Vaikas nevalgo: kas nutiks, jei versime jį paklusti

Mes, mamos, gana dažnai patenkame į fronto liniją, kai „susikryžiuoja" kelios ugnys: apie tą patį vaiko poelgį žmonės neretai turi visiškai kitokią ir net viena kitai prieštaraujančią nuomonę. Klausyti savęs ar kitų?

Mama klausia:


„Vaikas atsisako valgyti močiutės keptus bulvinius blynus. Na, nemėgsta jų. Kartu pietaujantieji kaipmat „užgula" mažąjį: „Tai skaniausi blynai pasaulyje, paragauk", „Močiutė taip stengėsi, suvalgyk nors vieną", „Ką tu, pipire, išvis supranti", „PRAŠAU paragauti", „VALGYK, sakau..."


Paprastai įtikinėtojų tonas „kyla", virš stalo „pakimba" grėsmės debesėlis, tuos blynus artimiausi žmonės, jei tik galėtų, regis, sukištų vaikui pro nosį ar ausį.


Kita labai panaši situacija - kai vaikui liepiama suvalgyti VISKĄ, nes „kiaulių čia nėra."


Kaip jaučiasi mama? Įsitempusi. Nesinori įžeisti savo mamos ar anytos, kuri tuos nelemtus blynus kepė, bet matyti besikankinantį, puolamą vaiką - nepakeliama. Bando ieškoti išeities: apkabina jau apsiašarojusį ir tyliai paprašo paragauti, pasiūlo lėkštėje gulinčius blynus pasidalyti, suvalgyti kartu.


Ką patartų psichologas? Konsultuoja psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.


Turbūt kiekviena mama tikrai yra uždavusi sau klausimą: „Versti valgyti vaiką ar ne, jeigu jis ožiuojasi, jei „dar neišalko", jei „nemėgsta" to patiekalo..." ir pan.


Mamą galima suprasti: ji turi savų argumentų, kodėl vaikas turėtų valgyti: kad jos dienos planas nesugriūtų ar mažasis „paliktų gerą įspūdį" kam nors iš jai svarbių asmenų...


Vis dėlto vaikas - tai ne ji pati. Mažasis gyvena ir savo, ir šeimos ritmu. Labai svarbu bent jau retkarčiais suteikti galimybę jam gyventi savo paties ritmu, tuo pat metu leidžiant pasijusti šeimos dalimi. Gal mažylis dar neišalko, o gal nemėgsta ne blynų, o „tos močiutės, KURI TAIP STENGĖSI"...


Dažniausiai vaikai atsisako valgyti prie bendro stalo, jei „užstalėje" jaučiama įtampa, nerimas, susierzinimas, kuriuos mes, suaugusieji, jau įgudome „maskuoti" bendru valgymo ritualu. Mažylis instinktyviai jaučia neišsakytus, ore tvyrančius jausmus ir į juos reaguoja. Žodžiais jų išreikšti dar nemoka, daro tai savo elgesiu: ožiuojasi, zyzia, reikalauja dėmesio, taip tarsi „sufleruoja" suaugusiesiems, kad jis ir visa kompanija jaučiasi nekaip.


Versti vaiką paklusti yra tas pats, kas užčiaupti burną ir sakyti: „Tu jauti neteisingai, tuojau pat liaukis, taip jaustis nepriimtina." Jei šią dvikovą laimi mama, mažylis visam gyvenimui įsidėmi „pamoką", kad tam tikri jausmai yra tabu.

Kadangi tai susiję su valgymu, vėliau gyvenime, kai jaus nerimą, įtampą, nuoskaudą, pyktį, nusivylimą, bejėgiškumą, nesąmoningai ims norėti valgyti, persivalgys ar, priešingai, badaus.


Verčiami valgyti vaikai suaugę dažnai turi įvairių bėdų: priklausomybės, nerimo, valgymo sutrikimų ir kt. Galima išgirsti tėvus sakant: „Nevalgysi - susirgsi ir numirsi." Tai tik dar labiau gąsdina ir kelia įtampą vaikui, didina jo vidinį konfliktą. Mamai patarčiau labiau pasikliauti vaiko jausmais, nes atrodo, kad šiomis aplinkybėmis mama pati savo pačios emocijų gerai nesupranta.


Geriausiai būtų per daug nekreipti dėmesio į tai, kad vaikas nevalgo, leisti jam elgtis kaip pats nori. Jei jau prašome, prašykime ne valgyti, o tik paragauti - vieną kitą šaukštelį, bet jei tai nieko neduoda, neprievartaukime. Pabandykime suprasti, ką vaikas nori mums pasakyti, kas jį galbūt slegia.


Dažniausiai, jei pavyksta atvirai pasikalbėti apie jausmus prie stalo, tuomet ir įtampa atslūgsta, ir vaikas pradeda valgyti neverčiamas...

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis