Japoniškai auklėti vaikus tapo madinga. Kuo ypatingi japoniško vaikų auklėjimo principai?
Japonai teigia (nežinau, ar visa šalis laikosi šių principų), kad iki 5 m. vaikams yra leidžiama praktiškai viskas. Šiuo amžiaus tarpsniu mažiesiems negalima sakyti žodelio „ne“. Iki trejų metų mažuosius japoniukus augina mamos, kurios su savo vaikais būna nuo ryto iki vakaro (vėliau vaikai paliekami auklėms arba lanko darželį ir ten yra auklėjami pagal tuos pačius principus).
Jeigu mažylis parpuola ar užsigauna, japonė mama iškart pribėga ir atsiprašo savo vaiko. Taip mažam vaikui parodo, kad ji kalta dėl visko, kas jam nutinka. Ji neprižiūrėjo, nepasakė, kad vaikutis gali parpulti.
Iki 5-erių metų mažieji japonai nėra stabdomi žodeliu „ne“, „negalima“, mamos jiems sako: „Aštru“, „Slidu“, „Karšta“, „Šalta“, paaiškina, kas bus, jeigu palies šiuos paviršius ar daiktus. Jeigu palies ir susižeis, mama ir vėl atsiprašys savo vaiko, kad nepakankamai jam paaiškino. Jeigu vis dėlto dėl saugumo japonės ir neleidžia vaikams ko nors imti ar daryti, visuomet pasiūlo alternatyvą. T. y. pasako, ką daryti galima.
Nuo penkerių metų vaikų auklėjimas visiškai pasikeičia. Sakyčiau, net aukštyn kojom apsiverčia ir mažasis japoniukas atsiduria tarsi kariuomenėje. Vaikui yra nustatomos labai aiškios,griežtos ir konkrečios taisyklės – tik tam tikru metu jis yra guldomas, maitinamas ir pan.
Japonai nuo mažumės mokosi, kad jie negali būti kitokie. Jie labai aiškiai išmokomi, ką gali sakyti, ko ne, kada ir kokiu tonu kalbėti, kada gali atsistoti, o kada privalo sėdėti. Jie turi ir pareigų, kurias privalo atlikti kasdien. Japonijoje nuo mažens vaikai auklėjami kolektyviniu principu, ten neegzistuoja suvokimas, kad esu „aš“, yra „mes“. Vaikai mokomi nuo mažens priklausyti grupei, vienišiai nėra pripažįstami.
Blogai būti ir išskirtiniam – japonai neleidžia sau išsiskirti iš kitų. Todėl Japonijoje tiek vaikai, tiek suaugę žmonės yra labai disciplinuoti. Įdomu ir tai, kad Japonijoje 15-metis jau yra laikomas suaugusiu žmogumi – su juo bendraujama kaip su sau lygiu. Jis jau pats atsako už save. Dėl tokio auklėjimo japonai kartu gali nuveikti labai daug, tačiau po vieną negali nieko. Po vieną jie tiesiog neegzistuoja.
Kodėl lietuviams šis auklėjimo principas yra įdomus? Juk mes vertiname asmenybes?
Japoniškas auklėjimas iš pažiūros yra labai „patogus“, o kai nesugebame susitvarkyti su vaikų auklėjimo rūpesčiais, galime save pateisinti – auklėju pagal japonišką principą, todėl viską jiems ir leidžiu. Vis dėlto nėra įsigilinama, kad ir Japonijoje egzistuoja tam tikros ribos ir kad visko tikrai ten vaikams neleidžiama. Mažieji japoniukai „neužlipa“ savo tėvams ant galvos net jei šie jiems ir labai daug ką leidžia, o štai lietuviukai kaip tik taip ir daro – nes tėvai, pasirinkę japonišką auklėjimą, į jį neįsigilina, neįsiskaito, galų gale negyvena toje šalyje ir neišmano visų tradicijų. Nors turi tariamą laisvę, japonų vaikai yra išauklėti ir mandagūs.
Lietuvių, auklėjamų pagal tariamą japonišką stilių, vaikai yra nesukalbami. Kodėl? Nes vaikams reikia ribų, jie turi žinoti, ką gali daryti. Lietuvės kaip tik tai ir pamiršta pabrėžti, ką vaikas gali daryti. Dar vienas Japonijos ir Lietuvos skirtumas yra tas, kad japonės turi galimybę vaikus auginti iki trejų metų. Reta lietuvė tiek laiko būna su savo mažyliu, tad jau vien dėl to negali auklėti savo vaiko pagal japoniškus principus.
Kitas dalykas, kad japonai augina vaikus kolektyvui, mes auginame būti savarankiškus, tad ta mama, kuri tarsi japonė kelerius pirmus gyvenimo metus gyvens neatsitraukusi nuo savo vaiko, neišaugins savarankiškos asmenybės. Vaikas bus priklausomas nuo jos, neturės savo nuomonės, nemokės pabūti vienas ir pan.
Mes esame pratę labai dažnai vartoti žodelį „ne“ ir apiberti vaikus įvairiausiais draudimais. Ar mamos, pasirinkusios japonišką auklėjimą, sugeba atsisakyti milijono draudimų ir rasti kitokį būdą apsaugoti savo mažuosius nuo pavojų?
Dažniausiai mūsų tėvai nesugeba vaikų auklėti be „ne“. Kai kurie mano, kad šį žodį pakeitę kitu – „negalima“ jau auklėja vaikus japoniškai. Mūsų vaikai tik ir girdi: „Nelipk“, „Neimk“, „Nečiuožk“, bet mamos jiems nepasako, kuo užsiimti, jei šios veiklos negalimos. Ką daryti vaikui, kai jam nieko negalima. Japonai visuomet pasiūlo alternatyvą. Kartais tėvų paprašau, kad jie paskaičiuotų, kiek kartų per dieną vaikams pasako „negalima“, ir ar tikrai visko visko išties negalima.
Labai dažnai pasirinkę kokį nors auklėjimo būdą tėvai jį supranta taip, kaip jiems patinka, ir tas auklėjimas neturi nieko bendra su jo kilmės šalimi. Labai abejoju, kad lietuviai, kurie mano, kad savo vaikus augina japoniškai, nuo penktojo vaiko gimtadienio visiškai pakeis savo auklėjimą ir įves labai griežtas taisykles. kad ji kalta dėl visko, kas jam nutinka.
Mūsų šalyje to ir padaryti neįmanoma, nes toks išmuštruotas vaikas (kaip Japonijoje) nemokės elgtis lietuviškame darželyje, vėliau mokykloje. Pas mus laisviau žiūrima į vaikus, jų veiklą, laisvalaikį.
