Psichologė: 6-7 metų vaikams būdingas neapsakomas teisingumo jausmas

Jūsų vaikas užpūtė šešias ar septynias žvakes ant gimtadienio torto. Koks jis dabar, tas jūsų vaikas, kas būdinga šiame amžiuje? Neapsakomas teisingumo jausmas, noras būti savarankiškam, kitoks tėvų vertinimas ir t. t. Kaip elgtis tėvams? Konsultuoja psichologė Jūratė Bortkevičienė.


DVEJOPA ASMENYBĖ


6-7 m. vaikai labai tiki pasaulio gėriu ir patys nori būti geri. Tačiau gali susiformuoti dvejopa asmenybė. Arba: „Aš galiu, esu savarankiškas, pasitikintis savimi, smalsus, suprantantis, kad galiu viską sužinoti, viską padaryti, įdėjęs pastangų, pasiekiu rezultatą“, arba: „Aš nieko negaliu, nepasitikiu savimi, esu nevykėlis, man niekas nepavyksta ir nepavyks.“ Kaip tik šiuo periodu tėvų užduotis – padėti vaikui suvokti, kad jis tikrai gali viską atlikti pats ir kad mokytis yra smagu.


Tėvai susikuria iliuzijų ir vaikus spaudžia, pvz., „Dabar paskaityk, tada duosiu pažaisti kompiuteriu.“ Ir vaikas suvokia, kad skaityti nėra malonumas, jeigu tai kišama per prievartą, pradeda žiūrėti į mokslą kaip į kažką nemalonaus, ko tėvai reikalauja ir už tai dar turi kažką duoti. Tėvams reikia patiems rodyti pavyzdį, kad jie skaito, kad jiems tai smagu. Šiuo amžiaus periodu vaikai labai stebi tėvus: ką ir kaip jie daro. Ir ar tai, ką jie sako, atitinka tai, ką daro.


TĖVŲ PAVYZDYS


Šitame amžiuje labai stiprus teisingumo jausmas: „Aš noriu būti teisingas ir nepripažįstu melo.“ Tarkime, tėvai sako: „Eik dabar skaityti, tai taip įdomu“, o pačių rankose vaikas knygos nėra matęs... Mažasis gali paklausti: „O kodėl tu pats neskaitai?“ Ir tuomet tėvai pažeria atsakymų, kurie mažyliui nesuprantami: „Aš skaitau, kai tu miegi, neturiu dabar laiko, man reikia dirbti, tu nesupranti, kai užaugsi, suprasi.“ Vaikui tai nieko nereiškia, jam reikia matyti, kad tėvų žodžiai nesiskiria nuo darbų. Juk vargu ar išgirsi suaugusįjį sakant: „Eisiu paskaityti, koks tai malonumas.“


Tėvai dažnai sako: „O, kaip dabar norėčiau išgerti kavos arba taurę vyno ir atsipalaiduoti.“ Vaikas užfiksuoja – vadinasi, tai malonu. Dar vienas pavyzdys. Mama sako: „O varge, ir vėl reikės tvarkytis“, ir daro tai nuolatos bambėdama. Vaikas mato ir suvokia, kad šis darbas neteikia malonumo, o kas gi daro tai, kas nėra malonu? Ir mažylis nenori tvarkyti – ir tikrai ne dėl to, kad nemoka ar negali, o todėl, kad mama parodė pavyzdį, jog tai nemalonus darbas. Pabandykite pasakyti kitaip, su džiaugsmu ir entuziastingai: „Eime tvarkytis, kaip smagu, kai akyse namai tampa gražūs.“


PASVERTI KIEKVIENĄ ŽODĮ


Dėl šiam amžiui būdingo vaiko teisingumo jausmo tėvai gali patekti į keblią padėtį. Tarkim, jie kalbasi: „Tu matei? Roma sustorėjusi kaip kiaulė, taip baisiai atrodo.“ Vaikas girdi ir kai šeima sutinka Romą, klausosi, ką kalba. Suaugusieji, aišku, sako: „Labas, Roma, kaip gerai tu atrodai“, o čia šešiametis pyplys ir rėžia: „Mama, bet tu sakei, kad ji baisiai atrodo, kaip kiaulė.“ Tėvai raudonuoja ir ginasi: „Baik tu, aš taip nesakiau.“ Vaikas nebesupranta ir pradeda ginčytis: „Mama, bet tikrai taip sakei...“ Padėtis nemaloni, bet kartu tai gera pamoka tėvams, kad nereikia apkalbinėti žmonių.


Arba mama kalba apie vaiko senelę: „Jeigu šį kartą atvažiavusi lįs į mano spintą ar puls tvarkyti namų, nežinau, ką padarysiu, užmušiu.“ Atvažiuoja močiutė ir vaikas jai „praneša“: „Jeigu tvarkysi namus arba lįsi į spintą, mama tave užmuš.“ Tokio amžiaus vaikas supranta, kad reikia sakyti tiesą, nes visi taip liepia, ir jis ją sako. Dėl to tėvai turėtų pasverti savo žodžius ir galvoti ne tik apie tai, ką kalba, bet ir ką pažada mažyliui. Pavyzdžiui, mama pažada, kad jeigu sutvarkys vaikas namus, šeima eis į filmą, paskui savo pažadą pamiršta. Jeigu vaikas puola ginčytis ir primena, jam sakoma, kad tu mažas ir nieko nesupranti. Taip slopinama mažo žmogaus iniciatyva, jam parodoma, kad jo nuomonė nesvarbi. Kartu mažylis pradeda suprasti, kad suaugusieji gali ir meluoti, ir nesilaikyti žodžio. Vadinasi, suaugusieji nėra tokie jau geri ir visada teisūs.


NUVERSTI NUO SOSTO


Vaikui iki maždaug šešerių metų tėvai yra superherojai, kurie viską žino ir viską gali, bet vėliau jis supranta, kad jie ne tokie jau visagaliai. Ypač kai išeina į mokyklą. Jis susitinka su mokytojais ir supranta, kad jie galbūt žino daugiau ir gali būti įdomesni. Grįžę iš mokyklos, neretai tėvams pasako: „O mokytoja tai aiškino kitaip, nei tu sakei.“ Tėvams nederėtų daryti klaidos ir menkinti mokytojo autoriteto, bet jie dažnai nesusilaikę mesteli: „Ką ta mokytoja supranta...“ Vaikui reikia nebijoti parodyti, kad tėvai nėra visažiniai, kad skirtingi žmonės gali išmanyti skirtingus dalykus, kad negali visi būti vienodi. Pasakykite jam, pavyzdžiui, „Taip, aš nemoku visų paukščių pavadinimų, bet gerai gaminu maistą.“


Vaikas turi suvokti, kad kiekvienas žmogus gali būti puikus savo srities specialistas. Taip parodome mažyliui, kad kiekvienas gali išmokti ir „atrasti“ save ten, kur jam įdomu. Su kuo daugiau suaugusiųjų mažylis bendraus, tuo labiau tobulės. Yra kategorija tėvų – supermamyčių ir supertėvelių, kuriems labai sunku palikti sostą ir tapti tiesiog mamytėmis ir tėveliais. Jie kiekviename žingsnyje stengsis nuvertinti ir užgožti kitus žmones. Ką išmoks vaikas? Galimi du scenarijai: jis besąlygiškai klausys tik savo tėvų arba, priešingai, visiškai nebevertins jų ir nebepasitikės. Ir viena, ir kita nėra gerai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis