Neadekvati tėvų meilė vaikui: kas tai yra ir kodėl kenkia

Kas gali būti akivaizdžiau ir natūraliau už tėvų meilę? Tačiau ir ji gali pakenkti, kad ir kaip paradoksaliai ir neįtikinamai iš pirmo žvilgsnio tai skambėtų.

Ar jau turite TAVO VAIKO programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir skaitykite mus dar patogiau: „iPhone“, „Android“.

Yra žinoma, kad tėvų meilės deficitas, dėmesio ir rūpesčio stoka neigiamai veikia vaiko raidą, net jei tėtis ir mama sėkmingai patenkina visus kitus (vien biologinius) savo vaiko poreikius. Bet ar gali tėvų meilė pakenkti sūnui ir dukrai, juo labiau sugadinti vaiką? Juk atrodytų, kuo stipriau mes mylime savo atžalas, tuo jiems geriau. Iš esmės šis tvirtinimas, žinoma, yra teisingas, bet tik su sąlyga, kad mūsų meilė vaikams yra visapusiška. Ir atvirkščiai, neadekvati, nevisavertė meilė vaikui tik kenkia.

Neadekvačia galima pavadinti tokią meilę vaikui, kuri trikdo jo emocinį augimą, nepatenkina jo emocinių poreikių, skatina vaiko priklausomybę nuo tėvų ar vieno iš tėvų, užkerta kelią jo savigarbai, mažina jo savivertę ir pasitikėjimą savimi. Labiausiai yra paplitę tokie neadekvačios meilės tipai: savinimasis ir perkelta meilė.

Savinimasis

Jausmas, kai tėvai laiko vaiką savo nuosavybę – tai tėvų siekis skatinti per didelę vaiko priklausomybę nuo jų. Kai vaikas labai mažas, savaime suprantama, kad jis visiškai priklausomas nuo savo tėvų. Bet jei vaikui augant priklausomybė nuo tėvų nemažėja, tai trikdo emocinę vaiko raidą.

Kai kurie tėvai bando laikyti vaikus savo meilės gniaužtuose, taikydami įvairiausias spaudimo priemones: įtaigą, emocinį šantažą, autoriteto valdžią, reikalavimą paklusti. Jie šventai įsitikinę, kad turi visas teises į savo vaiką, nes mano, kad vaikas priklauso jiems. Tai savininkiški tėvai. Jie su vaiku elgiasi kaip su objektu arba nuosavybe, kurią galima turėti ir pripažinti sava, o ne kaip su žmogumi, kuris turi teisę augti ir tapti nepriklausomu bei pasitikinčiu savimi.

Tėvai turi gerbti vaiko teisę būti savimi. Žinoma, tai nereiškia, kad vaikui negalima nieko drausti ir reikia viską jam leisti. Kiekvienam vaikui reikia disciplinos ir ribų. Tai reiškia, kad tėvai turi skatinti vaiką savarankiškai mąstyti, spontaniškai reaguoti, pamažu aiškiai suvokti, kad jis yra asmenybė, kuri turi prisiimti vis didesnę atsakomybę už savo poelgius ir veiksmus, taip pat ir mintis. O jei mes, tėvai, nepaisome vaiko teisės būti nepriklausomu, jo raida gali sutrikti arba jis gali užaugti per daug priklausomas nuo mūsų, pernelyg paklusnus ir neišmoks savarankiškai gyventi šitame pasaulyje. Jis gali tapti lengvu grobiu stipresniems ir valdingesniems žmonėms arba grupėms. Arba tapęs vyresniu, jis iš visų jėgų ims priešintis visiems tėvų patarimams ir vadovavimui, ir jūsų santykiuose gali atsirasti didelių sunkumų arba, blogiausiu atveju, jie gali apskritai nutrūkti. Žinoma, kažkokį savininkiškumo jausmą savo vaikui turi visi tėvai. Bet mes turime būti budrūs ir...

1. ...suvokti, kad jaučiame savininkiškumą;

2. ...atskirti savo jausmą nuo tikro rūpinimosi savo vaiko gerove; tai labiausiai susiję su būtinybe ugdyti vaiko savarankiškumą ir mokėjimą pasikliauti savimi;

3. ...tėvai visą laiką turi ne tik prisiminti, kad jiems gali kilti noras savintis vaiką, bet ir mokėti kaskart pagavus tokią mintį iškart užgniaužti savininkiškumo instinktą;

4. ...visokeriopai priešintis pražūtingam savininkiškumo jausmo poveikiui.

Perkelta meilė

Labiausiai paplitęs netinkamos meilės tipas – perkelta meilė. Ji būna tada, kai tėvai gyvena savo gyvenimą per vaikus arba į juos įkūnija savo svajones. Kuo labiau perkeliame savo gyvenimą į vaikus, tuo labiau mūsų meilė jiems priklauso nuo to, kaip jie elgiasi (mokosi, žaidžia... Sąrašas begalinis!) ir tuo pačiu patenkina mūsų nepasotinamą (perkeltą) tuštybę.

Pažvelkime tiesai į akis. Mums visiems kažkuria prasme būdinga perkelta meilė, ar ne? Panagrinėkime pavyzdį. Štai viena šeima suprato, kad 8-erių metų sūnus puikiai žaidžia futbolą. Kai mama sėdėjo stadione ir stebėjo, kaip jis žaidžia, dėl kažkokios keistos asociacijos jos mintys nukeliavo į tuos tolimus laikus, kai ji vaikystėje žaidė tinklinį. Prisiminė, kaip beviltiškai troško pakliūti į pagrindinę miesto lygą. Džiaugdamasi sėkmingais savo sūnaus metimais, viduje ji labai aiškiai juto skausmą ir nusivylimą. Įdomu, kodėl? Būtų nepataisoma klaida, jei ji tuščiagarbiškai (štai ji, perkeltoji meilė!) mėgintų per sūnų realizuoti neišsipildžiusias savo sportiškos jaunystės svajones! Geriau sau būti griežtesniems.

Perkėlimas ima kenkti, kai jis pakeičia mūsų meilę taip, kad ji ima priklausyti nuo vaiko elgesio, tai yra, iš esmės tampa sąlygota meile. Ta meilė, kurią vaikas iš mūsų gauna, neturi priklausyti nuo mūsų vilčių ir siekių. Meilė vaikams turi būti besąlygiška.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis