Neseniai teko matyti, kaip viena jauna mama iš žaidimų aikštelės susiruošusi namo labai supyko ant savo iš pažiūros trejų metų vaiko ir pasakė, kad paliks jį vieną, jeigu tas nepaklus ir neis kartu. Negi neįmanoma pasielgti kitaip?
Tai – pats lengviausiais būdas susidoroti su savo vaiku. Dažniausiai gąsdinimai, grasinimai iš lūpų išsprūsta tada, kai tą akimirką nieko protingiau sugalvoti nepavyksta. Pats baisiausias grasinimas vaikui yra pasakyti: „Jeigu neklausysi, paliksiu tave“, nes pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus jis tiki kiekvienu tėvų žodžiu. Dar baisiau, jeigu tėvai gąsdina palikti mažą, iki dvejų metų, vaikutį, nes nuo pat nėštumo pradžios iki maždaug dvejų metų formuojasi pats svarbiausias jausmas: pasitikėjimo savimi ir pasauliu. Šis jausmas yra vaiko asmenybės vystymosi pagrindas. Deja, tėvai, net nesuvokdami padarinių, negalvodami, kad žaloja vaiko asmenybę, ir pirmaisiais jo gyvenimo metais sukuria labai daug jam grėsmingų aplinkybių. Kai tėvai klausia, ką sakyti vaikui, kai jis šaukia, klykia, kad nenori namo (nes kaip tik tokiomis aplinkybėmis ir išsprūsta nelemti žodžiai: „Na ir neik, o aš einu...“), tiesiog būtina sakyti tiesą. Jeigu vaikui nesaugu likti vienam, reikia jam taip ir pasakyti. Juk labai paprasta paaiškinti, kad smagu lauke, tačiau turite eiti pietauti, o vaiko vieno palikti negalite. Kartais verta pažvelgti į situaciją kūrybiškai, tarkim, jeigu yra vasara, galima susitarti su vaiku, kad trumpam kartu užsuksite į namus, pasiimsite maisto ir pavalgysite lauke. Na, o jeigu lyja, šalta ar nėra laiko, visada reikia vaikui pasakyti tikrąją priežastį, kodėl privalote eiti. Jūs tada negalite suteikti mažyliui to, ko jis nori, tačiau nepažeidžiate jo vidinio saugumo jausmo, nedarote žalos asmenybės raidai.
Vaikai nesupranta, kad tai tik grasinimai, o iš tiesų mama ar tėtis jų nepaliks?
Supranta, kad tai – tarsi tėvų ir vaikų žaidimas, tačiau vis tiek yra pasėjama abejonė. Kai pasakoma: „Jeigu neisi kartu, tave paliksiu“, mažylis lėtai traukiasi, tačiau nuo tėvų nenuleidžia akių, o šie pakomentuoja: „Tai, koks nenaudėlis, eina atbulas ir dar į akis žiūri...“ Iš tiesų vaikas žiūri į akis palikti grasinusiai mamai ar tėčiui, nes šie sukėlė jam grėsmingą situaciją ir reikia patikrinti, ar tai tiesa. Būna ir taip, ypač per didesnius susibūrimus arba parkuose, kad vaikai nenorom seka tėvams iš paskos ir pasimeta, tada sustoja ir verkia. Tai geriausiai, ką vaikas tokiomis aplinkybėmis gali padaryti, nes tėvams jį lengviau rasti toje vietoje, kurioje pametė. Tačiau dažniausiai tėvai, užuot pasidžiaugę, kad mažylis stovėjo, užuot jį nuraminę, dar išbara ir papurto už tai, kad neklausė ir nenorėjo eiti namo. Susiklosčius tokiai padėčiai reikia tiesiog atkakliai pasakyti, kad nėra kitos išeities. Jeigu vaikas verkia, klykia, reikia būti atkakliems, pasiimti jį ant rankų ar už rankutės ir eiti namo. Įdomu, kad vaikas, kuris pajunta, jog tėvų sprendimas yra nekeičiamas, labai greitai nurimsta bei žygiuoja kartu nesipriešindamas, nes pasitiki suaugusiuoju, kuris yra stipresnis ir jam reikia paklusti.
Galbūt dažnai girdėdamas grasinimus vaikas prie jų įpranta ir nekreipia dėmesio?
Viena vertus, kai nuolat kartojame tą pačią frazę, ji išties tampa vis mažiau svarbi. Vis dėlto kiekviena tokia frazė pasėja sėklą formuotis nesaugiam vaiko vidiniam pasauliui. Šiais laikais tiek daug agresyvių vaikų, kurie mušasi žaidimų aikštelėse, jie visus vaikiškus santykius aiškinasi kumščiais. Tai rodo nesaugų jų vidinį pasaulį. Užuot laimingai augęs, mažylis patiria nuolatinę įtampą, užuot ramiai gyvenęs, yra priverstas būti budrus ir stebėti, paliks jį mama, atiduos kam nors ar ne. Toks išsigandęs vaikas paprastai svetimoje vietoje laikosi įsikibęs į mamą, nes bijo būti paliktas, o ši skundžiasi, kad auga „prielipa“. Bet pagalvokime patys, kaip jam nebūti „prielipai“, jeigu jis bijo būti paliktas, jeigu žino, kad be mamos neišgyvens?
Ar neįskiepysime vaikui pasaulio baimės, jeigu pasakysime, kad turime eiti namo, nes vaikui pasilikti vienam kieme nesaugu?
Trejų–ketverių metų vaiką palikti kieme vieną yra nesaugu, tad tai ir reikia jam pasakyti. Vaikai iki septynerių metų mano, kad pasaulis yra labai gražus, kad visi žmonės geri, tad mes turime juos mokyti, kad nėra taip, kad ne visais žmonėmis galima pasitikėti, kad negalima iš nepažįstamų imti saldainių, su jais kalbėtis. Nereikia gąsdinti, nes vaikas puikiai supranta mūsų paprastus žodžius. Jeigu nepaaiškiname priežasties, kodėl neleidžiame vaikui likti vienam, mažiname savo autoritetą vaiko akyse. Jeigu iki septynerių metų mažylis smarkiai priešinasi tėvams, rėkia, spardosi ar mušasi, tai požymis, kad šie prarado autoritetą, padarė daug auklėjimo klaidų. Ir, priešingai, jeigu mama laikosi savo nuomonės, kai reikia, paima vaiką ir vedasi, jis žino, kad galima ja pasikliauti.
Kartais tiesiog sunku susivaldyti, kai mažylis ožiuojasi ir nenori paklusti...
Tai – ne ožiai. Vaikas neturi kitos galimybės ginti savo nuomonę, todėl priešinasi taip, kaip moka. Jeigu matote, kad pyksta, pasakykite mažyliui: „Aš matau, kad tu pyksti, esi nepatenkintas, bet mes turime eiti“. Sąmoningiems tėvams pavyksta susivaldyti ir negąsdinti vaiko baisiais dalykais.
Ar tėvai labiau linkę gąsdinti tik pirmagimius, o gal ir kitus vaikus?
Vargu, ar kas nors vedė tokią statistiką, tačiau jeigu tėvai gąsdina pirmagimį, šis gąsdina jaunesnius savo brolius ir seseris. Taip užsisuka ratas, kuris plinta kaip liga, kaip koks užkratas.
Jeigu mama nuolat kartoja, kad paliks vaiką, ar šis negali pasijausti nemylimas?
Aišku, gali. Taip grasindami pasėjame labai daug abejonių mažylio širdutėje. Jis gali jaustis nemylimas arba blogas, kaltas. Bet kokiu atveju geriau išvis nepriprasti grasinti vaikams, nes kartą du tai padarius, labai sunku sustoti. Aišku, visi mes galime rinktis, kaip auklėti savo vaikus, tačiau išmintinga mama visada gali pasakyti: „Suprantu, kad nori dar pabūti, tačiau jaučiu, kad dar negaliu palikti tavęs vieno“. Tada vaikas žino, kad mamos/tėčio elgesys nereiškia noro atimti iš jo kokio nors malonumo, bet yra kilęs iš atsakomybės.
Kaip tapti sąmoningais tėvais ir niekada negąsdinti savo vaiko?
Klausytis savo žodžių ir sustoti, jeigu pajuntame, kad gąsdiname vaikus. Sąmoningumas arba ateina, arba ne. Jeigu tėvams kyla klausimų apie vaiko auklėjimą, jau gerai – vadinasi, jie yra sąmoningi. Na, o jeigu nekyla jokių klausimų – vadinasi, mano, kad elgiasi gerai, ir jokie argumentai neveikia.
Kai kurios mamos labai bijo konflikto su vaikais, nors jis būna neišvengiamas, jeigu reikia atitraukti juos nuo malonios veiklos. Ką daryti, kad nesusipyktume su vaiku?
Reikia elgtis pagal aplinkybes. Jeigu tikrai neturime laiko dar negalime pabūti su vaiku, tada reikia griežtai, bet ramiai pasakyti, kad jau išeiname, ir išsivesti, nors jis ir priešintųsi. Jeigu laiko yra, galima pasakyti, kad pabūsime dar 10 minučių, bet tada jau privalėsime eiti. Aišku, ir po dešimties minučių vaikas gali priešintis ir nenorėti išeiti, tačiau tada jau reikia būti atkakliems. Mažylis gali būti nepatenkintas, eiti iš paskos ir bambėti. Beje, daugeliui specialistų nesuprantama, kodėl tėvai neleidžia vaikams net pabambėti, rodyti nepasitenkinimo. Jie tikisi, kad nuo įdomios veiklos atitrauktas vaikas eis namo šypsodamasis. Jam ir taip blogai, kad neteko pramogos, tad tegul turi galimybę bent jau išreikšti nepasitenkinimą.
Bambėjimas labai erzina...
Jeigu erzina, reikia giliai pakvėpuoti. Juk vaikas – ne robotas. Vaikas turi jausmus ir teisę juos rodyti. Mes, suaugusieji, irgi bambame, ir mums tai neatrodo blogai.
Pripažinkite, tėvams reikia iš kažkur pasisemti kantrybės, kad visada gražiai, negrasindami, bendrautų su vaiku.
Natūralu, kad tėvai kartais praranda kantrybę, būna šiurkštesni, nekantrūs, tačiau neturėtų skaudinti vaiko. Ne visi tėvai ir ne visada elgiasi tinkamai, tačiau visi juk nori savo vaikui palikti kuo geresnį įspūdį, nes labai myli savo vaikus ir nenori jų skaudinti. Kai mes įskaudiname savo vaikus, jie labai smarkiai tai išgyvena. Jeigu tėvai sugebėtų pamatytų išsigandusio vaiko akeles, sustingusią žvilgsnio gelmę, liautųsi grasinę ir gąsdinę. Matykime savo vaiko akis, gyvenime už juos nieko nėra svarbiau.
