Vien skaityti knygas apie vaikų auklėjimą ir įvairias metodikas nepakanka, reikia dar ir suprasti, kas jose rašoma. Reikia suprasti siūlomų metodikų pamatus, „filosofiją“, kodėl siūlomi vieni ar kiti būdai, ir tuomet juos kantriai ir nuosekliai taikyti, jei norime rezultato. Jeigu blaškomės nuo vienos knygos prie kitos, nelabai pasigiliname, kodėl ką nors rekomenduojama daryti ar nedaryti, pabandome vieną kartą pritaikyti ką nors viena, o kitą kartą ką nors kita, tada jau sakome, kad tas auklėjimas nedavė vaisių arba davė tokį lietuvišką vaisių – chaosą.

Mes tik mokomės gyventi bendradarbiaujančių žmonių visuomenėje. Mano karta užaugo aiškiomis autoritarinėmis sąlygomis, mes puikiai žinojome, kas yra viršininkas, tėvas, mokytojas, direktorius, vyravo griežta tvarka su daugmaž aiškiais padariniais, gal ne tiek aiškiais, kiek su nuolatiniu nerimu – „prisidirbsi“ ir būsi kaltas. Kita tėvų karta nusprendė taip vaikų neauginti – „Mes darysime viską priešingai, bus demokratija, klausime savo vaikų nuomonės.“

Pagrindinė frazė, kuri nuolatos kartojama: „Mes susitarėme arba mes nesusitarėme.“ Pasidomėję pamatysime, kad toks reiškinys, kaip susitarti su trimečiu ar dvimečiu nelabai įmanomas. Mažas vaikas paklūsta tėvų siūlymui, sutinka ir tarsi prisiima atsakomybę, tačiau dėl savo amžiaus gana menkų galimybių nesupranta prisiimtos atsakomybės, o dažnai ir pačio „susitarimo“. Vienas tokių dažnų „susitarimų“ yra: „Mes susitariame, kad dabar tu dar truputį pažaisi, paskui ateisi pavalgyti.“ Vaikas žaidžia ir užsižaidžia, tada ateina mama ir jam papriekaištauja: „Mes juk susitarėme...“

Turime suprasti, kad trimetis nesupranta laiko, nesuvokia, kas yra „dar truputį“. „Dar truputį...“ jam dar nesibaigė. Dvimetis ar trimetis per mažas susitarti. Neverta nusivilti vaiku, o juo labiau jam priekaištauti, tiesiog reikia aiškiau apibrėžti laiko ribas, nurodyti konkrečiau ir tiksliau, ką reikia daryti, ir mažylis mielai paklus. Neįvykdęs „susitarimo“, vaikas jaučiasi blogas, nuvylęs mamą, bet dažnai tikrai nežino, ką padarė ne taip. Kai pasakome: „Eik, susitvarkyk kambarį“, ko gero, tikimės, kad jis padarys labai konkrečius dalykus – susidės žaislus, drabužius ar šlepetes į vietas, o jeigu vaikui susitvarkyti kambarį – tai nupiešti paveikslą ant tapetų?.. Ar apsidžiaugsime?