Vaikas rėkia ir neklauso tėvų: pataria psichologė

(1)

Mums parašiusi mama skundžiasi rytiniais košmarais namuose. Vaikas sukelia tokias isterijas, kad jai nusvyra rankos. Mamos klausimą komentuoja specialistė – jos pastebėjimai bus vertingi daugeliui šeimų.

Olga klausia:


Mūsų sūnui 3 metukai. Pradėjo eiti į darželį, bet iš ryto nenori keltis ir eiti į jį. Tai jau trunka 4 savaites. Bandžiau būti gera ir bloga. Jis kaip į transą įeina, sako „ne", ir viskas. Jei bandau aprengti, tai rėkia nesavu balsu ir mušasi. Tai gali trukti valandą ir daugiau. Kalbėjausi su auklėm darželyje, (ir pati mačiau) kad tik išeinu pro duris, jis paverkia 5 min ir eina žaisti. Nežinau, ką jau ir bedaryt".


Į klausimą atsako Individualiosios psichologijos instituto konsultantų programos dalyvė Milda Čeikienė, www.ipi.lt


Pradėkime nuo adaptacijos. Pradėjus vesti vaiką į darželį dažnai galima išgirsti iš auklėtojų šį žodį. Tai vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos, naujų žmonių, taisyklių. O kitaip tariant, vaikas po tam tikro ilgesnio ar trumpesnio susižavėjimo darželiu periodo pradeda maištauti, verkti, nebemiegoti. Apie adaptaciją tikrai prirašyta labai daug visur. Tikriausiai nepaguos pasakymas, kad adaptacija gali trukti savaitę, mėnesį, o kartais ir pusmetį. Deja, būna, kad vaikas ir nepritampa darželyje.


Kad Jūsų sūnus priprastų prie naujo ritmo ir aplinkos, Jums reikia atlikti tam tikrus namų darbus. Pirma ir svarbiausia sąlyga - pasitikėti darželio auklėtojomis ir darželio auklėjimo sistema. Pasikalbėkite su auklėtojomis apie tai, kas Jums kelia nerimą. Jūs turite teisę žinoti, ką veikė per dieną Jūsų sūnus: kaip žaidė, kada verkia, kokia mėgstamiausia ar nemėgstamiausia veikla, kokie nauji draugai, kaip jis susidraugauja, kaip pyksta. Jei darželis ir jo auklėtojos jums nekelia abejonių, tuomet nedarykite darželio lankymo pertraukų, išskyrus, aišku, jei sūnus susirgtų. Nes Jums dabar svarbiausia sukurti naują Jūsų šeimos dienos ritmą.


Taigi, antra - atraskite savo sūnaus migdymo ir kėlimo ritmą. Ar jam užtenka miego? Gali būti, kad ryte jis sunkiai keliasi nes dar nėra išsimiegojęs, pailsėjęs. Dažnai mamai yra sunku išsiskirti su mažyliu, o ypač pirmagimiu. Kažkur krebžda kaltės jausmas... Tada vakare grįžus iš darbų norisi atsigriebti už visą išsiskyrimo dieną. O guldant vaiką jau apninka įkyrios mintys apie rytojaus rėkimo ritualą. Ryte leidžiama miegoti iki paskutinės akimirkos, o tada jau "Vėluojam! Nėra laiko." Bet gali būti, kad Jūsų rytas prasideda pakankamai anksti, be skubėjimo, suteikiant vaikui pakankamai laiko, kad pačiam apsirengti, nusiprausti ir netgi išsiožiuoti. Gal žadinkite ryte savo sūnų ramiai prisėdusi su šviežiai suplaktu kokteiliu? Sukurkite savo rytinio kėlimosi ritualą. štai aš žadindavau savo vaikus taip: "Labas rytas, suraitytas, vištos koja parašytas. Kur parašom? Ant galvos, ant pilvuko, ant kojų..."


Kelkitės vienu ir tuo pačiu laiku, netgi ir savaitgaliais. Na gerai - viena valanda vėliau. 3-mečiui ypatingai reikalingas ritmas. Todėl ateikite į darželį tuo pačiu metu, geriau prieš ryto ratą, kad spėtų pažaisti su mėgstamais žaislais arba į tokią veiklą, kuri jam yra smagiausia. Pasitarkite su auklėtoja. Juk lengviau ir mamai ir vaikui eiti ten, kur tikrai žinote, kad bus linksma.


Trečia - jei yra galimybė, tegul veda sūnų tėtė ar kitas žmogus, kuriuo pasitikite. Gali būti, kad Jums per sunku išsiskirti su sūnum ir tai jis jaučia "visomis fibromis", t.y. iš jūsų kūno kalbos. Tad jei negalite susitvarkyti su jauduliu, paprašykite pagalbos.


Ir pagaliau ketvirta - yra toks pozityvios tėvystės metodas "atliepiamas klausymas". Kai sūnus verks ir spyriosis, jūs turite garsiai įvardinti vaikui tai ką jis jaučia: "hm, girdžiu, kad nenori eiti į darželį, tikriausiai norėtum visą dieną praleisti namuose, žaisti su mėgstamais žaislais?" Garantuoju, sūnus nustebęs linktels galvą ir greičiausiai dar garsiau pradės sriūbauti. Neskubėkite, palaukite, pabūkite su juo tame liūdesyje ir skausme. O gal po tokių Jūsų žodžių nusibrauks ašarą ir sakys "Einam, mama žaisti". O tada jūs turite maloniai, tvirtai ir pagarbiai nubrėžti ribą: "O, tu norėtum padėlioti kaladėles. Tai tikrai smagu. Bet žaisti šį žaidimą galėsime kai grįši iš darželio. O dabar eime apsirengti." Jei vaikas vėl pradeda verkti, ar krenta į isteriją, leiskite rinktis: "Į darželį keliaujame apsirengę. Ar nori pats rengtis, ar man tave aprengti?" Jei sūnus ir toliau verkia, kaip sakėte net "įeina į transą", jūs tvirtai, bet be pykčio aprenkite vaiką.


Jei daužosi taip stipriai, kad gali jus ar save sužeisti, neleiskite to daryti, pagaukite jo rankas, palaikykite apsikabinusi ant kelių. Arba leiskite nugriūti ir išsiverkti. O galbūt padėtų veido nuprausimas vandeniu? Kai nurimsta berniukas tiek, kad galite aprengti, pasistenkite padaryti tai be pykčio, be kaltinimų, priekaištų, o tvirtai ir pagarbiai. Jei taip darysite kasdien, tikrai ateis diena, kai sūnus pats kuo puikiausiai apsirengs... į mokyklą. O gal daug greičiau.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis