Į klausimus atsako filosofas vaizduotės mokymo tėvams organizatorius Kristupas Sabolius.
Kas kūrybingą žmogų išduoda esant kūrybingą, o nekūrybingą esant nekūrybingą?
Kūrybingumas pirmiausia yra gebėjimas keistis. Todėl stereotipiniai „receptai“, kurie leistų atpažinti vienareikšmiškus ženklus, kuris žmogus kūrybingas, o kuris – ne, ne tik negalioja, bet ir gali būti klaidinantys. Kultūros ir gamtos procesai ne kartą įrodė, kad išorinis kitoniškumo demonstravimas gali būti ne kas kita, kaip sekimas mada arba prisitaikymas prie aplinkos. Antra vertus, kūryba dažnai susijusi su lėtais procesais, kurie reikalauja daug laiko ir mažų žingsnių. Tai kasdienybės būsena, kuri reikalauja subtilių treniruočių. Todėl spręsdamas apie kitus pagal paviršutiniškus signalus pats elgiesi stereotipiškai, priskirdamas klišes pats elgčiausi labai nekūrybingai. Stengiuosi to nedaryti.
Ar šiuolaikinio žmogaus – vaiko ir suaugusiojo vaizduotė ir kūrybos galia yra sumažėjusi, susitraukusi? O gal, priešingai, juk dabar dažnai gelbsti technologijos?
Tiesą pasakius, net nežinau, kur ir kaip gyvena šiuolaikinis žmogus – Niujorke, Siera Leonėje, o gal Sumatroje? Vis dėlto tai, kas vienija įvairias skirtingas realybes, yra vartotojiškumas, kapitalo galia ir paplitusios technologijos. Technika visais laikais buvo dvilypis dalykas. Ji sukuria naujas veikimo galimybes, taigi, iš pirmo žvilgsnio tarsi padidina laisvės pojūtį. Antra vertus, riboja mūsų veikimo būdus. Mašinos važiuoja greičiau, nei neša mūsų kojos. Bet mašinoms būtini keliai, tiltai ir kuras. Vadinasi, jos juda tik tam tikru būdu, pagal specifinę automobilių logiką.
Todėl technika tuo pat metu yra laisvės ir įkalinimo šaltinis. Mes tampame priklausomi nuo savo technologinių aparatų. Kai kalbame apie kūrybą, būtina išmokti išsiugdyti tam tikrą autonomiją, arba vadinamąjį technosąmoningumą, – gebėjimą išlaikyti savikontrolę techninių prietaisų atžvilgiu – ne tik jais naudotis, bet ir jų atsisakyti.
Kūryba labai dažnai yra atsisakymas. Tik nusimetę tam tikrą veikimo modelį, pamatome kitus – dar naujus arba primirštus senus būdus. Šis procesas yra nuolatinis, jis neturi jokios formulės, tik nuolatinę būtinybę dirbti su savimi.
Teigiate, kad kūrybiškumas, vaizduotės gebėjimas yra įgimti dalykai, tačiau augant praranda tonusą, kaip koks netreniruojamas raumuo. Kodėl augdami aptingstame jį mankštinti?
Ką tik gimęs žmogus dar nėra „instaliuotas“ į socialinę aplinką. Jis dar nežino, kaip jam reikia elgtis, ką privalo daryti, todėl be perstojo eksperimentuoja, bando tai, kas mums atrodo kvaila, nerūpestinga, žaisminga.
Kaip tik žaismės ir žaidimo klausimas čia pats svarbiausias. Žaismė, kaip yra pastebėjęs Nobelio premijos laureatas Johanas Huizinga, yra daug senesnis dalykas nei kultūra. Žaidžia gyvūnai, nors žmonės jų visai nemokė to daryti. Vaikų irgi nereikia versti žaisti, jie tai daro iš prigimties. Tai, ko jų išmokome, yra veikiau žaidimai – su savo taisyklėmis ir tikslingumu. Tuo tarpu žaismėje nėra jokių išankstinių taisyklių, tai laisva veikla, ji nesusijusi su reikmėmis, materialiais interesais, tikslingumu ar pelnu.
Žaismė yra kūrybingumo pagrindas – nes žaidžiant patiriama laisvė. Vaikams tai įgimta, bet išėję į mokyklą tampame vis pragmatiškesni, vis labiau orientuoti į rezultatą, o ne procesą, todėl prarandame savaiminį malonumą, kurį teikia panirimas į žaismę. Imame žaisti socialinius žaidimus, todėl grįžti prie žaismės darosi vis sunkiau.
Kūrybinė vaizduotė yra tiesiogiai susijusi su laisva žaisme. Jos tikrai nereikia mokyti vaikų, tačiau būtina ją naudoti, kad nepamirštume. Tai palyginčiau su plaukimu. Vos gimę kūdikiai dar moka plaukti, tačiau jeigu jiems nesuteikiame galimybės iš karto panirti į vandenį, praranda šį gebėjimą. Tada tenka mokytis iš naujo. Kurti galime visi, tik dažnai apie tai esame pamiršę. O iš naujo mokytis gali būti ne taip jau lengva.
Jei vaizduotė įgimta, bet netreniruojama senka, galima daryti prielaidą, kad visi vaikai yra kūrybiški.
Labai dažnai vaikų kūrybingumas nužudomas, nes jiems paprasčiausiai trūksta dėmesio. Tuomet ir atsiranda normos, taisyklės, irzlumas, galiausiai kompiuteriai ir televizoriai. Vaikas privalo dūkti, judėti, išdykauti. Jo aktyvumas yra jo savikūros motoras. Tiesiog tėvams ne visada užtenka jėgų išlaikyti panašų tempą.
Ar nekūrybingą žmogų galima išmokyti kūrybingumo?
„Vizionieriuose“, vaizduotės mokymuo se tėvams, bandau parodyti, kad viskas prasideda nuo dėmesingumo. Ne kartą esu viešai minėjęs, kad geriausia kūrybingumo mokytoja man yra mano duktė. Mes mokomės kartu. Galiu ją išmokyti naujų žodžių, o ji mane moko laisvės jais naudotis. Turime išmokti pajusti malonumą, mėgautis šiuo procesu. Pirmiausia reikia suvokti tokio nusiteikimo svarbą, vėliau imtis viso kito.
Ką daryti su darželiais, kuriuose visi piešia vienodą medį, visų saulės geltonos, o dangūs mėlyni, nes auklėtoja taip liepė?
Kūrybingumas turi tapti vertybe, už kurią giriama ir kuri pripažįstama. Tačiau vaikas turi išmokti ir taisyklių, modelių bei normų. Svarbu, kad jis matytų abiejų dalykų vertę. Taisyklės svarbios, nes išmoko bendrauti, etikos principų, kartais net gali apsaugoti gyvybę. Tačiau jos gali būti keičiamos, taisomos ir perkuriamos. Tai labai sudėtingas klausimas, atsakymo į jį ieškant lengva nuslysti tiek į vieną, tiek į kitą pusę.
Aš pats savo gyvenime turėjau įvairiausių mokytojų – ir labai uždarų, ir pačių atviriausių. Tiek iš vienų, tiek iš kitų kažko išmokau – pirmiausia todėl, kad mačiau abi perspektyvas vienu metu. Ko gero, tai daugiausia, ko galime išmokyti vaiką, – suprasti perspektyvų įvairovės klausimą. Jeigu ši mokytoja reikalauja nupiešti kaip tik tokią saulę, vadinasi, tai svarbu šiai mokytojai. Galima to išmokti, nes tokių mokytojų gyvenime pasitaikys ne viena. Tačiau namie vaikas turi gauti galimybę piešti kokias tik nori saules. Irtai irgi turi būti įvertinta.
Kai buvome vaikai, save išreikšdavome išties kūrybiškai: piešdami, lipdydami, rašydami ir pan. Dabar labai daug vaikų save išreiškia į jutubą dėdami vaizdo įrašus apie save, savo kalbėjimą (komentuoja virtualųjį žaidimą), kaip šukuoja lėlę ir pan. Ar tai irgi – ... kūrybos rūšis?
Žinoma, techninės priemonės keičiasi, ir tai įtakoja mūsų veikimą. Todėl kūrybos tiek „Vizionieriuose“, tiek kūrybingumo mokymuose daug kalbame apie tai, kaip užmegzti išradingą ir atsakingą santykį su technologijomis, kaip ne tik apriboti nuo jų vaikus, bet ir leisti netapti nuo jų priklausomiems. Užauginti kūrybingą žmogų – tai užauginti žmogų, kuris jaučia laisvės vertę ir moka ją atrasti.
Neuromokslininkai tvirtina, kad mūsų smegenų plastiškumas, t .y. gebėjimas keistis, labiausiai priklauso nuo to, kaip lavinami skirtingi įgūdžiai. T. y. kuo įvairesnių dalykų mokomės, tuo geriau išmokstame, kaip mokytis. Tai nerodo, kad kažkurioje konkrečioje sferoje neturėtume siekti meistrystės. Greičiau, priešingai, išmėgintos skirtingos kompetencijos mums padės ieškoti kelių savojoje.
Vaikui yra svarbiausia, kai jo kūrybingumas yra įvertinamas, kai jis mato, kad aplinkoje tai suvokiama kaip vertybė, kai į tai kreipiama dėmesio, kai gilinamasi į jo sprendimus, kai jie analizuojami – ir tai daroma nepaviršutiniškai
Ką reiškia vaikui turėti nekūrybingus, vaizduotės neturinčius tėvus? Ar vaikai jos mokosi iš tėvų?
Žinoma, kad vaikai mokosi iš tėvų – tai akivaizdi tiesa. Tačiau, manau, dažniau vaikai turi ne nekūrybingus, o pavargusius tėvus. Tai milžiniška socialinė problema, visuotinis reiškinys, kurį nesunku pastebėti visuose pasaulio kraštuose. Žmonės dirba, siekia karjeros, mėgina paklusti socialiniams imperatyvams, kol praranda norą gyventi. O tuomet vaiko noras žaisti tik sukelia erzelį. Manau, norint lavinti vaikų kūrybingumą, reikia patiems suaugusiesiems išmokti nedirbti. Tai labai neapsimoka, tačiau, ko gero, laimės teikia daugiau.
