„Žiūrėk, mūsų vaikas šypsosi“, – sako laimingas tėtis, rodydamas į ką tik iš gimdymo namų parsivežtą miegantį mažylį, kurio veidelyje išties galima pamatyti šypseną. Tačiau tai nėra sąmoninga šypsena. Jos palūkėti teks kelis mėnesius.

Paprastai plačią ir laimingą šypseną prisiartinus mamai ar tėčiui mažylis dovanoja antrą-trečią gyvenimo mėnesį. Tokio amžiaus kūdikiai jau mažiau miega, daugiau būdrauja, tad išnaudokite progą pažaisti su juo. Mažylis nuo mažų dienų supranta tėvų emocinę būseną ir perima ją susitapatindamas. Jeigu mažai šypsosi tėvai – ir vaikas šypsosis mažai.

Kiekvienas kūdikis – asmenybė, jo raida individuali, todėl nieko keista, kad pirmąjį vaikučių juoką tėvai užfiksuoja skirtingai – ir trijų su puse, ir penkių mėnesių. Kūdikių juokas – tai atsakas į malonius pojūčius. Bet kokiu atveju skatinkite vaiką dažniau juoktis. Juk gera nuotaika padeda jam vystytis – ir fiziškai, ir emociškai. Kuo dažniau paimkite mažylį ant rankų, žaiskite su juo, dainuokite, šypsokitės ir kvatokitės patys – vaikai kartoja viską, ką mato ir girdi. Vaikai iš prigimties apdovanoti gera nuotaika. Tik nepainiokite sveiko vaiko juoko su juoku, kai kutenamas. Tai kas kita.

Apie juoko naudą žinoma seniai ir nemažai. Juokiantis organizme išsiskiria medžiagos, stiprinančios jo atsparumą. Juokiantis širdis plaka greičiau, suaktyvėja kraujotaka, taip pat į plaučius patenka daugiau oro. Pagaliau juokas teigiamai veikia mūsų emocijas ir savijautą. Juokiantis stiprėja pasitikėjimas savimi, kūdikis jaučiasi gyvybingesnis ir tvirtesnis. Stiprėja mažylio ir mamos ryšys.

Fizinis humoras

Kaip prajuokinti mažylį, vienos formulės nėra. Apiberkite vaikutį bučiniais, paglostykite pėdutes ir rankytes, žaidinkite jį. Paprastai daugeliui patinka žaidimas „ku-kū“: mama paslepia veidą už skarelės ir išlindusi plačiai šypsodamasi sako „ku-kū“. Daug juoko vaikams dovanoja pirštukiniai žaidimai. Jei „Viru viru košę“ jau nusibodo, paieškokite kitų ar kurkite savo. Kūdikiui ne taip svarbu tekstas, svarbiausia, su kokia nuotaika jį sakote (ar (dar geriau) dainuojate). Vaikai mėgsta įvairius žaidinimus – kai mažutis sėdi mamai ant kelių ir ši jį švelniai jodina linksmai dainuodama dainelę (pabaigoje lyg netyčia „išgriūva iš ratų“).

Atsisveikinę su kūdikyste, kol kalba nėra ištobulėjusi, vaikai vis dar mėgsta „fizinį“ humorą. Kai kažkas tarsi netyčia nukrinta, užkliūva, juokingi judesiai ir garsai. Tai galima aiškinti tuo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų mąstymas neprilygsta mokyklinukų ar suaugusiųjų. Tai ir lemia jų humoro supratimą. Jei paėmę tėčio šlepetę prisidėsite prie ausies ir sakysite: „Alio, močiute, ar girdi?“, greičiausiai juoksis daugelis dvimetukų. Kartais vaikai ir patys „pokštauja“. Štai mama klausia dukrytės: „Kur tavo nosytė?“ Ši bakst į ausį. Manote, nemoka? Nebūtinai! Gali būti, kad mažoji taip elgiasi tyčia. Paprasčiausiai jai nusibodo šitas žaidimas („Ir kiek mama gali klausinėti to paties?!“) ir ji sugalvojo naują.

Kalbos humoras

Išmokę sklandžiai kalbėti, pamažu vaikai atranda ir „kalbos“ humorą, kai juokiamasi iš juokingų posakių, logikos klaidų. Ikimokyklinukui daug džiaugsmo teikia nesibaigiantys žaidimai žodžiais, kai sąmoningai daiktai pavadinami kitu vardu. Pavyzdžiui, pažaiskite žaidimą, kai prie kiekvieno žodžio pridedate priešdėlį „ne“. „Laura, ar tu nenori nepietų? Aš nešiandien neišviriau nemakaronų“...

Kaip tvirtina humoro jausmą tyrinėjantys mokslininkai, gebėjimas juokauti yra glaudžiai susijęs su kalbos raida. Tikrasis humoras prasideda ne anksčiau, nei pasiekiama tam tikra kalbos bei mąstymo raidos stadija, t. y. apie septintuosius vaiko gyvenimo metus.

Ilgai buvo manoma, kad humoro jausmas yra paveldimas kaip ir kraujo grupė. Esą gimei „paniurėlių“ tėvų šeimoje, ir pačiam tokiam lemta būti. Tačiau šiandien psichologai labiau linkę laikytis versijos, kad humoro jausmą reikia ugdyti. Humoro jausmas yra tarp visų svarbiausių žmogaus vertybių – drąsos, sąžiningumo, kantrumo, atjautos ir kitų. Amerikiečių autoriai P.Schiller ir T.Bryant „Vertybių knygoje“ tvirtina, kad humoras gali mums padėti išgyventi sunkiomis gyvenimo sąlygomis. Tačiau pasaulis tampa vis chaotiškesnis, humoras jau nebe toks nuoširdus, todėl vaikams sunkiau jį suvokti. Tėvams reikia nemažai išminties.

Pasak raidos specialistų, „negražių žodžių“ humoras („žiūrėk, mama, šūdukas, neapsišūduok“) būdingas maždaug trejų-penkerių metų vaikams. Tai tarsi vaikų kalbos eksperimentai. Kaip kūdikiai „žaidžia“ su garsais, taip didesnieji eksperimentuoja su žodžiais. Maža to, vaikai pastebi, kad tokie žodeliai sukelia audringą suaugusiųjų reakciją, vadinasi, norimas dėmesys pelnytas. Geriausia, ką galime padaryti tokiais atvejais, tai nekreipti dėmesio. Jei keiksmažodžiai nesiliauja, ramiai pasakykite, kad tai nejuokinga. Šis laikotarpis staiga prasidėjęs nejučia pasibaigs savaime. 

12 patarimų tėvams, kaip ugdyti vaiko humoro jausmą

1. Bendraukite, bendraukite ir dar kartą bendraukite. Tik skirdami pakankamai laiko vaikui (ne 7 min. per dieną), galėsite išsikalbėti, pažinti jo poreikius.

2. Kalbėdami šeimoje vartokite žodžius „juokas“, „nesąmonė“, „pokštas“, „komiškas“, „humoras“, „juokingas“, „mįslė“.

3. Mokykite vaiką trumpų humoristinių dainelių, vaikiškų anekdotų. „Iš ko gamina dirbtinį medų?“ – „Iš dirbtinių gėlių.“ – „Kaip ilgai gyvena pelė?“ – „Priklauso nuo katino.“ (V.Račickas „Vaikų anekdotai“).

4. Stenkitės kalbėti vaizdingai (pvz., „Plikas kaip tilvikas“), nepamirškite patarlių, priežodžių ir greitakalbių.

5. Žaiskite žaidimus-nesąmones: „Kas atsitiktų, jei aštuonkojis vietoj kojų turėtų sparnus?“, „Kas būtų, jei sukurtume naują gyvūną iš dramblio ir žirafos? Kaip jį galima būtų pavadinti?“

6. Surenkite „Kuoktelėjusią dieną“. Per ją laužykite įprastinę tvarką. Tarkim, pietus pradėkite ne nuo sriubos, o nuo... deserto. Išėję pasivaikščioti į lauką, eikite ne pirmyn, o... atbulom.

7. Laužykite šeimos rutiną. Svarbu juoktis ir suaugusiajam, galbūt net iš savęs, iš smulkmenų: netaisyklingai ištarto žodžio ir pan.

8. Atsisėdę su vaiku prieš veidrodį surenkite juokingiausios grimasos konkursą. Kuris plačiausiai išsižios, kuris labiau iškiš liežuvį ar labiau išsprogdins akis.

9. Skaitykite vaikams humoristinius tekstukus. Nepralenkiama yra klasika, tarkim, Astrid Lindgren knygos: „Karlsonas ir Mažylis, kuris gyvena ant stogo“, „Emilis iš Lionebergos“, „Padaužų kaimo vaikai“, „Mūsų visų Madikė“.

10. Namuose (ant šaldytuvo durų, spintos ir pan.) priklijuokite juokingų paveikslėlių.

11. Pasikalbėkite su vaiku, kas jam juokinga. Paklauskite, ką juokingo yra iškrėtę jo draugai; koks žmogus yra jam juokingiausias ir kodėl; koks animacinis filmukas jam juokingiausias ir kodėl.

12. Pasitelkite humorą vietoj pikto žodžio ar „rėkimo“. Tarkim, jeigu norite, kad vaikas susitvarkytų kambarį, efektyviau ne moralizuoti, o padainuoti kokią linksmą humoristinę dainelę apie tai, kad jei nesusitvarkys kambario tuoj pat, žaislai surengs maištą.