Iš skaitytojos laiško:
„Su kitais tėvais ruošiamės Kalėdoms darželyje. Susirinkę norime sukurti vaikams, taip nuoširdžiai tikintiems Kalėdų Seneliu, mažą stebuklą, tačiau gerą nuotaiką temdo pernai metų įvykis, kai viena mergaitė gavo saldainių, tačiau negavo dovanėlės, nes tėvams atrodė, kad nereikia vaikui „meluoti“ apie Kalėdų Senelį. Kai visi vaikai iš Kalėdų Senelio maišo džiugiai traukė dovanas, ta mergaitė kantriai laukė, o nesulaukusi žaisliuko tramdė besikaupiančias ašaras. Jos mama buvo šalia ir ramino, kad tai niekis, tik pasaka, kuria jų šeima netiki, tad neverta ašarų, tačiau mergytei šventė buvo sugadinta. Sugadinta ne tik jai, bet ir kitiems vaikams, kurių žaisliukus be dovanos likusi mergaitė bandė atimti, bei tėvams, pasipiktinusiems mamos elgesiu. Šiemet per Kalėdas ir vėl gali pasikartoti ši padėtis, nes mergaitės tėvai ir toliau laikosi nuostatos, kad jų dukteriai Kalėdų Senelis dovanų neneš. Ar mes, suaugusieji, atsisakydami suteikti vaikui stebuklą, nedarome klaidos?“
Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
Nors kiekviena šeima turi teisę rinktis, dovanoti vaikams žaisliukų per Kalėdas, leisti tikėti Kalėdų Seneliu ar ne, tačiau šios mergaitės tėvai pasielgė neteisingai ir labai nejautriai savo dukters atžvilgiu. Jie nesutiko nupirkti jai kalėdinio žaisliuko vien dėl savo principų ir net nepagalvojo, kaip jausis matydama, kad Kalėdų Senelio maišas ištuštėjo, o ji liko be nieko. Nė vienas vaikas nenori būti išskirtas, kitoks, o kaip tik tokią tapti mergaitę privertė tėvai. Mergaitė, kaip kiti vaikai, sutikdami Kalėdų Senelį, buvo pakilios nuotaikos, ji taip pat kaip kiti vaikai viltingai laukė, kada išgirs savo pavardę ir galės atsiimti dovanėlę. Nereikia lakios vaizduotės, kad suprastum, kaip ji jautėsi, kai suprato, kad jai neliko dovanos, o apsižvalgiusi aplink pamatė kitų vaikų rankose dovanėles. Ji jautėsi labai nusivylusi ir pažeminta bei jokie mamos žodžiai vėliau mergaitės nuraminti negalėjo. Net jeigu mažylė namuose ir susitarė su tėvais, kad nėra Kalėdų Senelio, „žinojo“, kad negaus dovanėlės, trimetukas per mažas, kad suprastų, kodėl jis vienintelis liko be dovanos. Net ir septynmetis verktų tokiomis aplinkybėmis, o ką jau kalbėti apie trimetukę. Mergaitė labai norėjo neišsiskirti iš kitų, norėjo džiaugtis naujuoju žaisliuku, tad nusprendė jį atimti iš kitų vaikų. Atiminėdama kalėdines dovanėles, ji bandė gintis nuo nevilties, kuri taip netikėtai užliejo jos širdelę. Trimetukas dar per mažas suvokti, kad negalima iš kito vaiko imti žaisliuko (tai jis supras tik maždaug apie septintuosius gyvenimo metus), jam atrodo, kad jeigu koks nors daiktas patinka, vadinasi, jį galima pasiimti, juolab kad jis suteiktų jai džiaugsmą, kokio negalėjo patirti negavusi dovanos. Tokiomis aplinkybėmis negalima mergaitės net ir barti, lieka iš kažkur gauti kitą žaislą ir paaiškinti, kad Kalėdų Senelis yra gerokai pagyvenęs ir buvo pametęs dovanėlę. Galbūt tai nuramins mergytę ir sušvelnins nusivylimą, kurio toks mažas vaikas pakelti nesugeba.
Jeigu darželinukų tėvai tariasi surengti vaikams šventę, pasikviesti Kalėdų Senelį su dovanomis, šias turėtų gauti visi be išimties vaikai. Antraip mažylis nusivils ne tik seneliu, bet ir tėvais, darželiu, jo auklėtojomis. Principų galima laikytis savo šeimoje, o visuomenėje reikėtų laikytis bendro susitarimo, prisitaikyti prie daugumos ir neskriausti savo vaiko. Juo labiau kad jam galima pasakyti, kad ne Kalėdų Senelis, o mamos ir tėčiai pirko kitas dovanėles.
