Trys iššūkiai tėvams, kurie augina vaikus

Alfredas Adleris (1870-1937), Individualiosios psichologijos kūrėjas, daug dėmesio skyrė socialinei vaikų gyvenimo situacijai, jų ankstyviesiems santykiams su tėvais bei broliais ir seserimis, auklėjimo stiliui, šeimos atmosferai.

Adleris pažymėjo, kad visos šios vaikystės aplinkybės daro esminį poveikį vaiko nuostatų apie save, pasaulį bei kitus žmones, susiformavimui, o šios nuostatos, laikui bėgant, tampa žmogaus gyvenimo pamatu.


Individualioji psichologija teigia, jog žmogus nėra tik aplinkybių auka, o gyvena savo suteiktų prasmių pasaulyje. Net tuomet, kai jis sąmoningai negali atsakyti į klausimą, kokia yra jo gyvenimo prasmė arba gali į šį klausimą atsakinėti labai miglotai, painiai ir sudėtingai, prasmės samprata egzistuoja. Ir, „jeigu mes užsikimšime ausis ir tiesiog stebėsime kito veiksmus, pastebėsime kad kiekvienas žmogus turi savo asmeninę „gyvenimo prasmę" ir kad viskas jame – poza, manieros, nuostatos, ambicijos, įpročiai, charakterio bruožai – viskas atitiks tą gyvenimo prasmę" (A. Adleris, 1931). Kiekvienas žmogus, suvokdamas tai ar ne, elgiasi taip tarsi nuolatos atsakinėtų į savo asmeninį, individualų, gyvenimo prasmės klausimą. Ir nepaisant, to, jog mes visi esame unikalūs ir turime teisę į savo požiūrį, Individualioji psichologija leidžia sau teigti, jog yra „teisinga" gyvenimo prasmė ir yra „klaidinga" gyvenimo prasmė, t. y. tos esminės nuostatos apie save, kitus bei pasaulį, kurios leidžia mums sėkmingai spręsti savo gyvenimo uždavinius arba kelia sunkus.


Nors nei vieno žmogaus nuostatos, nei viena gyvenimo prasmės samprata nebus absoliučiai „teisinga", – „klaidų" joje gali būti daugiau arba gali būti mažiau. Žmogus yra sociali būtybė ir sveikam bei sėkmingam mūsų gyvavimui yra būtinas bendradarbiavimas su kitais. Tam, kad sukurtume konstruktyvius profesinius santykius, tam, kad susikalbėtume su šeimos nariais, tam, kad užmegztume gilias ir ilgai trunkančias draugystes – visose esminėse gyvenimo srityse mes susiduriame su poreikiu bei būtinybe duoti ir imti.


Taigi gyvenimo prasmės samprata susiformuoja, kaip atsakymas į klausimus – koks esu aš? Kokie yra kiti? Koks yra pasaulis? Ir kaip man, būnant tokiu, koks esu, rasti vietą šiame pasaulyje, tokiame, koks jis yra, tarp šių žmonių, tokių, kokie jie yra? Klausimai, kuriuos vaikai pradeda užduoti anksčiau, nei išmoksta žodį „užduoti". Ir atsakymo jie ieško savo artimoje aplinkoje. Kartais būna, kad tikimybė gauti klaidingus atsakymus yra ypač didelė. Kokios tai situacijos?


ORGANŲ NETOBULUMAS


Šis „grubus" terminas apima visas vaikystės ligas, negalavimus, fizinius sunkumus, jeigu tai tampa pagrindiniu vaiko gyvenimo akcentu. Pavyzdžiui, dažnas sirgimas plaučių uždegimu. Visi su nerimu laukia šaltojo sezono, krūpčioja dėl kiekvieno atsikosėjimo, matuoja temperatūrą, susirgus tupinėja ir šokinėja aplinkui. Pabandykime įsivaizduoti, kokias nuostatas vaikas susiformuos apie save bei pasaulį, kai liga yra visa ko centre? Tuomet susirūpinimas savo silpnais plaučiais, savo sveikata, savo jautrumu ar kokiu kitu „silpnu" savęs aspektu gali tapti svarbiausiu gyvenimo klausimu. Vėliau tokius vaikus nudrąsina jų negalavimas lyginant save su kitais vaikais ir jausmas, kad „kažkas čia su manimi nėra gerai" auga kartu su žmogumi. Žinoma, liga ligai nelygu, kiekvienas vaiko situacija yra kitokia.


Tai nereiškia, jog nereikia rūpintis vaiko sveikata, bet šalia ligos turi išlikti ir kiti dalykai į kuriuos galima būtų remtis, ką galima būtų patirti ir matyti. Vien iš organo netobulumo mes negalime daryti išvadų apie psichikos vystymosi kryptį – teisinga ji bus ar klaidinga. Tačiau, pasak A. Adlerio „didžioji dauguma žmonių, kurie gyvenimą pradeda su fiziniais apsunkinimais, nepatyrė teisingo auklėjimo ir tapo susirūpinę tik savimi."Sergantys, įvairių įgimtų negalavimų turintys vaikai iš tiesų labai išgąsdina tėvus ir besąlyginė, viską apimanti globa dažnai visų pirma yra pačių tėvų bejėgiškumo ir baimės kompensacija. Tai visiškai suprantama. Tačiau išsigandę tėvai neišaugins drąsių vaikų. Tuomet drąsos tenka mokytis kartu. Ir to pasaulio, gyvenimo, realybės, kuri egzistuoja anapus vienokio ar kitokio „organų netobulumo".


LEPINIMAS


Adleris rašė apie išlepintus vaikus, kai dar, rodos, niekas nieko nelepino ar bent jau apie tai nešnekėjo. Lepinti vaiką galima įvairiausiais būdais, tačiau iš esmės visi išlepinti vaikai „išmoksta", kad jų norai bus vykdomi tarsi įsakymai. Taigi formuojasi nelygiavertis santykis – vaikas yra aukščiau už jį supančius žmones. Tokiam vaikui suteikiamas reikšmingumas, išskirtinumas be jokios būtinybės tai užsitarnauti, tai reiškia, jog vaikas dalyvauja santykyje tik imdamas, bet nieko neduodamas ir vaikas pradeda galvoti, kad taip ir turi būti.


Iš esmės išlepintas vaikas, tai tas pats nuskriaustas vaikas. Nuskriaustas jis tuo, jog iš jo buvo atimtas savarankiškumas ir nepriklausomybė. Jis neišgirdo žodžių – „ne", „tu pats gali", „tai tavo atsakomybė". Vaikai augdami brėžia ribas, kėsindamiesi į kitų žmonių ribas, tokiu būdu jie bando atsakyti į klausimą „kas aš esu ir kas neesu?". Vaikui, kuriam viskas leidžiama iš tiesų neleidžiama patirti ir susivokti, kas yra „aš" ir kas jau yra „kitas".Problemos prasideda, kai toks vaikas nėra dėmesio centre ir patenka tarp žmonių, kurie nėra pasiryžę besąlygiškai tenkinti visų jo įgeidžių. Tokioje situacijoje šis vaikas jausis pasimetęs, tarsi pasaulis būtų jį nuvylęs. Jis buvo išmokytas tikėtis visko iš kitų, o ne duoti pats ir jis nežino jokio kito būdo spręsti gyvenimo problemas.


Tėvai, kurie lepina savo vaikus devynis kartus iš dešimties nemano, kad taip elgiasi. Jie tiesiog nori vaikui „viso ko geriausio". Tėvų jausmas, kuris sudaro sąlygas tokiai situacijai, dažnai yra konkuravimas, galbūt su sutuoktiniu, „aš būsiu geresnis tėtis, ne tu esi mama", galbūt su savo tėvais „aš būsiu geresnė mama savo vaikui, nei tu man buvai", vienaip ar kitaip – tai yra būdas kompensuoti kažkokį savo vidinį trūkumo jausmą. Tačiau vaikai, kurie auga tikėdamiesi sau „viso ko geriausio" dažnai užauga suaugusiais, kuriems sunku pripažinti kito žmogaus poreikius ir gerbti ribas, o tai apsunkina jų bendradarbiavimo galimybes.


SKRIAUDA


Trečioji situacija apimtų visa tai, kas visai neseniai pakeistame Vaikų teisių pagrindų įstatymo yra įteisinta, kaip „smurtas prieš vaiką – veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, raidai." Tai mušami vaikai ir vaikai, kurie patiria „nekalbadienius", tai vaikai iš kurių tyčiojasi ir tie, kurie turi labai anksti išmokti savimi pasirūpinti patys, tai vaikai, ant kurių rėkia ir vaikai, kurių niekas negirdi. Tai be galo daug vaikų.


Tai vaikai, kurie niekada nežinojo, kas yra meilė ir bendradarbiavimas: jie interpretuoja pasaulį taip, lyg jame nebūtų šių draugiškų jėgų. Užaugę jie netikės, kad gali pasiekti kitų žmonių prielankumą kažkokiu visuomenei naudingu būdu. Jie bus nepatiklūs ir nepasitikės savimi.


Turbūt būtų sunku surasti tėtį ar mamą, kurie nei karto jokiu būdu nenuskriaudė savo vaiko, bet tai nereiškia, kad jų santykyje meilės nebuvo daugiau. Ir kol meilės, rūpesčio ir supratimo yra daugiau – svarstyklės išsilygina. Tačiau tose situacijose, kuriose vaiko poreikis pasitikrinti savo ribas, suaugusiam jaučiasi kaip grėsmė, iššūkis, sukeliantis susierzinimą peraugantį į pyktį, gali kilti noras atsirevanšuoti, parodyti vaikui „savo vietą", priversti paklūsti. Suaugę, kurie savo vaikystėje buvo verčiami paklūsti (o tokių, deja, šiandien dar yra dauguma) lengvai įsivelia į šias galios kovas su vaikais ir taip „skriauda" keliauja iš kartos į kartą.Tai tokias tris situacijas išryškina Individualioji psichologija. Joms jau beveik šimtas metų ir šiame greitai besikeičiančiam pasaulyje, - tai jau turėtų būti visiškai atgyvenę dalykai. Spręsti Jums. Psichologine prasme sunku būtų pervertinti vaikystės įtaką, tačiau tai nereiškia, jog galime nuvertinti tolimesnį gyvenimą. Ankstyvųjų metų patirtys yra startinė pozicija. Ir nors ši pozicija labai svarbi, - tai dar ne visos lenktynės ir tikrai ne visas maratonas. Suaugus augimas nesibaigia. Tiesiog toliau mes auginame save patys. Mokymuose, psichoterapijoje, meditacijose, - pažindami, priimdami, atleisdami, mes vis iš naujo perkuriame savo asmeninę gyvenimo prasmės sampratą.


Straipsnio autorė – psichologė-individualiosios psichologijos konsultantė Gabija Jurgelytė, mokyklos "Pažinimo medis" psichologė.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis