškeliaus...“

Pažadėjus, kas nutiks, reikia laikytis žodžio. Man pačiai nutiko tokia situacija. Prieš šeimos šventę kalbėjomės su vaikais, kaip jie turėtų elgtis, kaip rengtis. Sūnui pasakiau, kad jis puošis baltais marškiniais ir kostiuminėmis kelnėmis, o jis nė už ką nesutiko, tuomet pasiūliau rinktis iš dviejų variantų – arba puošiasi, arba lieka su močiute. Tikrai tikėjausi, kad jis pasirinks šventę, deja, pasirinko kitą variantą, ir tai buvo mano pagąsdinimas, nes kažkur palikti jo net neplanavau. Mes turėjome laikytis savo žodžio ir jį nuvežti pas močiutę, bet taip pasielgti negalėjome. Tuomet teko suktis iš padėties ir ieškoti kitos motyvacijos. Aš paprasčiausiai pasakiau sūnui: „Tavęs labai pasiilgo tavo krikšto mamytė ir nori pamatyti tave pasipuošusį.“ Vaikas iš karto sutiko rengtis šventiniais drabužiais, net peteliškės pats pasiprašė.

Gąsdinimai – „Nesivešiu“, „Paliksiu“, „Tu niekur neisi“ turi būti pagrįsti, t. y. jei tai tik tušti grasinimai, geriau net nesumanykite to griebtis. Geriau paieškokite argumentų, kodėl jūs norite, kad vaikas taip elgtųsi. Tarkime, vaikas nesirengia ir sako, kad neis į darželį, jūs galite pasakyti: „Puiku, tu gali likti namuose, valgyti pasiimsi iš šaldytuvo, košytė puode, užkąsk banano. Jei kas ateis, jokiu būdu neatidaryk durų, būsi namie vienas visą dieną, mes grįšime vakare.“ Tai tarsi ir gąsdinimas, bet tuo pačiu metu ir faktų įvardijimas – jam paaiškinama, kas jo lauks, jei liks vienas namuose.

Paprastai mažylio tokia perspektyva – visą dieną likti vienam namuose nežavi ir jis greitai susiruošia į darželį. Ir vis dėlto vaikas vaikui nelygu, o gal kitam pasirodys patrauklu pabūti vienam? Svarbu prieš sakant panašias frazes įvertinti vaiko charakterį. Mano sūnus vieną dieną taip pat mielai sutiko likti vienas namuose. Dar man neišėjus iš namų, jis įsidėjo košės, pavalgė, pasijuto labai savarankiškas, tačiau tik kol matė mus su vyru, kai atėjo metas atsisveikinti, „palūžo“, apsirengė ir susiruošė į darželį. Tai pavyzdys, kai tarsi tai ir grasinimas, ir pamoka, kai leidi pačiam pasirinkti ir apsispręsti. Tačiau reikia gerai apmąstyti, „o kas, jeigu...“

„Atiduosiu tave tetai“

„Nebėk – parpulsi, nelipk – nukrisi“, – vaikas tai girdi nuolat. O jeigu taip neįvyksta, pasidaro išvadą: tėvai meluoja. Kai vaikas jau bando kažkur tikrai pavojingai užsikabaroti, o jam ir vėl kartojama „nelipk“, nesiklauso, nes nebetiki tėvais. O tada ir parpuola, ir užsigauna. Gąsdinimas: „Esi blogas, atiduosiu tave tai tetai“ – tikra nesąmonė, nes nė vienai tetai nereikalingas svetimas vaikas. Taip ne tik vaikas gąsdinamas, bet ir tos tetos padėtis tampa nei šiokia, nei tokia, ir tas grasinimas neįgyvendinamas, vaikai tai greitai perpranta. Tačiau yra ir kita tokio gąsdinimo pusė: pasimetusį vaiką gali ištikti panika, nes jis gali pagalvoti, kad iš tiesų jį paliko ar kažkam atidavė. Gyvenimas toks nenusakomas, gali nutikti ir taip, kad jūsų vaikui gali tekti gyventi su kažkuo kitu. Ką jis tuomet galvos, kodėl taip nutiko? Ogi jis buvo negeras, ir jokių kitų argumentų negirdės.“

Baisieji policininkai ir daktarai

„Šie yra atskira tema. „Neklausysi, nuvešiu į ligoninę ir tau didžiausiu švirkštu suleis vaistų“, „Jei nevalysi dantų, eisime pas gydytoją ir tau labai skaudžiai gręš dantuką“ ir t. t. Vaikas bijo gydytojų su jais net rimtai nesusidūręs. Kitas reikalas, kai pasakai ir konstatuoji faktą, tarkime, jei tu negersi skysčių, teks važiuoti į ligoninę, nes reikės skysčių lašinti per lašelinę, čia jau negąsdiname, o įvardijame faktą. Vaikui geriau nemeluoti, o pasakyti tiesą, jei reikia, tarkime, skiepytis: „Tau truputį įdurs, šiek tiek paskaudės, bet tai būtina, kad ateityje nesirgtum.“ Tačiau nuolat gąsdinti gydytojais yra nenormalu: „Jei valgysi saldainių, važiuosi pas daktarą, tau gręš dantį, ot, pamatysi, kas tau bus.“ Arba – „Jeigu kimši tiek saldumynų, susprogsi.“

Kai kurie vaikai tai gali priimti tiesiogiai, tuomet įsibaugina ir galvoja, kaip čia taip galima susprogti. Gąsdindami policininkais vaikui darome meškos paslaugą – „Jeigu būsi blogas, ateis policininkas ir tave išveš į kalėjimą, nebus ten nei tėčio, nei mamos“, „Ateis policininkas, uždės tau atrankius, žinosi, kaip klykti...“ Policijos atstovai prašo tėvų taip nesielgti, nes ištikus bėdai vaikas gali bijoti prieiti prie to „siaubingo“ pareigūno ir paprašyti pagalbos, mokykite vaikus pasitikėti policijos pareigūnais, o ne jų bijoti. Geriau jau nuveskite prie policininko ir pasisveikinkite, pamokykite vaiką padėkoti už tai, kad mus saugo. Taip vaikas jausis saugesnis dideliame pasaulyje.“

„Nukris“ nosis

„Nekrapštyk nosies, nes ji nukris“, „Neliesk nosies, užaugs kaip Pinokio“, „Jei liesi pimpaliuką, jis sudžius“, „Jeigu būsi blogas, atiduosiu tave į vaikų namus“ ir pan. Tai gąsdinimai, neturintys jokios prasmės, patys gąsdiname ir patys suprantame, kad šnekame nesąmones, taip niekada neįvyks, bet vaikai to nesuvokia, jie tiesiog ima bijoti. Taip, jie kažko nedaro, bet ne todėl, kad jiems buvo paaiškinta, jog taip nedera, o tik iš baimės. Galbūt bauginamas vaikas išsiugdys įprotį nekrapštyti nosies viešumoje, tačiau tą patį rezultatą galima pasiekti ir negąsdinant, o paprasčiausiai paaiškinant, kad taip elgtis nedera. Vaikai puikiai supranta, kai kalbatės su jais kaip lygūs su lygiais – ir dar pagarbiai. Pagąsdinti lengviau ir rezultatas greitesnis, tačiau kokia to kaina...“

KUR TIE BAUBAI IR RAGANOS?

„Labai mėgstama vaikus gąsdinti pasakų herojais – „Ateis ragana, tave pasiims.“ O kai vaikas negali užmigti ir sako, kad bijo raganos, tuomet jau pradedame neigti – nėra jų, tik pasakose. Pagal tėvus kai kurie mistiniai herojai egzistuoja, kai kurie – ne. „Ateis baubas ir nusineš tave“, o jei vaikas pradeda bijoti to baubo, staiga jis dingsta. Jei vaikas įbaugintas klausia, ar yra raganų, derėtų atsakyti: „Aš tokių nepažįstu, gal anksčiau ir buvo, o kaip tau atrodo?“ Taip bekalbėdami išsiaiškinsite, ką toji ragana daro, kad jos taip bijo vaikas. Gal paaiškės, kad ragana ne tokia jau ir baisi. Jeigu baubas gyvena po lova, pamodeliuokite su vaiku situaciją, kaip čia dabar derėtų elgtis, jeigu jis „išlįs“, galbūt užteks su juo pasisveikinti, o galbūt tūno po lova, nes bijo tavęs... Gyventi bijant nėra gerai nei vaikui, nei suaugusiajam.“

„Nevalgysi – numirsi“

„Tokie bauginimai kartais gali paskatinti vaikams valgymo sutrikimus ateityje – anoreksiją ir bulimiją, mat jie mokomi valgyti ne iš malonumo, o vedami baimės. Dėl maisto pas mus dažnai perlenkiama lazda. Dar neteko girdėti, kad koks vaikas numirtų iš bado, jei nestinga maisto. Galbūt jis paprasčiausiai mažiau valgo, galbūt ne pagal tėvelių ar močiučių įsivaizdavimus, tikrai badaujantis vaikas, gavęs maisto, jį valgo. Gąsdinti – „Nevalgysi – neaugsi“ labai pavojinga dar ir dėl to, kad taip gali ir nutikti. Jeigu vaikas tiesiog žemesnio ūgio, o jam kalame, kad jis nevalgo ir todėl neauga, tai galime įvaryti paniką. Jeigu vaikas nevalgo, geriau būtų parodyti savo pavyzdžiu, kaip skanu valgyti, sudominti vaiką maistu – „Kaip skanu, kaip maloniai nuteikia gomurį ir pan.“ Mes tiek prigąsdiname tuos vargšus vaikus, kad valgydami jie nebejaučia malonumo.“

TUŠTI BAUGINIMAI

„Populiaru bauginti ir taip: „Neateis Kalėdų Senelis, nešvęsime tavo gimtadienio“ ir pan. Man visada kyla klausimas, ar mes vaikams dovanojame dovanų dėl to, kad jie gerai elgėsi, ar dėl to, kad norime juos pasveikinti ir suteikti jiems džiaugsmo. Jeigu vaikas rėkia cypia mašinoje, o jūs kartojate, kad tuoj sustosite ir išvesite jį į mišką nurimti, taip ir padarykite. Tuomet tai nebus tuščias gąsdinimas, o pasekmė už netinkamą elgesį. Vaikai paprastai tokią pamoką labai greitai išmoksta ir ją atsimena.

Laikui bėgant įvyksta taip, kad vaikai tiesiog atbunka tuščiai grasinami, jie nebebijo ir nebekreipia į mūsų žodžius jokio dėmesio. Jie greitai perpranta, kad tai, kuo tėvai gąsdina, paprastai nebūna įgyvendinama. Tarkime, „jeigu dabar spyriosiesi, vakare nevažiuosime į žaidimų kambarį.“ Vaikas ir toliau spyriojasi, ateina vakaras ir vis tiek visi išvažiuojame į žaidimų kambarį. Tai ko vertas suaugusiojo žodis? Nevertas nė sudilusio skatiko!“

„Aš tavęs nemylėsiu“

„Tokie žodžiai yra žiauru, nes tėvų meilė – besąlyginė. Taip bauginami vaikai labai patiki ir išsigąsta, tuomet bet kokį tėvų poelgį jie gali priimti kaip nemeilę jiems. Tuomet ir klausinėjama kiekviename žingsnyje: „Ar tu mane myli, ar tikrai mane myli?“

„Nuvarysi mane į kapus“

„O jeigu nutiks kažkas bloga, ir tas, kuris kartojo, kad tu mane nuvarysi į kapus, iš tiesų numirs ar susirgs, kas tada bus, ar pagalvojome? Ar tikrai vaikai kalti dėl mūsų ligų ir nelaimių? Mes nesame nė vienas apdraustas nuo tokių dalykų ir jeigu susirgsite, vaikas gali kaltinti save, kad buvo blogas, dėl jo mamytė ir susirgo. Vaikai išgyvena labai stiprų kaltės jausmą, kuris nedingsta ir suaugus, tokie žmonės, kurie gyvena su kaltės jausmu, žeminasi, pasirenka aukos vaidmenį ir t. t.“