1998 metais trijų draugų, ką tik studijas Vilniaus universitete baigusių aktorių: Žilvino Ramanausko, Dalios Mikoliūnaitės ir Arturo Varno įkurtas teatras vaikams pavadinimu „Teatriukas“ anuomet buvo gana nauja idėja Lietuvos kultūrinėje terpėje. Sukurti teatrą, kuris būtų išskirtinis, skirtas mažoms auditorijoms – tiek vaikams, tiek suaugusiems – šių užmojų vedini jaunieji aktoriai pradėjo veiklą, kuri gerokai prasiplėtusi tęsiasi iki šių dienų. „Būna keista, kai po spektaklio prieina šeima ir prisipažįsta, kad užaugo su „Teatriuko“ dainomis ir spektakliais, o mes dėkojame žiūrėdami į vaikus ir tada mums patikslina, kad jie kalba apie save. Tuomet pasijunti šiek tiek senas ir šiek tiek laimingas“ – juokiasi „Teatriuko“ siela Dalia.
Nors per 20 metų repertuare būta pačių įvairiausių spektaklių, tačiau ne paslaptis, kad auditorija visada turi savo numylėtinius. Impulsą ir patvirtinimą, kad einama teisinga linkme davė patys pirmieji „Teatriuko“ spektakliai: „Piemenėlių išdaigos“ (režisuotas kūrybinės grupės) ir „Kad būtų linksma“ (rež. Žilvinas Ramanauskas) apie kurių pozityvumą ir energiją sklido legendos. Ne mažiau publikos mėgstamas buvo ir tebėra „Pasakos telefonu“ (rež. Žilvinas Ramanauskas), pasakojantis apie toli išvykusį tėtį, kuris kas vakarą dukrai telefonu seka išgalvotas pasakas. Labiausiai įvertintas - režisierės Agnės Sunklodaitės (scenografė Giedrė Brazytė) pagal tikrus Vilniaus vaikų prisiminimus ir smagų vaikišką žaidimą pastatytas spektaklis „Žalia gyva“, pasakojantis Vilniaus miesto istoriją nuo Gedimino laiškų iki šių dienų. Taip pat verta paminėti ir tokius spektaklius kaip „Pasaka“ (rež. Žilvinas Ramanauskas, muzikos aranžuotojas Gediminas Žilys) bei dar gana naują, tačiau itin šiltą su tarptautine komanda pastatytą 0-11 mėn. kūdikiams skirtą spektaklį „Arbatinukai“ (rež. Karolina Žernytė).
Tiesa, per tuos 20 metų „Teatriuko“ veikla gerokai prasiplėtė – inicijuoti įvairūs kūrybiniai projektai, skatinantys vaikų ir jaunimo kūrybingumą, kaip antai – šiemet ketvirtus metus įvykęs tarptautinis teatro festivalis patiems mažiausiems „Labas“ (organizuojamas su partneriais iš Airijos „Acting up“) arba šią vasarą penktą kartą įvykusi kūrybinė vaikų stovykla Molėtų rajone. Dar viena veiklos sritis – kelionės su pasirodymais pas užsienyje gyvenančius lietuvius. „Kasmet aplankome bent kelias lietuvių bendruomenes svetur, bendraujame su ambasadomis, mokyklomis, kultūros institucijomis. Taip pat šį rudenį planuojamas ypatingas turas JAV su mūsų spektakliu „Žalia gyva“. Suradome nuostabių žmonių, kurie pasiryžę savo laisvą laiką paskirti vaikų gerovei, lietuvių kalbos, istorijos žinių mažiesiems sklaidai, kurie aktyviai veikia bendruomenėse, lituanistinėse mokyklose. Pervažiuosime nuo Rytinės iki Vakarinės pakrantės, aplankysime 9 bendruomenes, – pasakoja Dalia.– Taip mes tikimės drauge paminėti Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį ir tikime, kad spektaklis „Žalia gyva“ padės mažiesiems JAV gyvenantiems lietuviams pajusti ir geriau suvokti mūsų istoriją, dovanos ir juoko, ir susimąstymo akimirkų, primins mūsų kelią link laisvės ir išmokys naujų žaidimų“.
Kad ir kiek kūrybingų projektų būta, tačiau didžiausiu „Teatriuko“ pasiekimu jo kūrėjai laiko neišsenkantį jaunųjų žiūrovų susidomėjimą, kuris atvedė iki 20 metų veiklos sukakties. „Ir sunkių, ir laimingų momentų daug būta. Kažkuriuos metu pradėjome vaidinti tik vaikams, o jau kai patys susilaukėme vaikų – tai susidomėjome ir teatru kūdikiams“, teigia Dalia ir priduria, kad visiškai netiki pasakymu, jog geras žmogus ne profesija. „Mums svarbiausia žmogiškumas ir nuoširdus bendravimas tiek scenoje, tiek gyvenime. O teatras ir visi kiti reikalai – paskui. Galbūt dėl to galime didžiuotis savo draugų, partnerių, gerbėjų būriu ir savo pačių susikurta laisve kurti taip ir tada, kai tikrai jauti ir nori,“ – sako aktoriai, pastaruoju metu neretai kursuojantys Vilnius – Molėtai, kur kuria naują kūrybinę erdvę.
Nors ir brandų jubiliejų minintis, tačiau jauna ir laisva dvasia alsuojantis „Teatriukas“ nesijaudina neturintis pastovios salės, priešingai – džiaugiasi kvietimais ir gali ilgai vardinti, kokiose erdvėse yra tekę vaidinti – nuo mokyklų iki ligoninių ar net bažnyčių. „Vykstame ten, kur mūsų laukia“, teigia sutartinai ir priduria, kad nekantriai laukia, kuo nustebins būsimas dvidešimtmetis. Tikimasi, jog atsivers dar daugiau įkvepiančių projektų, nuostabių patirčių ir puikių partnerysčių!
