Vaikams patinka vadintis herojais

Dovilė Pelegrimė, nuo pat vaikystės svajojusi apie mokytojos kelią, šiandien dirba su vyru Andriumi savo pačių įkurtoje mokykloje „Herojus“. Įkurti nevalstybinę mokyklą Dovilę paskatino siekiamybė būti geresniems. Šiandien mokykloje „Herojus“ mokosi ir pašnekovės vaikai – 9 metų Rusnė bei 7 metų Faustas. Tiesa, kaip pati sako, iš pradžių jiems nebuvo lengva suvokti, kad mama ir tėtis jau ne tik mama ir tėtis, o mokytojai ir mokyklos vadovai, kurie taip pat bendrauja su kitais vaikais ir skiria savo dėmesį jiems. Apie kitokios mokyklos įkūrimą, mokytojos darbą, pomėgius šiandien kalbamės su D. Pelegrime.

Papasakokite, kaip kilo idėja įkurti mokyklą „Herojus“.


Mano vyras Andrius daug metų dirbo Amerikos kompanijoje, kuri kūrė ir platino edukacines programas ir knygas vaikams bei tėvams tobulinti mokymo ir mokymosi įgūdžius. Tuo metu mes kūrėme šeimą, studijavome. Kai susilaukėme vaikų, tęsiau savo, kaip korepetitorės, darbus, nes turėjau vaikų, kurie ateidavo pas mane mokytis, su mažiukais – namų darbai, su dideliais – pasiruošimas egzaminams. Taip ši veikla pagimdė idėją dėl popamokinės studijos, kurioje vaikai vertingai praleistų laiką. Tada tėvai klausė, gal būtų galima kažkaip mokytis, o mes tuo metu turėjome gerą mokytoją Eglę, kuri pradėjo priešmokyklinę klasę. Taip palaipsniui tai ir užaugo į pagrindinę mokyklą. Būrėsi šeimos, šeimų draugai, mokytojai. Užaugo didelė „Herojaus‘‘ bendruomenė. Andrius tapo direktoriumi, o aš mokytojauju bei įgyvendinu įvairius kūrybinius projektus su mokytojais ir vaikais. 


Ir kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą?


Nes tai universalus, auginantį kelią turintis žodis. Jis yra siekiamybė. Herojus yra tai, kuo siekiame būti, bet niekada nebūsime tik tuo, nes visada norėsime būti dar geresni. Tai didelių tikslų turintis žodis, kuriam neužtenka būti tobulam, o reikia būti vis geresniam kasdien. Štai kaip poetiškai! O šiaip vaikams labai patinka vadintis herojais – „aš esu herojus“.


Vaikams patinka vadintis herojais
Vaikams patinka vadintis herojais
Plepys photography nuotr.


Ar valstybinėse mokyklose ir jų programoje įžvelgėte trūkumų, o galbūt atvirkščiai?


Programoje daug trūkumų nematau, mūsų programos yra gana geros. Problema yra jų įgyvendinime, o man asmeniškai įgyvendinimo modeliai, metodai atrodo tobulintini. Nesvarbu, ar mokykla yra valstybinė, ar privati, svarbu žmonės, kurie joje dirba ir kuria. Mokykla gali turėti gerus, tiksliau – naujus, įrankius, brangias užsienio programas, tačiau jei jų niekas tikslingai nenaudoja, neįgyvendina, tai, kaip sako Hario Poterio dėdė, visa įranga yra tik paviršiukas. Turinio, prie kurio gali prieiti vaikai, pasiūlos šiais laikais yra galybė, todėl jį reikia gebėti ne parinkti, o atrinkti.


Kas Jus paskatino rinktis pedagogės kelią?


Taip, tai buvo vienas iš mano mėgstamiausių žaidimų – mokykla. Kieme visada tai žaisdavome, o retai kada atsimenu save mokinės suole žaidimo metu. Taip pat labai mylėjau savo pradinių klasių mokytoją Jolitą ir ji man atrodė nuostabiausias, gražiausias žmogus pasaulyje, todėl labai norėjau būti panaši į ją. Taip pat visada patiko mokymo ciklas – paruošti, pasidalyti, atlikti, pasitik­rinti, gauti rezultatą. Tačiau kai atėjo laikas studijuoti, nebeturėjau savo nuomonės, ką noriu daryti, todėl ėjau ten, kur gerai sekėsi, tai lietuvių filologija, vėliau – mylima literatūra. Pedagogiką studijavau jau būdama mokytoja. O šiaip tiek vaikystėje, tiek vėliau ir suaugusiojo gyvenimo laikotarpiu mokėjau gerai užmegzti santykius su įvairaus amžiaus vaikais – man tai buvo komforto zona. Turėdavau tikslą kažką duoti tam vaikui. Taip natūraliai turbūt ir priėjau prie oficialaus mokytojos statuso.


O kaip Jūsų pačios vaikai, kokią mokyklą lanko jie?


Vaikai lanko „Herojaus“ mokyklą. Tačiau ne tik dėl to, kad ją įkūrė tėvai, o dėl to, kad tai yra geriausia vieta jiems augti, tobulėti. Tai yra tinkama vieta Rusnės ir Fausto asmenybėms.


Ar vaikai džiaugiasi, kasdien matydami mamą ne tik namuose, bet ir mokykloje?


Pirmiausia, manau, kad vaikas jaučiasi saugus, kai žino, kad tėvai yra šalia. O dėl džiaugsmo nesu tikra... Pradžioje vyresnėlei buvo ir labai sunkių akimirkų. Dar dabar pamenu Andriaus gimimo dieną, kai Rusnė buvo pirmokė, o direktoriui įėjus į klasę, jį užpuolė gal dvidešimt vaikų ir apsikabino, pradėjo sveikinti. Rusnė tuo metu sėdėjo kampe ir verkė. Vėliau išsiaiškinome, kad tame etape jai buvo labai skaudu dalytis tėčiu, nes ji matė jį tik taip. Lygiai taip pat, kai teko mokyti menų fabrike savo pirmokę, buvo sunku, nes ji matė mane kaip mamą. Po kelerių metų abu vaikai gana gerai susitvarko su tėčio ir mamos statusais. Mokykloje ji, mane pamačiusi, nusišypso ir pavadina mokytoja Dovile, o Faustas atsiunčia oro bučinį. Nė vienam iš jų nesu mokytoja. Manau, jiems būtų per sunku. Tegu kuria socialinius santykius su kitais, o mes su vyru liksime jiems tėvais.


Tikriausiai niekas nepaneigs fakto, kad esate labai veikli moteris, o dar ir auginate du mokyklinio amžiaus vaikus. Kaip Jums pavyksta suderinti darbą ir motinystę?


Nemanau, kad visada ir pavyksta. Yra daug dalykų, kurių nepadarau iki galo, nes tuo metu jau galvoje sukasi nauji. Tačiau tikrai esu gana veikli, keli bičiuliai vadina mane avataru. Mokykloje stengiuosi daryti tai, kas reikalinga žmogiškiems santykiams kurti, kaip aš sakau, čia ir dabar. Kuriu dažniausiai, kai esu viena, na, o namuose visada gaminu ir stengiuosi skirti dėmesio šeimai. Laikui bėgant, išmokau deleguoti, prašyti pagalbos kai kuriose srityse, dalytis darbais, o savo energiją dėti ten, kur kuri didžiausią vertę. To mane visada moko Andrius.


Vyras ir šeima tikriausiai Jus labai palaiko?


Mes visi keturi esame tame pačiame laive. Palaikyti vienam kito nelabai ir reikia. Mes tuo gyvename, tikime, kuriame kartu, tad ir palaikymo sistema yra nuolatinis įdirbis į komandinius santykius.


Vaikams patinka vadintis herojais
Vaikams patinka vadintis herojais
Plepys photography nuotr.


O kaip laikas sau, pomėgiams – ar jo lieka?


Tikrai pakanka. Pirmiausia, turiu vyrą, kuris tai užtikrina. Šeštadieniais, jeigu liekame namuose, turime tradiciją – mama namuose viena. Tėtis su vaikais išvažiuoja dviračiais, žvejoti, į parkus, žiemą – rogėmis ir taip toliau. Labai mėgstu pabūti viena, o toks pusdienis man labai patinka. Vaikai su tėčiu aktyviai ir vertingai leidžia laiką, o mama gauna laiko sau. Tada keičiamės. Kalbant apie pomėgius, mėgstu visko po truputį. Įdomiausia tai, kad visus savo pomėgius galiu išreikšti mokykloje: važinėju riedučiais, skaitau, piešiu, šoku, rašau, žaidžiu stalo žaidimus, net ir sportuoju mokykloje. Namuose labiausiai mėgstu gaminti maistą, dėlioti dėliones (puzzle), žiūrėti filmus, skaityti.


Dar visai neseniai per LRT vedėte pamokėles vaikams. Kaip manote, ar tokios pamokėlės vaikams būtų naudingos ne tik karantino metu, o ir per vasarą?


Vasarą, tikiuosi, vaikai mažiau laiko praleidžia prie ekranų. Tad ir pamokėlių žiūrovai tie, kurie nori vertingai praleisti laiką prie ekrano. Manau, tai yra gana gera niša tėvams atsakingai reguliuoti vaikų ekrano turinį, o vaikams visai patinka smagiai pateikiama edukacinė veikla, tad tam tikru metu LRT pamokėlės ir vasaros metu yra gerai. Visada duodu palyginimą su „Simpsonais“ – tai ne filmukas vaikams, tai animuotas serialas suaugusiesiems. Na, o mes televizoriaus neturime jau daugiau nei 12 metų, tad mūsų vaikai, kai nueina į svečius, net ir reklamas žiūri su malonumu. Tikrai manau, kad tai priklauso tik nuo tėvų: ką pateiksi kaip normą, tą vaikai ir žiūrės.


Kokiomis veiklomis vasarą dažniausiai užsiima Jūsų vaikai?


Su vaikais ir vasarą būname kartu. Deja, bet neturime vasarų kaime pas senelius ar kur kitur. Kol mes su vyru dar darbuojamės mokykloje, vaikai eina į mūsų mokytojų organizuojamas stovyklas, o laisvu laiku sūnus Faustas su vyru šiemet atrado žvejybą. Mes su Rusne esame namisėdos. Kartu mėgstame papiešti, važinėti riedučiais. Stengiamės organizuoti susitikimų su draugais, kad vaikai pasisemtų kuo daugiau gerų emocijų iš mylimų žmonių. O kai jau atostogausime – keliausime.


Mėgstate keliauti?


Kažkaip visada galvoju, kad retas žmogus dabar į šį klausimą atsakytų „ne“. Keliauti mėgstu, tikrai. Tačiau mėgstu keliones, kuriose randu kažką netikėto, o labiausiai – kuriose atpažįstu kažką, ką skaičiau knygose, todėl mūsų kelionių pagrindiniai taškai būna miestų senamiesčiai, parkai, muziejai. Gal mažiau mėgstu keliones, kurios siūlo poilsį prie baseino ar yra suplanuotos už tave ir įpareigoja ilsėtis. Poilsį suvokiu truputį kitaip, jame turi būti netikėtų atradimų ir erdvės naujoms idėjoms.


Kokie Jūsų atostogų planai?


Kadangi mokykloje mokytojams mokslo metai su vaikų atostogomis nesibaigia, tad kol kas turime savaitgalius bei gražius vasaros vakarus, kada stengiamės ištrūkti iš namų, pakeisti aplinką. Jūra, ežerai, upės ir kitos pramogos, kur su šeima ar draugais pabūname kartu. O ši vasara yra tikrai ypatinga. Mano vyras suplanavo kelionę po Europą, aplink Alpes. Ypatinga ji tuo, kad visi keturi važiuosime ir gyvensime namelyje ant ratų – kemperyje. Manau, bus įdomių naujų patirčių. Kol kas džiaugiuosi dviem dalykais. Pirma – visi keturi šeimos nariai pakuotis daiktus kelionei pradėjo nuo savo knygų, sunku mums bus tokią biblioteką ant ratų vežtis, nes atmesti vieną ar kitą knygą visiems labai sunku. Antra – Andrius, planuodamas kelionę, parinko ypatingus taškus, kuriuose galėčiau paieškoti sau peno kūrybai. Kelionės metu žadu skirti laiko savo užkambaryje paliktam troškimui – rašyti.


Vaikams patinka vadintis herojais
Vaikams patinka vadintis herojais
Plepys photography nuotr.


Dovile, kas Jus įkvepia?


Kadangi stengiuosi nieko savo gyvenime nevadinti darbu, tad ir mokykla yra mano gyvenimo būdas. Jau nuo mažų dienų, vėliau – ir paauglystėje buvau gana vaikiško tipo žmogus, tikiu, esu ir iki šiol, tad mano didžiausi pasisakymai, mano vienokių ar kitokių sprendimų „užtvirtintojai“ yra knygų ir animacinių filmų veikėjai. Vienas dažniausių posakių, kuriuo vadovaujuosi ir mokau vaikus, yra: „Dažnai geriausias pasirinkimas nėra lengviausias pasirinkimas“ (princesė Pokahonta) arba „Net ir tamsiausiu metu galima surasti laimę, tereikia, kad kažkas prisimintų įjungti šviesą“ (burtininkas Albusas Dumbuldoras).


Ką patartumėte mamoms, kurios nesiryžta imtis mylimos veiklos, darbo?


Dažnai geriausias pasirinkimas nėra lengviausias pasirinkimas. Mamos yra stiprūs „padarai“ ir dažnai turi fantastiškų idėjų, tad jomis reikia dalytis su pasauliu. Kitaip – kokia visko prasmė? Idėja nėra gera idėja, jeigu ji netampa prieinama kitiems. O norint ją patikrinti, reikia bandyti. Suprantu, kad lengva man sakyti, ir nemanau, kad tai paskatins nepažįstamus žmones imtis savo mylimos veiklos, tačiau dalijuosi. Rodydami pavyzdžius vieni kitiems, taip pat skatiname kurti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis