Pirmąją šio straipsnio dalį apie tai, kaip lietuvė dirbo turtuolių namuose aukle 24 valandas per parą skaitykite ČIA.
Auklė atsakinga už vaiką, jo maistą, pasivaikščiojimus, higieną, lavinimą ir tvarką aplink. Tai dalykai, kuriuos reikia atlikti siekiant patenkinti vaiko poreikius. Jei atsiranda patarnavimų tėvams, tai gali būti tik iš anksto aptartos pareigos, kurias ji sutiktų vykdyti, kai vaikas ilgai miega. Įtraukiama galimybė jų neatlikti, jei sąlygos pasikeistų – mažiukas apsirgo, trumpai miegojo ar miegojo lauke ir pan. Jei norima gerų santykių ir rezultatų prižiūrint mažą vaiką, darbų auklei neturėtų būti per daug. Gana svarbi taisyklė: auklė per dešimt savo darbo valandų turi valandos poilsį, per ją tikrai ilsisi. Auklė, kurią siūlo agentūra, jau būna įveikusi labai stiprias atrankas, paprastai iš dešimties tų, kurios nori dirbti tokį darbą, tinka tik viena dvi.
Gyvenant vienuose namuose – trintis
Auklei normalu dirbti nuo 8 iki 10 val. per dieną, kai auklė dirba per savaitę daugiau nei 50 val., prasideda sunkumai – neatgauna jėgų, tuomet net ir daugiau pinigų nebemotyvuoja. Užsienyje auklės sutinka dirbti po 60 val. per savaitę – ir tai tikrai daugiausia, kiek įmanoma dirbti daugmaž kokybiškai.
Auklės užsienyje paprastai ir gyvena tuose namuose, kuriuose dirba. Lietuvoje toks darbo modelis pasitaiko ten, kur labai sunku atvažiuoti. Žinoma, svetimas žmogus, kuris nuo ryto iki vakaro yra namuose, gali sukelti tam tikrą trintį.
Kartais darbdaviai aukle „su gyvenamąja vieta“ kviečiasi dirbti nepatyrusių moteriškių, kurios „bando dirbti auklėmis“. Bando, nes nepasitiki savimi kaip aukle, nežino, ar šeimininkų priekaištai ir pretenzijos yra pagrįsti, ar jie tiesiog kabinėjasi. Šeimoje gyventi sunku net patyrusiai auklei, nors ji pasitiki savimi, žino, kad tikrai moka dirbti su vaikais. Kartu būnant nuo ryto iki vakaro atsiranda daug priekaištų, pradeda erzinti viskas – tai šaukštelis ne ta puse padėtas, tai per daug vandens išnaudota, tai ne taip pažiūrėta, ne taip vaikščiota ir pan.
Gaili vaiko
Teko girdėti ir tokių istorijų, kai auklė tampa mažyliui mama, nes tikroji išvažiuoja į komandiruotes ar keliones vos ne keliems mėnesiams, o ir grįžusi tokia mamytė neskuba pas vaiką, jai taip gerai, taip patogu. Auklės, patekusios į šeimą, kurioms vaikai mažai rūpi tėvams, dažnai pačios įklimpsta kaip muselės į išrūgas, prisiriša prie vaiko, norėtų bėgti iš tokio darbo, o negali – gaili mažiuko. Teko girdėti istoriją, kaip auklė dirbo šeimoje, kurioje mama sirgo psichikos liga, sąlygos buvo neįmanomos, bet toji vaikus prižiūrinti auklė suprato, kad jeigu paliks šeimą, vaikais kentės vien todėl, kad vėl ateis naujas žmogus. Ir šeimos tėvas maldaute maldavo, kad auklė jų nepaliktų. Žmonės būna labai įvairūs, kartais pasitaiko šeimininkių (–ų), kurie kontroliuoja auklę kiekviename žingsnyje – „dirba mikrovadybininkais“. Auklės sako, kad tada norisi bėgti neatsisukant.
Kaip elgiasi tėvai, taip pradeda elgtis ir jų vaikai. Jei tėtis, tarkime, įsakmiai liepia auklei ką nors išvalyti, tą pačią dieną mažylis papylęs vandens irgi pradeda komanduoti.
Nori gyventi kaip aristokratai
Senovėje dvarininkės turėdavo žindyves – vaikeliui žindyti, nešiotes – nešioti, guvernantes – lavinti. Tuomet turbūt mažiau galvodavo apie emocinį prisirišimą, nors… ir dabar pasitaiko tokių, kam taip norėtųsi.
JAV egzistuoja keistoka mada, kai naujagimiui samdoma auklė kiaurą parą. Tokia „pagalba“ trukdo tėvams pažinti kūdikį, o kuo mažiau pažįsti, tuo labiau… bijai. Kai visko bijai, tai ir visi aplink kalti atrodo, norisi taikyti visas perskaitytas teorijas – tiksliau, išreikalauti, kad auklė jas visas vykdytų.
Kartais auklė tampa padėties įkaite. Pavyzdžiui, mama samdėsi auklę, nes vyras norėjo, kad žmona eitų į darbą, o ji pati to visiškai netroško. Vienas būdų likti namuose – atsikratyti auklės. Priemonių, kaip tai pasiekti, yra įvairiausių, paprasčiausia kabinėtis prie smulkmenų, kol ji arba atleidžiama, arba pati nuolat žeminama išeina.
Girdėjau istoriją, kai mama sėdėdavo internete ir nuolatos ką nors pirkdavo, vyras neapsikentęs neatsakingai švaistomų pinigų tiesiog atėmė banko kortelę, tačiau už būtiniausius pirkinius ar paslaugas mokėdavo. Toji palepinta mamytė priimdavo ir išmesdavo aukles, o tiekėjų prašydavo grąžinti pinigus, kuriuos būdavo sumokėjęs vyras, į jos sąskaitą.
Kai auklė – papildomos rankos
Auklė reikalinga įvairiais amžiaus tarpsniais, galima sakyti, iki 14 m. Pirmaisiais mėnesiais, jei tėvai negali ar nenori prašyti močiučių pagalbos, auklę samdo bent jau kelioms valandoms – kad mama galėtų išsimiegoti ar išsimaudyti.
Kelioms valandoms samdomo darbuotojo, kuris, kitaip nei močiutės, nemokys, nepamokslaus, pagalba yra tikras gėris „šviežiai“ mamytei. Kai gimsta dvynukai ar trynukai, šeimos pasamdo ir keletą auklių, kurios keičiasi įvairiu grafiku. Tada auklės funkcijos – taip reikalinga fizinė pagalba, papildomos rankos pervystyti, nuprausti, panešioti.
Pageidauja tvirtos ir patikimos „ne senės“
„Budėjimo“ metodas – kai auklės išvažiuoja į užsienį dirbti režimu 24/7 porą mėnesių, paskui jas keičia kitos, ir taip keičiasi kas porą mėnesių. Moterys pasakoja, kad grįžta tokios „nuvarytos“, savaitę nesikelia iš lovos. Šeimos, kurios samdo aukles tokiu principu, mano galva, nesirūpina savo vaikų gerove, nes žmonės nuolat keičiasi, reikia apsiprasti ir vėl bandyti užmegzti ryšį. Tokiu atveju geriau turėti kelias nuolatines aukles, kurios keičia viena kitą.
Turtingos moterys dažniausiai nori tvirtų, ne per daug jaunų, bet ir ne vyresnių kaip keturiasdešimties–keturiasdešimt penkerių. Kartą mūsų agentūra pasiūlė 52 m. auklę, naujagimių slaugytoją, o mamytė metė: „Aš su sene nedirbsiu.“ Kartais merginos, kurios giriasi baigusios pedagogikos mokslus, reikalauja didžiulių pinigų, o paklausus, kas yra trejų metų krizė, tiek tegali pasakyti – manau, apie ją parašyta mano antro kurso konspektuose…
Auklės, kuri gyvena namuose, pareigos
Lietuvoje auklės „su gyvenamąja vieta“ dažniausiai prašo pasiturintys žmonės, kurie gyvena savo namuose toliau už miesto. Ten be savo automobilio lyg be rankų. Paprastai tokios auklės dirba penkias dienas per savaitę, o savaitgaliais grįžta namo. Auklė, kuri randa darbą per agentūrą, dažniausiai ir dirba auklės darbą, o tas, kurios susiranda darbą pačios, dažniau bando išnaudoti ir užkrauti dar ir namų tvarkytojos pareigas.
Mamų argumentas paprastas – aš ir vaikus prižiūriu, ir namus aptvarkau. Bet pamirštamas paprastas dalykas – skiriasi atsakomybė, svetimam žmogui ji daug didesnė. Geriausiai, jei žmonės gali sau leisti atskirti namų šeimininkės darbą nuo auklės, protingiausia būtų samdyti du žmones. Namų šeimininkės būti aukle, kaip rodo praktika, beveik neįmanoma įkalbėti, o auklės būti dar ir namų šeimininke gudrūs tėvai vis bando prašyti.
Ar auklė gyvena kartu, ar grįžta namo nakvoti, tėvams patarčiau pasirašyti slaptumo sutartį, ką auklė gali kalbėti išėjusi iš darbo, o ko – ne.
