Psichologė: kodėl svarbu jau vaikystėje mokėti valdyti emocijas

Gebėti valdyti emocijas darbe ir šeimoje – užduotis, su kuria ne kasdien susitvarko net suaugusieji. Socialiniai ir emociniai vaiko įgūdžiai: kaip juos lavinti?

Apie tai, kada pats metas su vaiku aptarti emocijų pasaulio subtilybes kalbamės su vaikų ir paauglių psichologe Veronika Klimenkiene.


BŪTI EMOCIONALIU – NATŪRALU


Ar svarbu vakystėje mokėti valdyti emocijas? O gal leisti joms reikštis natūraliai?


Vaikystėje, kaip ir kiekviename amžiaus tarpsnyje, yra svarbu išreikšti savo emocijas. Kilusios, bet neišreikštos jos niekur nedingsta. Nepripažintos emocijos linkusios kauptis ir žmogų ilgainiui gali net susargdinti. Natūralu išjausti ir išreikšti tai, kas kilo viduje, tik svarbu, kaip tai padarysime. Reiktų atskirti du dalykus. Visų pirma, būtina suvokti, jog visos emocijos yra geros ir reikalingos, negalime jų pasirinkti. Jos tiesiog kyla, ir tai yra natūrali buvimo žmogumi dalis.


Tačiau galime rinktis tai, ką darysime su tomis emocijomis. Kilus pykčiui galėtume mesti kokį nors daiktą į sieną, rėkti ir įžeidinėti kitą, arba galiu tam žmogui, kuris man sukėlė pyktį, įvardyti, kad man nemalonu. Egzistuoja įvairūs emocijų išreiškimo būdai. Kalbant apie emocijų valdymą, tai apimtų gebėjimą savo emocijas išreikšti tokiu būdu, kuris nebūtų destruktyvus ir padėtų situaciją išspręsti, o ne atneštų dar nemalonesnių pasekmių. Taip pat gebėjimą sustoti, nurimti ir tik po to reaguoti, o ne impulsyviai pasiduoti kilusiai emocijai ir leistis būti jos užvaldomam.


Kodėl svarbu jau vaikystėje mokėti valdyti emocijas? Nes vaikui tai suteikia galimybę sėkmingai būti savo aplinkoje ir kurti sėkmingus ryšius su aplinkiniais. Pavyzdžiui, vaikai, kurie sunkiai reguliuoja save, nuolat įsivelia į konfliktus, susilaukia neigiamos aplinkinių reakcijos, o tokia „blogo vaiko“ etiketė lemia žemesnį savęs vertinimą. Taip pat nustatyta, jog tokie vaikai dažniau susilaukia smurto, kaip atsako į savo netinkamą elgesį, iš tėvų, kitų suaugusių, bendraamžių, vyresnių vaikų. Egzistuoja ryšys tarp gebėjimo valdyti emocijas ir sėkmingo mokymosi. Juk mokantis kyla įvairių reakcijų: nusivylimo, pykčio ant mokytojų ar pan.Vaikai, kurie geriau susidoroja su savo emocijomis, lengviau susikaupia, užduotis padaro iki galo, lengviau dirba komandoje. Pastebėta, jog vaikai, pasižymintys geresniais socialiniais-emociniais įgūdžiais, yra labiau mėgiami aplinkinių, jiems lengviau sekasi susidoroti su kasdieninėmis stresinėmis situacijomis. Be to, jie pastabesni kitų žmonių jausmams ir yra rūpestingesni. O visa tai vaikams leidžia tapti sėkmingais žmonėmis dabar ir ateityje.


LINKSMIEJI KALNELIAI


Kaip formuojasi emocijų valdymo gebėjimas?


Reikšti emocijas sugeba kiekvienas į pasaulį atėjęs vaikas, o valdyti jas jis mokosi pamažu. Net ir ką tik gimę kūdikiai jau reiškia emocijas ir tai jiems, kaip ir visa kita, išeina labai natūraliai. Įvairias emocijas jie išreiškia kūnu: verkimu, šypsena ir t.t. Mažam kūdikiui sukyla stiprios emocijos, bet jų valdymo įgūdžių beveik nėra, tad šiuo atveju pagrindinį emocijų reguliavimo darbą atlieka tėvai: paimdami jį ant rankų, sūpuodami, glausdami prie savęs. Tokie veiksmai padeda kūdikiui pasijausti saugiu, nurimti, nes jis pats dar negeba to padaryti. Būtent tai ir yra emocijų valdymo įgūdžių formavimosi pamatas. Vėliau, vaikui augant, savarankiškėjant, vis mažiau pagalbos reikia iš tėvų ir vis daugiau savireguliacijos įgūdžių įgyja jis pats. Čia svarbu paminėti, jog emocijas valdyti vaikas dar tik mokosi, o mokymosi procesas dažnai panašus į linksmuosius kalnelius.


Net jau atrodytų neblogai išmokęs susivaldyti vaikas gali vėl pratrūkti, jei susiklosto nepalankios aplinkybės – jaučiasi alkanas, pavargęs ar susidūrė su stresą sukėlusia situacija. Šiuo atveju tėvams vertėtų būti kantresniems ir suvokti tai kaip signalą, jog vaikui šiuo momentu sunku sukontroliuoti save ir būti pasiruošusiems reaguoti – jam dar reikia jūsų pagalbos.


Jei tai 2–3 metų vaikas, efektyviausia tėvų pagalba būtų patraukti vaiką iš emociškai įtemptos situacijos. Nes, kaip pastebi tėvai, tuo momentu, kai vaikas apimtas isterijos, jokie bandymai susitarti, pasiaiškinti stuaciją neveikia. Vyresniam, jau daugiau suprantančiam ir įvaldžiusiam kalbą vaikui tėvų pagalba daug subtilesnė. Vaikui svarbu padėti atpažinti ir įsivardyti kilusią emociją, suvokti, kokia situacija ją sukėlė ir kartu pasvarstyti, ką jis gali dabar su tuo daryti.


EMOCIJŲ REFLEKSIJA


Kada geriausias metas pradėti kalbėtis su vaiku apie jausmų ir emocijų pasaulį?


Kalbėtis apie emocijas tikslinga su jau laisvai kalbančiu mažyliu, tačiau supažindinti vaiką su jausmų ir emocijų pasauliu galima jau gerokai anksčiau. Pastebėta, kad kūdikiai mieliau tyrinėja paveikslėlius su žmonių veidais nei su negyvais daiktais. Taigi, vietoje įprastų kūdikiškų knygučių naudinga rodyti žmonių atvaizdus, pasakojant, kas juose pavaizduota. Nors kūdikis gal dar ir nesupranta, ką jam sakome, tačiau jis girdi, ir tokiu būdu emocijas apibūdinantys žodžiai po truputį tampa besiformuojančio vaiko žodyno dalimi.


Panašiai ir skaitant pasakas, galima jas papildyti įvardijant, kaip veikėjai jaučiasi. Įvairūs emocijas apibūdinantys eilėraštukai ar dainelės taip pat gali padėti mažyliui susipažinti su paslaptingu emocijų pasauliu. Vis dėlto, svarbiausia kasdienėje buityje pastebėti pasireiškiančias emocijas ir jas garsiai įvardinti. Pavyzdžiui: „Panašu jog supykai, kad liepiau susitvarkyti žaislus“, „Matau, jog nuliūdai, kad tas balionėlis nuskrido“ ir pan. Šiuo atveju ne tik plėsime vaiko emocinį žodyną, bet ir mokysime suvokti savo emocijas bei situacijas, kuriose jos kilo. Taip pat svarbu mokyti mažylį pastebėti ir kitų žmonių emocijas.Pavyzdžiui, pasivaikščiojimo metu matant verkiantį vaiką į tai atkreipti dėmesį ir garsiai įvardinti: „Matai? Berniukas liūdi... Įdomu, kas jam galėjo nutikti“. Taip paprastomis priemonėmis, paskatinsime vaikus domėtis ir kitų žmonių jausmais. Kol vaikas dar mažas, iš pradžių emocijas įvardysime už vaiką, tačiau jam augant pamažu jis išmoks tai daryti pats. Padėti vaikams pažinti, suvokti ir kalbėti apie emocinį pasaulį tikrai verta, kadangi tai jiems padeda emocijas priimti kaip natūralų kasdienybėje pasitaikantį dalyką, apie ką galima laisvai kalbėti, kas nėra tabu.


Dar vienas naudingas būdas kalbėtis apie jausmus yra vakaro refleksija, kuomet prieš miegą apžvelgiami dienos įspūdžiai. Kol vaikas pats nekalba, tėvai jam gali keliais sakiniais įvardyti, kaip praėjo jo diena. Vėliau reikėtų skatinti, kad vaikas pats papasakotų, pavyzdžiui, tris dalykus, kurie pralinksmino, padarė laimingu, nuliūdino, privertė jaustis blogai.


Tam, kad galėtume kalbėtis su savo vaikais apie jausmus ir emocijas, nereikia baigti specialių mokslų ar ieškoti dirbtinai sukurtos aplinkos. Reikia tiesiog išnaudoti situacijas, kurias pateikia pats gyvenimas.


ŽAIDIMO SVARBA


Kaip žaidžiant vaiką išmokyti išreikšti savo emocijas? Ką turėtų daryti tėvai?


Yra įvarių pagalbinių būdų, kaip žaidimo metu padėti vaikui išreikšti savo emocijas. Bet svarbiausia – netrukdyti vaikui laisvai žaisti. Čia svarbu suvokti laisvo, nestruktūruoto žaidimo vaikystėje prasmę. Visi vaikai gimsta natūraliai mokėdami žaisti. Vaikui žaidimas yra ir pagrindinė kasdienė veikla, ir įgūdžių atradimo bei išbandymo vieta, pasaulio tyrinėjimo būdas, kur jis gali laisvai ir nebaudžiamas išreikšti savo emocijas. Vaikas laisvai žaisdamas yra nepriklausomas nuo tėvų, čia įsijungia jo vaizduotė ir neribotos galimybės. Ne veltui vaikų psichologų kabinetai panašūs į žaidimų kambarius, kur spintose sukrautos lėlės, įvairios kaladėlės, piešimo ir lipdymo priemonės. Tai, ką vaikui sunku įvardyti žodžiais, jis dažnai parodo išreikšdamas žaidimo metu. Pastebėta, jog vaikas, patyręs didelį sukrėtimą, gali valandų valandas žaisti vieną ir tą patį žaidimą.


Mažiems vaikams konstravimo žaidimai, kurie reikalauja susikaupimo, naudingi motorinių įgūdžių lavinimui. Su mažiesiems skirtais didelių kaladėlių rinkiniais ir juose esančiais mažų figūrėlių personažais galima padėti mažyliui pažinti skirtingas emocijas, nuotaikas, kurti įvairius žaidimo scenarijus. Taip po truputį mažyliai tobulina savo įgūdžius ir kūrybinę saviraišką, o pirmąjį nusivylimą dėl sugriuvusio kaladėlių bokšto pakeičia pasididžiavimo savimi jausmas, kuomet pavyksta pastatyti pirmąjį tvirtą statinį.


Dažnai tėvai, pamatę, jog vaikas žaidžia pakankamai agresyvius žaidimus, pavyzdžiui, fizinę kovą tarp žaislų, skuba jį stabdyti. Tačiau toks žaidimas vaikui taip pat padeda reikšti emocijas – pyktį, o galbūt susikaupusią baimę ar nerimą. Visai kita situacija, jei vaikas agresyviai žaidžia ir žaloja kitą vaiką. Toks elgesys, žinoma, turėtų būti stabdomas.


Pasitelkę savo kūrybiškumą, vaikų socialinius-emocinius gebėjimus lavinančių žaidimų tėvai gali sugalvoti ir patys. Pavyzdžiui, galima kartu su vaiku sukurti emocijų knygą. Tai gali būti knyga apie vieną pasirinktą emociją, kurios kiekviename lape vaikas nupieštų, kas jį daro laimingu, kelia liūdesį ar pyktį.


BŪKITE VAIKUI PAVYZDYS


Dažnai patys tėvai yra užaugę emociškai skurdžioje aplinkoje, įpratę slėpti savo jausmus, jų neatverti. Nuo ko tėvams reikėtų pradėti keistis, kad matydamas jų pavyzdį vaikas ir pats atsivertų kitiems?


Iš tiesų, vaikai mokosi priimti ir išreikšti savo emocijas pagal tai, kaip buvo reaguojama į jas juos supančioje aplinkoje. Deja, bet daugelis iš mūsų yra išaugę tokioje aplinkoje, kur emocijų reiškimas buvo nevertinamas. Susidaro įspūdis, jog tokiose šeimose lyg taikomi dvigubi standartai. Vaikai turi būti klusnūs, pareigingi, kantrūs, visuomet elgtis nepriekaištingai, nepykti, nieko nebijoti, nesiskųsti, iš jų tikimąsi asmenybės brandos ir aukštos savikontrolės. Tuo tarpu jau subrendusio ir suaugusio žmogaus negebėjimas susivaldyti ir kontroliuoti savo emocijų, net ir agresija vaikų ar kitų šeimos narių atžvilgiu – toleruojami.


Jei jaučiate, jog iš tokios aplinkos atėjote jūs ir patiriate sunkumų dabartinėje šeimoje, pirmas žingsnis – tai būti atviriems patiems sau. Svarbu sąmoningai apsvarstyti ir atpažinti savo pačių emocijas, įsivardyti sritis, kur dažniausiai pasireiškia tie sunkumai. Gali kilti kaltės jausmas, jog ne viską pavyskta susitvardyti supykus. Jei vis dėlto pratrūkstate pykčiu per dažnai arba jis reiškiasi per daug intensyviai – reikėtų paieškoti pagalbos. Jei sunkiai sekasi įveikti šią arba kitą problemą patiems – pagalbos galima kreiptis ir į psichikos sveikatos specialistus.


Tačiau dažnai pasitaiko ir kita problema. Žmonės laiko giliai savyje neišreikštus jausmus ir juos paneigia, pavyzdžiui, žmogui labai sunku pykti. Pastebėta, jog, kaip taisyklė, tokiems tėvams ir savo vaikuose bus sunku priimti ir toleruoti tas emocijas. Pavyzdžiui, mama vengdama vaiko pykčio protrūkių gali per daug jam nuolaidžiauti, tenkinti visus jo įgeidžius. Ir nors šeimoje gal ir neiškils didelių sunkumų (nes tėvai taip sugebės prisitaikyti prie vaiko norų, kad jam gal ir neliks progų rodyti nepasitenkinimą), didelių sunkumų greičiausiai kils jam prdaėjus lankyti darželį, mokyklą. Toks vaikas tikrai neišmoks valdyti savo emocijų, nes paprasčiausiai neturės tam progų.


Tačiau nereikia nusivilti. Įdėjus šiek tiek pastangų, visai kitokią aplinką galima sąmoningai kurti savo dabartinėje šeimoje. Siekiant to svarbu tiek savo, tiek ir vaikų emocijas priimti kaip natūralų reiškinį ir kalbėtis tarpusavyje apie tai, kaip jaučiatės.


Ar emocinis intelektas – tai tik jausmai? Kuo žmogui svarbus ir gali praversti aukštas emocinis intelektas?


Pastebėta, jog gyvenime sėkmingi žmonės nebūtinai pasižymi itin aukštu IQ. Taip pradėta domėtis kitais gebėjimais, kurie galėtų lemti sėkmę gyvenime. Pats terminas „emocinis intelektas“ pradėtas plačiai naudoti nuo 1995 m., kuomet išleista bestseleriu tapusi D. Goleman'o knyga tuo pačiu pavadinimu. Vis dėlto mokslininkai nesutaria, kaip tiksliai nusakyti, kas yra tas emocinis intelektas. Trumpai tariant emocinis intelektas įvardija gebėjimą naudotis savo emocijomis efektyviai ir produktyviai.


Gebėjimas atpažinti ir įvardyti emocijas, jas reguliuoti, motyvuoti save, suprasti, kaip jaučiasi kitas – šie ir dar keletas gebėjimų sudaro emocinį intelektą. Iš tiesų, emociškai intelektualūs žmonės išsiskiria iš aplinkinių. Jie yra empatiški, nuovokūs, aiškiai išreiškiantys savo norus ir mintis, priimantys apgalvotus sprendimus, dažnai lyderiai, kitų įkvėpėjai, kuriems sekasi tiek asmeniniame, tiek ir profesiniame gyvenime. Pastaraisiais metais vis didėja susidomėjimas emociniu intelektu, kuriamos įvairios programos, kaip padėti su juo susijusius gebėjimus ugdyti vaikams.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis