Kai vaikas išveda iš kantrybės, yra viena išeitis: išbandykite ją

Nė vienas vaikas negimė turėdamas užduotį – išvesti tėvus iš proto, bet mes visi esame susidūrę su padėtimi, kai, atrodo, dar sekundė ir kaip žvėris apstaugsi savo atžalą ar net užvoši, nes niekas kitas nebepadeda. O gal tą akimirką, kai nebesuvaldai jausmų, geriau būtų kam nors paskambinti ir tiesiog pasikalbėti? Konsultuoja Paramos vaikams centro psichologė Jūratė Baltuškienė.


Įkurti „Tėvų liniją“ pasiūlė Prezidentūra, nes 2017–ųjų vasario 14 d. buvo priimta įstatymo pataisa, uždraudusi bet kokį smurtą prieš vaikus. Tada kilo didžiulė diskusijų banga, žmonės tiesiog nesuprato, o kaip kitaip auklėti vaikus, jei net pliaukštelėti negalima. Buvo būgštauta, kad visuomenė nežino pozityvių būdų jiems drausminti.


„Tėvų linija“ – ne naujiena pasaulyje, kitose šalyse irgi veikia tokio pobūdžio pagalba tėvams. Jau 2017 m. spalį linija pradėjo savo darbą ir Lietuvoje. Konkursą teikti tokią paslaugą laimėjo Paramos vaikams centras, turintis didelę darbo patirtį su vaikais, tėvais, šeimomis.


Kai „Tėvų linija“ pradėjo veikti, sulaukėme daug skambučių su sveikinimais, bet po truputį žmonės drąsėjo ir skambino jau konkrečiai paklausti, ką daryti vienomis ar kitomis aplinkybėmis. Kai kurie klausė, ar normalus jų vaiko elgesys, vos nepriekaištaudami, girdi, jeigu jau dabar nebegalima vaiko mušti, tai kaip jį drausminti, tokių vis dar sulaukiame ir dabar. Skambina daug paauglių tėvų, kai ištinka tikrai kritinė padėtis, tarkime, ką daryti, jei paauglys išėjo iš namų ir negrįžta. Daug tėvų skambina paklausti, kaip elgtis, kai vaikas pradeda lankyti darželį ir tampa itin jautrus, kaip sužinoti, ar jo ten neskriaudžia. Ar normalu, kad pradėjęs eiti į darželį ima labiau glaustis prie tėvų, nori tik su jais būti. Kaip padėti vaikui, kuris patiria patyčias, kaip jį nuraminti. Klausimai – patys įvairiausi, tarkime, ar normalu, kad tokio amžiaus vaikas elgiasi kaip tik taip. Tokiems tėvams pakakdavo išgirsti tik tai, kad mažylio elgesys normalus ir būdingas konkrečiam raidos etapui. Skambina ir tokių, kai vien iš balso girdėti, kad šeimoje didelė krizė ir įtampa. Vieni paskambina ir kalba ramiai bei dalykiškai, bet pagalbos „Tėvų linijoje“ ieško ir visiškai praradusieji savitvardą, verkiantieji ir sunkiai galintieji formuluoti mintis. Kai skambina tokie – verkiantys šaukiantys, pagrindinis psichologo konsultanto darbas – juos nuraminti, tik tada įmanomas pokalbis, kuris bus suprantamas, išgirsti patarimai.


Laiku sustoti


Mes nesame labai drąsūs ir nelabai mokame paprašyti pagalbos, galbūt kilus kokiam nors konfliktui norėtųsi išgirsti ramų patarimą, bet kažkaip nedrąsu, neoru: „Tikrai neskambinsiu, pats viską geriausiai žinau.“ Manau, išdrįsti paskambinti tikrai verta, nes pokalbis su apmokytu profesionalu veikia kaip savitas įžeminimas. Tie, kurie, užuot aprėkę ar net trinktelėję vaikui, paskambina ir pasikalba, paskui patys džiaugiasi, kad laiku sustojo ir nepasielgė taip, dėl ko vėliau būtų pasigailėję. Yra tokių, kurie vieną kartą išsprendę konfliktinę situaciją renka mūsų numerį dar kartą. Geriau pakelti ragelį, nei pakelti ranką prieš vaiką. Skambinantieji, kad ir kokie būtų supykę ar jaustųsi bejėgiai, vis tiek sustoja ir griebiasi telefono, o ne puola mažylį. Bet padėtį reikia suvaldyti, o jeigu kitokie būdai, išskyrus rėkimą ir fizines bausmes, nežinomi, tuomet ir reikia patarimo „čia“ ir „dabar“.


Iškalbėti pyktį


Mes mokome savo vaikus, kaip tinkamai rodyti pyktį – „Patrepsėk, padaužyk pagalvę, papiešk, nors ir draskydamas popierių, išsikalbėk.“ Ir suaugusieji, kurie jau turi patirties, kaip valdyti pyktį, turėtų kalbėti ir išsikalbėti. Suaugęs žmogus privalo kaip tik kalbėti, o ne veikti apimtas pykčio, apie jausmus reikia kažkam papasakoti, pasakyti, kaip jautiesi. Atrodo, galėtum paskambinti draugei ir pasiguosti, kaip vaikas neklauso ir varo iš proto, bet kartais nesinori užkrauti rūpesčių kitiems, o jų nešiotis negali, nes anksčiau ar vėliau vienaip ar kitaip „sprogsi“. O pakaktų tik išgirsti kitame ragelio gale: „Aš tave suprantu, žinau, kad gali būti labai sunku, dabar nusiramink ir giliai pakvėpuok.“ Mes dažnai sakome susijaudinusiems tėvams, kurie paskambina į „Tėvų liniją“: „Kur esate? Atsisėskite, giliai įkvėpkite, pakvėpuokite, o dabar kalbėkite.“ Kartais tiesiog prašome papasakoti, kas nutiko, tuomet ir pasipila žodžiai. Kai supranti, kad jie beveik be turinio – vien emocijos, tuomet ir sakome: „Suprantu, jūs labai pykstate.“ Tėvams dažnai atrodo, kad jų niekas nesupranta, negirdi, jie būna įsitikinę, kad tik jiems vieniems nutinka tokios situacijos, kad tik jie turi tokius „blogus“ vaikus, kurie specialiai nori išvesti iš proto. Tokiu atveju tikrai pakanka nuraminti ir pasakyti, kad tie žmonės tikrai ne pirmi ir ne paskutiniai, kurie taip jaučiasi. Daugeliui pakanka to žinojimo, kad jis ne vienišas ir ne jam „su galva negerai“. Neretai tenka baigti pokalbius tokiu patarimu: „Šį vakarą nieko nespręskite ir nieko nesiimkite, tiesiog išsivirkite arbatos, nurimkite.“ Kartais tenka pasiūlyti išeiti į lauką, jei yra galimybė, kas prižiūrės vaiką ar vaikus, tiesiog pakeisti aplinką ir nurimti. Atsitraukus ir įkvėpus gryno oro „pravalai“ galvą, o tada reikia išsikalbėti.


Greitoji pagalba


Būna, kalba, pyksta, pasakoja situaciją, kartais patys pasako, kaip jaučiasi, kartais tenka klausti, nes kalbėti apie jausmus pas mus vis dar sunku ir ne itin priimta. „Tėvų linija“ dirba tik nustatytomis valandomis – nuo 17 iki 21 val. Jei konsultantai girdi, kad problema ne taip lengvai išsprendžiama, visada klausia, ar skambinantysis turi žmonių, kuriems galėtų pasipasakoti, pasikalbėti. Galbūt kas nors tėvų galėtų pasidalyti problema, gal mamai ar draugei būtų galima paskambinti. Kartais siūlome nueiti pas specialistus, kai suprantame, kad problema namuose įsisenėjusi. Galima tai nuspėti ir iš pokalbio, suprantame, jog tuose namuose problemų susikaupė per daug, kad būtų galima išspręsti vienu pokalbiu telefonu. „Tėvų linija“ – tarsi greitoji pagalba, kažkas nutiko, nebežino, ką daryti, ir skambina mums. Mes patariame, kaip ką daryti konkrečiomis aplinkybėmis.


Šeimos krizė ar raidos etapas


Visi tėvai skirtingi, kaip ir vaikai bei situacijos, į kurias papuolama. Jei tėvai kalba abstrakčiai: „Jis niekada manęs neklauso“, vargu ar galima bus duoti patarimą, tik nagrinėjant situaciją nuodugniau, kas kaip elgėsi, įmanoma susidaryti vaizdą, kas iš tiesų nutiko, ir tuomet ieškoti „vaistų“, paaiškinti, kaip geriau būtų buvę pasielgti ir ką dabar reikėtų daryti. Pasitaiko, kad ne tik raidos etapai lemia vienokį ar kitokį vaiko elgesį, būna, kad vyksta ir išoriniai dalykai – kažkas atsitiko šeimoje, kažkas nuskriaudė ir pan. Suaugusieji daro vieną klaidą, šeimoje įvyksta kažkokia krizė, o tėvai mano, kad vaiko tai tiesiogiai neliečia ir jo niekaip nepaveiks. Yra buvę tokių skambučių, kai tėvai manė, kad jų skyrybos vaiko niekaip nepaliečia, nes skiriasi juk suaugusieji. Arba tėvai linkę dažnai pyktis, paskui taikytis, jiems tai atrodo normalu, o vaikas lyg ir neturėtų kreipti dėmesio, mat jie susipyksta ir susitaiko. Visos šios situacijos, be jokios abejonės, paveikia vaiko elgesį, jis neklauso, bjauriai elgiasi ar dar ką nors daro ne dėl to, kad jam taip pagal raidos poreikius priklauso, o todėl, kad namuose esanti situacija lemia jo elgesį. Kai tai pasakome tėvams, dažniausiai jie supranta, kad vaikas – vis dėlto neatskiriama šeimos dalis. Jam taip pat nesvetimi jausmai, su kuriais jis gali ir nesusitvarkyti.


Bijo psichologų


Skambučiai į „Tėvų liniją“ yra anoniminiai, niekas nereikalauja prisistatyti ar pasakyti gyvenamosios vietos adreso, nebent pats žmogus nori, kad mes padėtume surasti psichologą tolesnėms konsultacijoms. Mokyklose jų yra, kai pasiūlome tėvams kreiptis ten, kai kurie atsisako, nes vis dar nedrąsu praverti psichologo kabineto duris, bijoma, kad kiti vaikai tyčiosis, suaugusieji kalbės, girdi, kokie tėvai, kad patys negali susitvarkyti. Tai ypač būdinga mažesniems miesteliams, kuriuose visi vieni kitus pažįsta. Tokiu atveju, kai bijomasi psichologo, galima paskambinti į „Tėvų liniją“ ir gauti bent pradinę pagalbą.


Ne pamokslauja, o padeda


Kai kuriems tėvams greičiausiai paskambinti anonimine linija yra paprasčiau, negu eiti kažkur ieškoti pagalbos ir kalbėtis akis į akį. O čia paprasta – tavęs nemato, nepažįsta, nepamokslauja ir nemoralizuoja, kai per sunku kalbėtis, gali tiesiog nutraukti pokalbį. Vieni paskambina nusiteikę geranoriškai, kiti visus patarimus atmeta: „Ką čia pasakojate, vis tiek niekas nepadės...“ Kartais pavyksta nuraminti ir atrasti tinkamų būdų, kartais – ne. Pagalbos ieško tie, kurie turi abejonių, kad jie gerai su savo vaikais elgiasi. Būna, skambina tėvai, kurių vaikai susimuša ir sunku juos nuraminti, tada bejėgiškai sako: „Pasakykite, kaip man juos sutvarkyti? Galėčiau trinktelėti vienam, kitam, sustatyti abu į kampą – ir ramu, o ką daryti dabar?“ Ir mes kalbamės, kol randame priimtiną būdą. Įprastai tėvai, nuskriaudę vaiką, kai atslūgsta pyktis, jaučiasi labai blogai.


Laikas, skirtas pokalbiui


Nėra nustatyto laiko, kiek konsultantai kalbės, norėdami padėti išspręsti skambinančiojo problemas. Vieniems pakanka penkiolikos minučių, su kitu reikia kalbėtis vos ne dvi valandas.


Suaugusiųjų pavyzdys


Liūdna, kad pas mus emocinis pasaulis ir jo bėdos – tarsi gėdingas dalykas, kurį reikia slėpti. Juk suskaudus dančiui pas odontologą kreiptis – ne gėda. Vaikui galima paaiškinti, kas yra psichologas ir ką jis daro, kad ir taip: „Kai „serga“ jausmai, kai tu labai blogai jautiesi – ilgai būna liūdna, ima pyktis, tau labai neramu ir nesupranti, kas yra, mes einame pas psichologą, lygiai taip pat, kai pakyla temperatūra, kreipiamės į šeimos gydytoją.“ Toks paaiškinimas vaikui padės ir ateityje, jei kils bėdų, juk tik suaugusieji rodo vaikams pavyzdį, tik iš jų mokosi elgesio modelių. Taip pat ir nebijoti psichologo.


1000 ramesnių tėvų


Kartais skambina ir vaikai, apsimetę tėvais, ir klausia, kaip auk¬lėti vaikus. Greičiausiai įdomu sužinoti apie savo amžiaus problemas. Konsultantės mandagiai padėkoja, kad jie „patikrina“ jų darbą, kad domisi.


Specialiai neskaičiuojame, bet dažniau skambina mamos, nors ir tėčių skambučių tikrai sulaukiame. Patarimo kreipiasi ir brandūs tėvai, klausdami, kaip pagerinti santykius su savo jau suaugusiais vaikais. Konsultuojame ir juos, juk tėvai esame iki pat gyvenimo pabaigos. Per devynis „Tėvų linijos“ darbo mėnesius galima teigti, kad apie tūkstantį vaikų, kurių tėvai kreipėsi pagalbos ar patarimo, tikrai turėjo ramesnius tėvus, galbūt išvengė netinkamų bausmių.


TĖVŲ LINIJOS nemokamas telefono nr. – 8 800 900 12

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis