Artėja Kalėdos, tos pačios bėdos

Rengiant šį tekstą, ilgai galvojau, ar tik aš nepavėlavau, nes būtent ugdymo įstaigose organizuojamoms šventėms puikiai tinka apibūdinimas „Ruošk roges vasarą“. Ypač tai galioja Kalėdų Senelio užsakymams. Įprastai lapkritį didžioji dalis gerai vertinamųjų gruodžio mėnesiui nebeturi nė vienos laisvos valandos. Žinoma, ir čia pandemija įvedė savų korekcijų ir šventės ugdymo įstaigose persikėlė į lauką, „Zoom,ą“ arba vyksta be tėvų dalyvavimo.

Šventė vaikams, o ne tėvams


Pandemija gerokai pakoregavo ugdymo įstaigų šventes. Tiesa, daugelis jų dar iki pasaulį sukaustant koronavirusui pradėjo keisti įsisenėjusias, nuo tarybinių laikų įsišaknijusias tradicijas vaikų šventes paversti ataskaita tėvams – kiek dainelių / šokių ir eilėraštukų išmoko, kokius vaidinimus surezgė. Lyg ir nieko tame blogo nėra – tėvai nekantriai laukia pasirodymo, virpa širdis, ką čia tavo mažylis pasakys, kaupiasi ašaros, vos tik išgirdus pirmus eilėraštuko žodžius, tačiau... Tada pradedi galvoti, kaip vaikas laukė šios šventės. Kiek kartų kalė tėvus džiuginantį eilėraštuką, kaip už durų drebėjo kojos, kad nepamirštų dainos posmo ar laiku paskambintų varpeliu.


Kai neliko tėvų šventėje, sumažėjo ir ataskaitų. Tiesa, pedagogai rado būdų nudžiuginti vaikus, eilėraščius ir dainas ištransliuodami tiesiogiai, nuotoliniu būdu ar tiesiog nufilmuodami. Kiti nusprendė, kad tai puiki proga atsisakyti įprastų tradicijų ir, išėję iš komforto zonos, nebestato su kiek­viena grupe jau mintinai atkalto vaidinimo, nesimoko dainelių, kurias darželyje dar tėvai ir seneliai dainavo, o rengia šventes vaikams.


Klausykite pedagogų


Čia turėčiau nulenkti galvą prieš pedagoges: tuo metu, kai tėvai, vis dar nesusitaikydami su pandemine situacija, ieškojo atvirose erdvėse karantininėmis sąlygomis ar nuotoliniu būdu dirbančių vaikų linksmintojų, animatorių ir Kalėdų Senelių, dažnas pedagogas jų entuziazmą apramindavo, pasakydamas, kad šventę padarys be žmonių iš šalies. Ir pavyko puikiai. Mokytojos ir auklėtojos pačios tapo puikiomis organizatorėmis, mažesnieji Kalėdų Senelio maišą rasdavo kažkur, šventai tikėdami, kad štai ką tik ilgabarzdžio nykštukai jį paliko. Pedagogai rengė turnyrus, viktorinas, lobių paieškas, teminius vakarėlius su vaikais, tėvai džiūgavo, gavę vaizdo įrašų ar nuotraukų iš šventės. Viskas vyko paprastai, bet ne prastai.


Todėl ką beorganizuotumėte ir kokių užmojų beturėtumėte švenčių klausimais (kalbu ne tik apie mažųjų Kalėdas, tai galioja ir išleistuvėms, mokslo metų pabaigtuvėms ir kitoms šventėms), visada pirmiausia patariu kalbėtis ir pasitarti su pedagogu. Įprastai jie jau turi planą ir numato eigą. Jie visuomet mielai pasakys ir pasufleruos, kur reikia tėvų pagalbos ir įsikišimo. Pavyzdžiui, pasirūpinti vandeniu ir užkandžiais vaikams, dovanėlėmis ar panašiais dalykais. Nepamirškite tiesiog, kad net su geriausiais kėslais jūsų užsakytas animatorius gali būti spjūvis į veidą kelis mėnesius galvą dėl šventinės programos sukusiam pedagogui. Todėl gerbkime jų darbą ir praneškime apie savo ketinimus, pasiūlydami pagalbą, tačiau nebėkime priekyje traukinio, organizuodami tai, apie ką galbūt jau visi yra pagalvoję.


Artėja Kalėdos, tos pačios bėdos
Artėja Kalėdos, tos pačios bėdos
Asmeninio archyvo nuotr.


Šventė ne šventė be...


Dėl Kalėdų Senelio užsakymo taip pat dažnai kyla debatų tarp tėvų. Vieni sako, kad prieššventiniu laikotarpiu mažyliai sutinka tiek Kalėdų Senelių, kad jų kiekis priverčia suabejoti to vieno, tikrojo, gyvenančio Šiaurėje ir atriedančio per dangų rogėmis, pakinkytomis devyniaragiais elniais, egzistavimu, kiti teigia, kad šventė be per kaminą atsliūkinančio ilgabarzdžio visgi ne šventė. Ir teisūs čia visi, priklausomai nuo savo patirties, aplinkybių ir įsitikinimų.


Vis dėlto, atėjus į ugdymo įstaigos kolektyvą, patinka mums tai ar ne, tenka pasiduoti daugumos pozicijai ir susitaikyti, kad pavienių sprendimų čia bus mažai. Kadangi turėjome jau švenčių ir su vaikų programomis, ir su Kalėdų Seneliu, ir be jo, drįsčiau sakyti, kad labai daug priklauso nuo pedagogų indėlio arba užsakytos programos kokybės.


Kita vertus, tai, kas tėvams atrodo visiškas „pravalas“, vaikams teikia džiaugsmo ir laimės, todėl vertinti taip pat reikėtų vaikų, o ne tėvelių akimis. O jų laime suabejojau tik kartą, kai pribėgęs sūnus dar darželyje paklausė: „Jis (suprask, Kalėdų Senelis) gyvena šiaurėje, o iš kur čia dabar jis moka visas tos turkiškos „Mini disco“ dainas ir žaidimus?“ Tąkart tik šmaikščiai išlemenau, matyt, mes nepažinome su glaudėmis Kalėdų Senelio, kai šis ilsėjosi su mumis šiltuose kraštuose. Nes net dainų eiliškumas buvo identiškas. Matyt, tikrai kažkuriame kurorte buvome prasilenkę.


Buvo ir tokių Kalėdų Senelių, kurie sėdėjo nebylūs, o darbą už juos padarydavo kiškiai, snieguolės ir t. t. Bet vėlgi tai tėviškas pastebėjimas, vaikams tai neužkliuvo.


Vis dėlto iki šiol pamenu legendinį, jau dešimtis metų mūsų mieste šventinius renginius vedantį Senelį, kuris sugebėjo ne tik vaikams, bet ir tėvams padaryti šventę su autorinėmis dainomis, įtraukiančiais šeimų žaidimais ir atrakcijomis.


Reikėtų nepamiršti, kad vaikai nėra tokie reiklūs, kaip tėvai. Jie kelia kur kas mažesnius reikalavimus šventėms nei mes. Ypač tuomet, jei patys neimame „perspausti“. Būtent mes formuojame jų požiūrį ir šventines vertybes.


Bendra ar individuali dovana


Kai manęs paklausia, ką dovanoti vienokio ar kitokio amžiaus vaikams, visada sakau: dovanokite ĮSPŪDŽIŲ. Esu tikra, kad jų neatperka net pati brangiausia, naujausia lėlė (žiūrėk, po dienos kitos pamiršta kampe) ar naujausias konstruktorius (sudėjai ir praradai susidomėjimą). Tai galioja ir šventėms. Visada pasiūlau labiau rūpintis įspūdžiais, pramogomis, atrakcijomis, o ne dovanomis. Juk vaikų požiūris į dovanas ir jos sureikšminimas priklauso tik nuo mūsų.


Taip pat dažną kartą siūlau ir dovanoti bendrą dovaną grupėje (susitaikykite su tuo, kad jūsų vaikas darželyje praleidžia daugiau laiko nei namie ir ten esantys daiktai, pavyzdžiui, šviečiantis stalas grupėje, gali jam sutekti kur kas daugiau džiaugsmo nei tas pats daiktas namie). Nesivelsiu, kad taip ugdomos ir vertybės, ir gebėjimas dalytis, tiesiog pasakysiu: kai pati sau tai pripažinau, į darželį iškeliavo nemažai knygų ir žaislų, net ir tų, už kuriuos nemažai sumokėta.


Vis dažniau girdžiu, kad dovanų vaikams atsisakoma ir susitelkiama į šventę, ir mane tai nuoširdžiai džiugina. Vis dėlto, jei matote, kad dovanų temos neišvengsite, atsiminkite, kad net vaisių maišelis iš Kalėdų Senelio rankų vaikams yra kažkas tokio. Nebijokite nebrangių, mažaverčių dovanų. Tiesa, štai saldainius siūlau keisti liofilizuotomis uogomis (tiesiog sveikesnis sprendimas, o ir tie saldainių rinkiniai vėliau valgomi nuo Kalėdų iki Velykų ir nuo Velykų iki Kalėdų). Galiu tik pasidžiaugti, kad nėra tekę susidurti su vienodų išmatavimų dovanų pirkimu, visuomet pasirūpindavome tiesiog vienodomis. Nors ir yra tekę girdėti, kaip skirtingai reaguoja vaikai, gavę vienodo dydžio / išmatavimų knygą ir planšetę. Šiuo atveju, kad ir kiek bemylėtume savo vaiką, visada patariu pagalvoti apie kitus, kurių tėvai neišgali ar nenori pirkti tokios dovanos. Labai nuoširdžiai prašau: mylėdami savo vaikus, nevirpinkime kitų širdelių, nes joms (kaip ir jūsų vaikui) skauda ir jos turi jausmus.


Kas turi organizuoti?


Jei vis dėlto pedagogai paprašo pagalbos, kas turi ja pasirūpinti? Nors kiekviena klasė, grupė turi įprastai tėvų komitetą / tarybą (ar kaip ją bepavadinsi – visi tėvai žino, apie ką kalbu), nereikia tikėtis, kad taryba už jus viską padarys, ar imti krauti visko komiteto sprendimams. Patikėkite, sakau kaip žmogus, su visais trims vaikais esantis visose įmanomose tarybose ir joms pirmininkaujantis. Faktas, kad tas pirmininkavimas toks simbolinis, neatlygintinas savo laiko paaukojimas vaikų labui, beje, ne tik savo, bet visos grupės / klasės vaikų. Vis dėlto tai tikrai kainuoja laiko, pastangų, kartais ir kantrybės.


Kadangi kartais tampu vykdytoja, o kartais stebėtoja ir patarėja, galiu tik patarti gerbti kitų žmonių jums skiriamą laiką. Pavyzdžiui, jei neturiu laiko ar siūlomos alternatyvos, visuomet pritariu kitų mamų sprendimams, operatyviai pervedu pinigėlius, jei renkame, ir neatsiriboju, kuomet yra ir ne itin malonių pareigų. O tokių būna. Patikėkite, labai nejauku, kai vos viena mama (ir tai iš didelio draugiškumo) sutinka eiti į šermenis, kitos paklaustos neria tolyn su įvairiausiais pasiteisinimais. O kam malonu? Ar yra kuris pasakytų: „Dievaži, leiskite man, labai mėgstu pastovėti šarvojimo salėje.“ Nemiela visiems, tačiau tiek šventės, tiek netektys yra neatsiejama dalis ir, beje, turi ši tą bendro – sutelkia mus ir patikrina mūsų santykio tvirtumą ir vienybę.


Beje, jei jau jums, kaip ir man, nepasisekė ir esate visose įmanomose tarybose, nebijokite prašyti kitų pagalbos. Nesusiverskite visų darbų sau. Tikrai ne visi sutiks pasakyti kalbą šventėje, tačiau bemaž kiekvienas gali nupirkti servetėlių ar paimti balionų šventei.


Labai gerai, kai komitete yra puikus finansininkas, gerai organizuotas, patirties turintis, dar ir laiko nestokojantis žmogus, tačiau bemaž visi turi savo pareigų, atsakomybių, darbų, todėl papildomų pareigų kratosi. Kita vertus, turint gerą komandą, galima nuversti kalnus, o ir padėkos žodis dar niekada nepakenkė, todėl pati visuomet stengiuosi rasti laiko ir parašyti mamoms AČIŪ, kuomet pasirūpina dovanėlėmis / gėlėmis, sužino vertingos informacijos ir pan. Nepamirškite – tas AČIŪ yra viskas, ką gaus žmogus, keletą dienų ieškojęs dovanų variantų ar gaišęs savo laiką, kad nufilmuotų jums šventę neatlygintinai. Padėkų dar niekada nebuvo per daug. Todėl dėkokite ir pedagogams. Su proga ar be progos.


Artėja Kalėdos, tos pačios bėdos
Artėja Kalėdos, tos pačios bėdos
Asmeninio archyvo nuotr.


Kokios šventės?


Dažniausiai darželyje viskas apsiriboja kalėdiniu renginuku, vyresniems – išleistuvių, metų pabaigtuvių švente, mūsų ugdymo įstaigoje dar buvo įprasta kasmet surengti įdomią šventę Vaikų gynimo dienos proga, vyresnieji pasiruošdavo ir pasveikinti mamytes per Motinos dieną. Mokykloje – Rugsėjo 1-oji, Mokytojų diena, metų pabaigtuvės ir Kalėdos. Apie asmenines vaikų ir pedagogų šventes daug neišsiplėsiu, esu rašiusi apie tai atskirai. Tik paminėsiu, kad jei jau klasėje / grupėje nusprendžiama paminėti vaikų gimtadienius, turėtų būti ir vieningas tėvų susitarimas, ką tokia proga atsineša vaikas, kokia dovanėle pasirūpina draugai (įprastai tai būna kartu ar pedagogų pagaminta karūna, atvirukai-sveikinimai). Nepamirškite mokslo metų pabaigoje pasveikinti ir vasarą gimusių vaikų.


Kaip turi atrodyti išleistuvių šventė ar metų pabaigtuvės, taip pat nepasakysiu, bet galiu duoti keletą patarimų, kurie buvo naudingi, prasmingi ir nustebino kitus: pavyzdžiui, baigiant darželį, pasveikinome ne tik visus su vaikais dirbusius grupės pedagogus, sporto ir muzikos mokytojas, darželio administraciją, bet ir virėjas, kurios kelerius metus gardžiai vaišino mūsų mažuosius. Nekainavo daug, bet buvo miela. Žurnaliukus, kuriuos užsakėme vaikams (su vaiko nuotrauka ir paties pieštu paveiksliuku, kuo bus užaugęs), padovanojome ne tik vaikams, bet ir administracijai (o gal tame darželyje auga būsimas čempionas ar prezidentas, kada nors toks žurnaliukas bus aukso vertės).


Sveikinant mokytojus, taip pat dažnai pasiūlau bendrų sprendimų (net nenoriu įsivaizduoti, kiek reikia vazų sumerkti Rugsėjo pirmosios kardelių, rožių, jurginų ir dar puokščių floristinį chaosą). Todėl sakau, kad bendra puokštė ar nutartas vienodas gėlės žiedas iš kiekvieno vaiko rankų yra geriau nei floristinė netvarka. Jei išleistuvių šventė vyksta lauke ar gamtoje ir dovanojate mokytojoms gėlių, nepamirškite, kad jos vysta, kai kurios gana greitai, tad reikėtų pagalvoti apie kibirą ar stiklainį joms pamerkti. Beje, mes, lietuviai, mėgstame sočiai ir daug pavalgyti, tačiau vaikų šventės dažai trunka vos keletą valandų, tad dažnai reikia pasirūpinti gausesnėmis vandens atsargomis, tačiau pavalgyti dažną kartą jie net neturi laiko. Tad tikrai siūlyčiau nepagailėti išlaidų programai, atrakcijoms, staigmenoms ir nesusitelkti į stalo pasiruošimą. Kartais suneštinis stalas būna geresnis už patį ištaigingiausią puotos stalą. O štai pamatę putų patranką, batutą ar kitą netikėtą pramogą šventėje, vaikai prisiminimais būtų sotūs visą pusmetį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis