Praviras langelis
Vaiko piešinys nėra tik „gaminys“, pareikalavęs kūrybinių jėgų ir žinių, t. y. jis į jį sudeda ne tik tai, ką sužino apie pasaulį, ar ko išmoko (įgudo piešti gėlytes ar automobilius, įvaldė guašą ar kreideles). Į piešinį vaikas sudeda savo mintis ir jausmus, kurių pats nesugeba nei aiškiai įvardyti, nei suprasti, nei juolab paaiškinti.
Piešinys yra tarsi langelis į vaiko vidinį pasaulį, vaiko sielos veidrodis. Tad, jei prigludę prie artimo žmogaus ir pasiguodę: „Man neramu“, „Nesiseka“, arba, priešingai, „Man neapsakomai gera“, išgirstume: „Kaip gražu!“ arba „O!“, turbūt šiek tiek nusiviltume. Juk tikimės, kad mus apkabins ir paklaus, kodėl neramu, kas nesiseka. Gali būti, kad rodydamas piešinį vaikas nesąmoningai tikisi to paties. Gal ir nesitiki, tačiau jam bus tikrai malonu, jei mama padės darbus į šalį ir žvilgtelės pro langelį, kurį jis jai pravėrė.
„Kai vaikas atneša piešinį, nepulkite vertinti ir žavėtis. Pasakyti: „Nuostabu!“ arba „Tu – tikras dailininkas!“ – vadinasi, nepasakyti nieko apie vaiko darbą, pastangas, gebėjimus. Kur kas geriau išpasakoti, ką jūs piešinyje matote, kokius jausmus jums sukelia viena ar kita detalė, paklausti, ką veikia nupiešti herojai, kodėl jie tokie susirūpinę, paklausti, ar būna, kad vaikas jaučiasi panašiai kaip ir jo herojai ir t. t.“, – pataria psichologė.
Piešti sveika
Psichologai įspėja, kad nuolat giriamas vaikas gali prarasti džiaugsmą daryti tai, ką daro, be to, jausdamas, kad mama ar tėtis aklai žavisi jo darbais, gali piešti tik dėl to, kad sulauktų jų reakcijos, suteiktų jiems malonumą pats galbūt jį prarasdamas. Todėl, užuot alpusi iš susižavėjimo, paskui apsisukusi ant kulniuko ir grįžusi prie kasdienių darbų, apkabinkite vaiką ir pasikalbėkite apie piešinį.
Yra tėvelių, kurie labiau už „pasyvią“ veiklą palinkus virš stalo vertina aktyvius sporto žaidimus. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad piešiant treniruojasi ir kūnas, ir protas. „Piešiant lavėja smulkioji ir stambioji motorika, koordinuojami akių ir rankos judesiai, vaikas pradeda geriau suvokti savo kūną, mokosi jį kontroliuoti. Pirštukų, delniuko judesiai padeda vystyti kalbą, – primena psichologė Jurga Dapkevičienė. – Virš lapo palinkęs mažiukas nurimsta, susikaupia, lyg ir sustingsta, tačiau išties jis dirba labai aktyvų vidinį darbą, į popieriaus lapą „iškrauna“ viską, kas yra susikaupę jo širdelėje ir mintyse“.
Piešinio raida
Jau 1,5 m. pyplys pakėlęs po stalu nusiridenusį tėčio šratinuką juo smagiai „pereina“ sienomis, baldų gobelenu, vadinasi, jau geba ir paimti, ir išlaikyti, ir šiek tiek kontroliuoti pieštuką. Tačiau „piešinys“ dar labai spontaniškas.
Dvimetis geriau kontroliuoja judesius, piešia zigzagus, linijas, brūkšnius, kabliukus į visas puses, tai jau pareikalauja pastangų. Ilgainiui linijos „minkštėja“, apvalėja ir lapas prisipildo „kamuolinių debesų“. Tačiau maždaug iki trejų metų mažieji dailininkai nemąsto, ką, kaip ir kodėl piešia. Jie tiesiog griebia visa, kas po ranka, ir brėžia, sukioja, mėto, keverzoja.... Tokio amžiaus tiesiog žaidžia, eksperimentuoja.
Apie trečiuosius gyvenimo metus iš „kamuolinių debesų“, t. y. erdvėje be tvarkos besiriaičiojančių skritulių, išdygsta kojos. Tai rodo, kad vaikas jau kur kas geriau orientuojasi erdvėje, nes „kojos“ dažniausiai piešiamos ne bet kur ir ne bet kaip – du pagaliukus vaikas prikabina skritulio apačioje, jie nukreipti žemyn. Galvakojis „pastatomas“ ant žemės. Pamažu didelė galva mažėja, atsiranda naujas pagaliukas, prie kurio pripiešiamos kojos ir rankos. Galvakojis tampa panašus į žmogų.
Trečiaisiais gyvenimo metais vaikas pradeda tikslingai kažką keverzoti lape, tyrinėja, kas pavyko. Keturmetis–penkiametis jau turi idėją ir mielai pasakoja, ką nori, ketina nupiešti. Atsitiktinumas, eksperimentas virsta žinute: vaikas jau nori kažką pasakyti.
Tokio amžiaus vaikai pradeda vaizduoti aplinką. Iš piešinių tampa akivaizdu, kad iki mokyklos vaikai iškmoksta gerai orientuotis erdvėje, žino, kur dangus, kur žemė (herojai ir namai paprastai tvirtai stovi ant žemės).
Bijo ar skauda?
Apie penktuosius gyvenimo metus vaikų piešiniuose paprastai atsiranda namas. Tai vienas dažniausių vaikų piešinių objektų, kuriam piešinių tyrinėtojai teikia ypatingą reikšmę ir sieja su fiziniu kūnu, socialiniu jausmu, šeimos gyvenimu, saugumo pojūčiu. Pavyzdžiui, teigiama, kad uždari namelio langai ir mažos durelės rodo, kad vaikas uždaras, atviri dideli langai, priešingai, reiškia atvirumą, svetingumą, norą bendrauti. Kuo daugiau langų – tuo smalsiau vaikas žvelgia į pasaulį ir t. t.
Yra teorija, teigianti, kad vaiko piešiniai yra atspindys to, kas vyksta jo kūne. Štai iki trejų metų aktyviausiai vystosi smegenys, todėl šio laikotarpio vaikų piešiniuose vyrauja skrituliai be jokių detalių. Apie šeštuosius metus, kai pradeda kristi pieniniai dantukai, piešiniuose atsiranda danties ar jo šaknies formą primenančių objektų. Vaiko piešiniuose gali atsirasti ir gana retų simbolių, pavyzdžiui, ausys. Pagal vieną teoriją galima būtų manyti, kad jas piešiantis vaikas bijo kritikos, o jei tikėsime ta, kuri piešinį sieja su fiziniu kūnu, reikėtų patikrinti, ar vaikui tikrai neskauda ausies.
„Teorijų, kaip galima interpretuoti piešinius, be galo daug. Mes renkamės tikėti tuo, kuo norime tikėti, tačiau svarbu suprasti, kad tai, ką piešia vaikas, gali būti tiesiog šios ar pastarųjų dienų aktualija. Piešinių tematiką neretai nulemia patirti įspūdžiai, matyti filmukai“, – sako psichologė. Todėl, pavyzdžiui, juodai nuspalvintos piešinio herojaus pėdos gali neturėti nieko bendra su fiziniu skausmu, o tiesiog perpasakoti įspūdį, kurį autoriui paliko braidymas po purvo balą.
Kodėl nerūksta dūmai, arba ko bijo mamos
Jei vaikutis piešia gelsvos spalvos namuką su dideliais langeliais, durytėmis ir kaminu, iš kurio rūksta baltas dūmelis, mama laiminga, nes yra skaičiusi, kad taip piešiantys vaikai jaučiasi laimingi, saugūs ir patenkinti. Gerą vaiko savijautą ir raidą „išduoda“ įvairaus turinio, spalvingi, gausūs detalių piešiniai.
Mamos vaiko piešinyje dažniausiai išsigąsta tamsių spalvų (ypač juodos), grėsmingų figūrų, figūrų be rankų ir kojų (teigiama, kad tai rodo menkavertiškumą, negebėjimą susidoroti su patikėtomis užduotimis ir t. t.), medžių be lapų ar išvis be vainikų.
Tačiau juodą, pilką, mėlyną spalvas vaikai tiesiog mėgsta, nes piešiant ant balto popieriaus lapo jos sukuria stiprų kontrasto, ryškumo įspūdį. Taip pat teigiama, kad tamsias spalvas piešiniuose naudojantys vaikai yra drąsūs, pasitikintys savimi, gebantys prisitaikyti prie įvairių likimo staigmenų. Specialistai iš tiesų pataria atidžiau stebėti vaiką, jei mėgęs spalvų įvairovę jis staiga pradėjo naudoti tik tamsias spalvas, piešia labai spausdamas pieštuką, „drasko“ juo popierių, jei kurį laiką piešiniuose kartojasi tos pačios geometrinės figūros, t. y. vaikas yra tarsi „užstrigęs“, o šiuos neįprastus pokyčius lydi keistas elgesys, nemiga, agresija ir kt. elgesio sutrikimai.
„Tačiau diagnozuoti ar spręsti apie vaiko savijautą tik pagal piešinį yra neprofesionalu, – įspėja psichologė. – Piešinys – tik papildoma priemonė, suteikianti daugiau informacijos, kuri gali padėti tėvams geriau pažinti, pajausti savo vaiką, jo poreikius, lavinimo galimybes, sritis, kurios reikalauja pagalbos ar tiesiog daugiau dėmesio.
Geriausias būdas pažinti, sužinoti daugiau – rinkti piešinius ir sekti pokyčius. Pasikliaukite ir pirmu savo įspūdžiu. Jei jums neramu dėl to, ką jaučiate žiūrėdama į vaiko piešinį – ir ypač jei ta emocija persekioja žiūrint ir į kitus, naujus, vaiko piešinius, kreipkitės pagalbos į specialistus“.
„Aš nemoku! Tu nupiešk!“
Mamai neramu ir tada, jei piešimui išnaudodavęs kiekvieną laisvą minutę, vaikas staiga liovėsi tai daryti. Arba išvis nepiešia, nes... nenori.
„Taip nutiko greičiausiai dėl to, jog nustojo pasitikėti savimi, kai kažkas pasakė: „Negražu!“, „Su ta juoda viską sugadinai.“ O gal numušė ūpą mokydami, kaip piešti, neleido to daryti savaip. Jei suaugęs parodo, kaip nupiešti šunį, vargu ar galime tikėtis, kad vaikas entuziastingai pats puls jį piešti, juk mato, kad mamos ar auklėtojos piešinys tikroviškesnis. Nupiešdami už vaiką ar jį pataisydami, mes ne paraginame piešti, o priešingai, stabdome, – įspėja tėvus psichologė. – Įprastai besivystančio vaiko nereikia mokyti piešti. Verčiau pakalbinti, paklausti: „Kas tau sakė, kad nemoki, negali nupiešti šuns arba namo? Manai, aš esu namų piešimo ekspertas? Juk namų yra įvairių ir kiekvienas gali jį nupiešti tokį, kokį nori! Aš, pavyzdžiui, norėčiau nupiešti namą su... apskritais langais, o tu?“ Jei vaikas išvis nepiešia, neverskite. Tikėtina, kad tam tiesiog neatėjo metas. Tačiau piešimas yra puiki saviraiškos priemonė, todėl visada verta pabandyti paraginti vaiką netiesiogiai, pavyzdžiui, pieškite patys! Akvarele, guašu, kreidelėmis, flomasteriais, pasidėję lapą ant stalo, grindų, priklijavę ant sienos. Pieškite, kol vaikas prieis ir paklaus: „O ką čia darai?“
Dienų raštai
Smagu visai šeimai vakarais patogiai įsitaisius ant sofos ar sukritus ant grindų perversti nuotraukų albumus: stebėti, kaip paaugo ir pasikeitė vaikai, prisiminti svarbiausius įvykius ir net kokio skonio buvo šešto jubiliejaus tortas. Ne mažiau (o gal netgi daugiau) prasmingi būtų... piešinių albumai. Jie pasakotų, kaip keitėsi vaiko jausmai. Nepraleiskite progos pradėti kolekciją nuo pirmųjų vaiko keverzonių. Kad būtų iškalbingesnė, paprašykite vaiko sugalvoti pavadinimą – jį, metus ir savo įžvalgas, pastabas užrašykite kitoje piešinio pusėje. Vartydama piešinių albumus po daugelio metų jausitės taip, lyg skaitytumėte mamos ir vaiko dienoraštį.
