Išvakarėse

Pasakyti, kad jaudinuosi prieš rytojų, reikštų nepasakyti nieko. Jaudinuosi velnioniškai! Panašiai kaip prieš makroekonomikos egzaminą, kai dėstytoja iš anksto buvo perspėjusi: „Iš grupės išlaikysite du, kiti lėksite toli toli..." Šį kartą lėkti nelabai yra kur, bet tas nerimas neduoda ramybės... Jau vakar ir užvakar prieš užmigdama sakiau vyrui: „Gal dar per anksti?", „Gal palūkėkime?", bet jis, kaip ir buvo galima nuspėti, neatsakė nieko. Suprask: diskusija išsemta, pokalbiams turėjome trejus metus laiko... Laikas imtis darbų. Rytoj dukrytę pirmą kartą vedame į darželį. Nors... Gal dar nevesti?

Žinau, kad namų darbus lyg ir padariau - pasakojau dukrytei apie tai, kas jos laukia darželyje, be to, ji jame lankėsi kelis kartus. Vadinasi, aplinka šiek tiek pažįstama. Buvome gražioje darželio šventėje, be to, prieš dukrytei pradedant lankyti darželį pasikalbėjome su auklėtojomis. Tada atvažiavome visa šeima, vyresniajam broliukui, kuris Adelei - didelis autoritetas, spėjau pašnibždėti, kad aprodytų visas kerteles, kuriose žaidė, miegojo, valgė... Tą patį darželį lankė prieš kelerius metus ir (ogi būna stebuklų!) net auklėtojos pasitaikė tos pačios. Taigi, jeigu ir galiu pasitikėti svetimais žmonėmis kaip pati savimi, jie dirba kaip tik čia... Bet... O... Tačiau... Man neramu...

Pirmoji diena

Iš anksto sutarėme su auklėtojomis, kad atvažiuosime 9 val. ryto ir pirmai dienai pakaks valandos. Išvakarėse į krepšelį su dukryte abi dėjome lauknešėlį - šlepetes, atsarginių drabužių komplektą. Darželis turi dvejus vartus, kuriuos pagal dydį iš karto pakrikštijame Nykštukų ir Milžinų. Pro kuriuos nori eiti maniškė? Aišku, pro Nykštukų... Prie grupės durų pasitinka auklėtoja. Spaudžia ranką man, dukrytei ir ši, padavusi ranką, nueina su auklėtoja. Spėju pasakyti, kad grįšiu už valandos, ir dumiu, nes jaučiu, kad dreba ne tik balsas, bet ir širdis, o iki ašarų - viena stotelė... Kita auklėtoja nusišypso ir palydi žodžiais: „Stiprybės, mamyte." Ką, negi jos skaito mintis? Skambinu vyrui ir raportuoju: „Atidaviau, ji neverkė, verkiu aš."

Toliau viską prisimenu kaip pro miglą. Žinau, kad buvau parduotuvėje, kažko pirkau, „autopilotu" parvairavau namo ir įsijungusi kompiuterį pirmame pasitaikiusiame mamų forume pasiguodžiau: „Pirma dukters diena darželyje, o aš nerandu sau vietos." Sulaukiau gal dešimties atsakymų: „Ir man taip buvo", „Mėnuo kitas ir bus geriau..." Valio! Aš ne viena tokia...

Pasiimdama dukrytę atidžiai apžiūriu akytes: „Ar jos raudonos, kiek verkė?.." Žinau, kad nereikia daug klausinėti. Kai norės, pasipasakos pati. Dar žinau, kad nereikia apdovanoti vaiko už tai, kas yra natūralus jo dienos režimas, tačiau nesusilaikau ir išimu iš krepšio mėgstamą pieninį šokoladinį batonėlį. Pasirodo, tada parduotuvėje jų nupirkau... tris. Dar kažkodėl nusipirkau 8 indelius prieskonių - niekaip nesuvokiu, kam man jie. Trumpas proto užtemimas - ne kitaip...

Antroji diena

Šiandien entuziazmo iš dukters jau mažiau - matyt, supranta, kad nuo šiol jos tai laukia kasdien. Klausia, kada nereikės lankyti darželio. Sakau, kad kai sulauks septynerių, ir matau, kaip ji skaičiuodama dėlioja pirštukus: „Keturi, penki... septyni..." Darželio grupėje ji susigraudina ir mano slaptas optimizmas, kad apsieisime be ašarų, išgaruoja. Susinervinu ir galvodama, kaip ilgai tęsis adaptacija, sprunku pro Milžinų vartus. Manau, nervus raminanti arbata būtų pats tas. Žinoma, man - ne jai.

