Eglė Kuraitė - Žičkė, psichologė:
Antrasis vaikas gimsta jau patyrusių, labiau atsipalaidavusių tėvų šeimoje ir nuo pat pirmos savo gyvenimo akimirkos turi vyresnįjį brolį ar sesę, į kuriuos gali (arba turi) lygiuotis.
Tėvai iš antrojo vaiko jau nereikalauja „laiku" stovėti, „teisingai" kalbėti, nesirgti ir „būti tobulą" - jie priima jį tokį, koks yra. Antrieji vaikai dažnai ir užauga laisvesni, ne taip stipriai susirūpinę dėl geriausių rezultatų kaip vyresnieji.
TAIP PAT SKAITYKITE:
I straipsnio dalis: Kaip gyvenimo sėkmė priklauso nuo to, kelinti šeimoje gimėte
Visgi priešakyje jie visada mato didesnį, stipresnį ir gudresnį brolį ar sesę, kurių pėdomis nori sekti, o neretai to nori ir tėvai, tai išreikšdami nuolatiniu lyginimu ir skatinimu. Dėl tokio spaudimo antrieji šeimoje gimę vaikai gali mažiau pasitikėti savo jėgomis, žvelgti į pasaulį pesimistiškai, manyti, kad savo asmeninių tikslų jie neįstengs pasiekti.
Svarbu tai, koks yra vidurinio vaiko santykis su pirmagimiu - ar jis yra linkęs jį atkartoti, ar prieš jį maištauti, ar su juo konkuruoti. Dažnai viduriniai vaikai pasirenka priešingus pomėgius ar gyvenimo būdą nei vyresnysis brolis ar sesuo. Jei vyriausiasis vaikas auga rimtas, turintis tikslą ir jo siekiantis, tai jaunesnysis yra laisvesnių pažiūrų, jaučiasi mažiau suvaržytas, nerūpestingas.
Dažnai viduriniai vaikai pasirenka priešingus pomėgius ar gyvenimo būdą nei vyresnysis brolis ar sesuo. Jei vyriausiasis vaikas auga rimtas, turintis tikslą ir jo siekiantis, tai jaunesnysis yra laisvesnių pažiūrų, jaučiasi mažiau suvaržytas, nerūpestingas.Psichologė Eglė KURAITĖ - ŽIČKĖ
Kai šeimoje gimsta trečias vaikas, antrasis tampa viduriniu. Kaip ir pirmagimis, jis praranda jauniausiojo vaiko statusą, o kartu ir tėvų dėmesį. Viduriniai jaučiasi neturį nieko: nei vyriausiojo privilegijų, nei mažyliui skirto lepinimo - taigi, jiems tenka nelengva užduotis - atrasti būdų, kaip išsikovoti tėvų dėmesį. Gaudami jo mažiau, tokie vaikai išgyvena „vidurinio vaiko sindromą" - jaučiasi ignoruojami, atstumti, nepriklausantys šeimai, todėl vėliau, kai užauga, gali nepasitikėti savimi, išgyventi panašius jausmus ir užmezgę santykius su kitais.
Dažnai pastebima, kad iš tiesų vėliau gimusiems vaikams tėvai skiria mažiau dėmesio - šeimos albume mažiau jų nuotraukų, jie nepastebimai pradeda vaikščioti, kalbėti ir netgi patys išmoksta skaityti, nors, atrodo, niekas jų to net nemokė.
Taigi, antrieji ir viduriniai vaikai turi intuityviai atrasti kūrybiškų būdų atkreipti tėvų dėmesį. Jie atidžiai stebi aplinką, „renka duomenis" ir greitai išmoksta, kaip juos panaudoti, kad būtų pastebėti. Būdų yra įvairių: vieni daugiausiai dėmesio sulaukia, kai ima elgtis netinkamai, kiti ima stebinti netikėtais meniniais gebėjimais ar kitomis ypatingomis savybėmis. Įgūdžiai atrasti kūrybinius sprendimus bei prisitaikyti gali būti naudingi ir vėliau gyvenime.
Pastebima, kad viduriniai vaikai, patirdami mažiau dėmesio namuose, užmezga stiprius ryšius su draugais ir yra mažiau priklausomi ir mažiau prisirišę prie šeimos nei vyresni jų broliai ar seserys. Jie drąsiau palieka namus tiek svečiuodamiesi pas draugus ir likdami nakvynei, tiek kurdami savo šeimą. Taip pat viduriniai vaikai drąsiau renkasi savo karjeros kelią, yra labiau linkę eksperimentuoti, atrasti naujoves nei pirmagimiai. Jie labiau orientuoti į socialinius santykius nei į rezultato siekimą. Dėl patiriamo nelygybės jausmo šeimoje tokie vaikai yra linkę kovoti už teisybę ir taiką.
Būdami „viduryje" jie turi mokytis rasti kalbą ir su vyresniais, ir su jaunesniais broliais ar seserimis - vėliau ateityje tai gali praversti kaip derybų įgūdžiai. Viduriniai vaikai lengvai susiranda draugų, nes yra diplomatiški, lankstūs, nekonfliktiški, empatiški, turi gerus bendravimo įgūdžius, kuriuos įgyja ieškodami savo vietos šeimoje.
Kita vertus, nenorėdami pyktis su aplinkiniais, viduriniai vaikai gali vengti išsakyti savo nuomonę, atvirai kalbėtis apie problemas, o kiti gali būti linkę pasinaudoti jiems būdingu taikumu. Norėdami pasiekti savo tikslus, jie dažniau naudojasi įvairiomis manipuliacijomis ar derybiniais metodais.
Viduriniai nėra nei nuostabūs ir viską gebantys pirmagimiai nei pažeidžiami jaunėliai, todėl nuolat ieško savo vietos ir stengiasi pabrėžti savo ypatingumą tiek šeimoje, tiek gyvenime.
Patarimai, kaip auginti vidurinius vaikus:
Skirkite individualaus dėmesio ir kartais leiskite laiką tik dviese su viduriniu vaiku.
Atraskite, kuo ypatingas būtent šitas jūsų vaikas, neverskite jo atkartoti vyresniojo, stenkitės nelyginti jų tarpusavyje.
Nupirkite viduriniam vaikui naujų daiktų, kad jam netektų nuolat nešioti vyresnio brolio ar sesers išaugtų drabužių, naudoti jau panaudotų daiktų.
Sukurkite tam tikrų vidurinio vaiko privilegijų, pavyzdžiui, leiskite išrinkti animacinį filmą visiems arba tam tikrą dieną gaminkite kartu vakarienę.
Įsiklausykite ir domėkitės, ką jums bando pasakyti vidurinis vaikas. Kartais, norėdamas išvengti konfliktų, jis gali neišsakyti tikrųjų savo poreikių bei jausmų.
Nepamirškite fotografuotis visi kartu ir po vieną, kad šeimoje niekas nebūtų užmirštas.
Jauniausi vaikai šeimoje visada išlieka „mažyliais", kuriais rūpinasi ne tik tėtis ir mama, bet ir vyresni vaikai, dėl to jie kartais užaugę ir toliau gali tikėtis, kad kiti už juos prisiims atsakomybę ir viską padarys.Psichologė Eglė KURAITĖ - ŽIČKĖ
Jei tėvai mažiau jaudinosi gimus antrajam vaikui, tai augindami savo jauniausiąjį - jie jau tėvystės ekspertai. Dažniausiai jie yra vyresni nei augindami pirmuosius vaikus, labiau pavargę ir turintys daugybę rūpesčių, todėl energijos jaunėlio auklėjimui jau belikę nedaug. Ko gero, dėl to jauniausi vaikai šeimoje dažnai būna labiausiai išlepinti ir linkę laužyti taisykles. Tai atsispindi ir vėliau - tokie vaikai dažnai kvestionuoja gyvenimo taisykles, elgiasi maištingai. Kaip dažnai atspindi ir pasakos apie „trečią brolį Joną", jauniausieji yra linkę pasirinkti visai kitokį kelią, nei vyresni broliai ar seserys ir eiti „ieškoti nuotykių".
Jauniausi vaikai šeimoje visada išlieka „mažyliais", kuriais rūpinasi ne tik tėtis ir mama, bet ir vyresni vaikai, dėl to jie kartais užaugę ir toliau gali tikėtis, kad kiti už juos prisiims atsakomybę ir viską padarys. Pasak A. Adlerio, lepinimas - tai viena didžiausių auklėjimo klaidų, dėl kurios vaikas gali užaugti priklausomas nuo kitų, savanaudiškas, neatsakingas.
Jaunėlis šeimoje sau dėmesio išsikovoja linksmindamas kitus. Jis žavus, linkęs bendrauti, spontaniškas, nebijantis ieškoti naujų patirčių. Kita vertus, viskas, ko jis pasiekia, tėvams jau nebekelia nuostabos ir susižavėjimo, ir net jei norėtų „mažylis" niekada nepraaugs savo brolių ar seserų, todėl gali nuolat išgyventi nevisavertiškumo jausmą. Ateityje, jau suaugęs, jauniausias vaikas gali būti linkęs kurti didelius planus, kurių nepajėgia įgyvendinti.
Patarimai, kaip auginti jaunėlius:
Skirkite vaikui tam tikrų darbų bei atsakomybių (pavyzdžiui, padengti stalą, sutvarkyti žaislus). Neleiskite kitiems vaikams lepinti „mažylio".
Mokykite atsilaikyti vyresniųjų brolių ar seserų bereikalingiems nurodinėjimams.
Nepamirškite, kad jie jau ne kūdikiai - leiskite jiems užaugti.
Skirkite laiko ir dėmesio auklėti jaunėlius - aiškiai nustatykite taisykles ir reikalaukite jų laikytis.
Domėkitės vaiko pasiekimais, laisvalaikio užsiėmimais, draugais, net jei jums atrodo, kad „viską ir taip žinote".
Nepamirškite, kad gimimo eiliškumo teorija niekad tiksliai nenusakys jūsų vaiko charakterio ypatybių, nes kiekvieną veikia dar daugybė kitų aplinkos bei įgimtų veiksnių. Be to, gimimo eiliškumo įtaka vaikui nėra nepakeičiama. Tai tam tikras strategijų rinkinys, kuris padeda vaikystėje išgyventi tarp brolių ir seserų ir gauti tėvų dėmesio. Augdami vaikai gali išmokti naujų būdų bendrauti su aplinkiniais. Ši teorija gali padėti tėvams geriau suprasti savo vaikus - jų mintis ir jausmus ir atrasti būdus, kaip spręsti kylančius sunkumus.