Kur praleisti dvi valandas, kol atsiimsiu? Į parduotuvę nerizikuosiu eiti, nes labai jau daug kainuoja toks įtampos mažinimo būdas. Važiuoju į darbą, ten dirbančios mamos mane supras. Ir tikrai. Viena prisipažįsta, kad atidavusi dukrytę į darželį pirmą kartą ėjo ratais aplink jį verkdama, kita porina paguodos ieškojusi direktorės kabinete ir ši, kad mamai būtų ramiau, ėjo prie durų klausyti, ar naujokėlė neverkia. Ak, tos mamos... Bet man palengvėja. Ačiū bendradarbėms! Esu girdėjusi apie pilvelio gedėjimą, kai moteris pasąmonėje ilgisi buvusio nėštumo, taip pat apie tai, kaip skausminga kartais būna nujunkyti. Ne vaikui - mamai. Tačiau apie mamos adaptaciją prie darželio, kurį pradeda lankyti jos vaikas, informacijos nedaug. Ką man daryti, kad būtų lengviau ir jaudulio nejaustų dukrytė?

Trečioji diena

Paliekama kelioms valandoms darželyje Adelė verkia. Išeinu sunkia širdimi. Dar kartą dėlioju visus darželio lankymo pliusus ir minusus. Šių beveik nerandu, išskyrus galimas ligas, na, bet dabar šiltasis metų laikas. Žodžiu, argumentų nevesti nerandu. „Laikykis, motin", - sakau pati sau ir tas kelias valandas nusprendžiu padirbėti fiziškai. Bandau užsimiršti valydama langus...

Grįžusi namo, dukrytė prilimpa prie manęs kaip vantos lapelis. Aš į virtuvę - ir ji iš paskos. Į tualetą išleidžia mane vieną, bet dėl visa pikta stovi prie durų... Pildau parsineštą darželio klausimyną apie dukrytę, ką mėgsta valgyti, ką žaisti, randu netgi klausimą, kaip buvo maitinta kūdikystėje - mišinuku ar mamos pienu. Mhh... Ir kaip nepasitikėsi tokiu darželiu! Jame dirbantiems žmonėms tikrai rūpi mano vaikas... Ir aš... nes atėjusios pasiimti dukrytės auklėtoja paklausė, kaip jaučiuosi. Atsakiau, kad „kasdien geriau." Tikrai noriu tuo tikėti.

Ketvirtoji diena

Paliekama dukrytė neverkia. Rėkia! Nors vėliau, kaip sako auklėtojos, gana greitai nusiramina. Tiesa, kol kas saugiausiai jaučiasi auklėtojai ant kelių ar bent įsikibusi jai į ranką, o ne smėlio dėžėje su kitais vaikais, bet taip ir turi būti. Tokie jau mano vaikai. Šįryt atsibudusi Adelytė pasakojo savo sapną: ji - darželyje, o aš neateinu pasiimti... Patikinu, kad ateisiu kasdien pasiimti ir kad visus vaikučius pasiima tėvai. Man patinka darželio tvarka - neleisti vaiko iš karto miegoti pietų miego. Tik po savaitės (o kai kam ir ilgiau), kai apsipranta, jis gali likti miegoti. Kadangi šios savaitės mano mintys sukasi tik ties tema „Darželis", vakar išgirdau „genialų" patarimą: „Tai va, ir sakau, kad reikia atiduoti vaikus į darželį metukų, kol jie nieko nesupranta, nes kai paauga, daugiau bėdų." Rimtai svarstau ištrinti šios pažįstamos telefono numerį iš kontaktų sąrašo...

Penktoji diena

Ryt ir poryt bus savaitgalis, į darželį nereikės - matau, kad ši informacija pradžiugina maniškę. Gal dėl to pasilieka darželyje ramiau, be ašarų, tik su virpančia lūpa. Man smagiau, nes vakar grįžusi padainavo dainelę, kurią kasdien visi susikabinę rankomis kartoja prieš valgį. Dar sakė, kad labai skani priešpiečiams duodama riekė juodosios duonos su sviestu. Atrodo, smulkmenos, bet tvirčiau pasijuntu ir aš. Nežinau, o gal dėkoti vyrui, kuris, pažindamas mane, vakar padovanojo sąsiuvinį ir liepė rašyti dienoraštį. „Taip greičiau nusiraminsi", - pasakė.

Pasiėmusiai dukterį iš darželio linksmai čiauškančią kyla noras išbučiuoti visus sutiktus pakeliui. Pasiūlau šeimai nueiti į kavinę. Jie, aišku, neprieštarauja, tačiau tikrąjį išvykos tikslą žinau tik aš. Savaitė pratinimosi prie darželio įveikta. Galima švęsti pergalę. Nors ir mažytę, bet savęs nugalėjimo pergalę!