Mama klausia:
„Noriu paklausti, kas nutinka vaikui, kai jį lygini su broliu? Situacija tokia, kad turime du sūnus ir jie labai skirtingi. Šešiametis yra drąsus, nori visur išbandyti viską (šokinėti ant batuto, važiuoti dviračiu, riedlente), o keturmetis – visai kitoks. Lėtas, nedrąsus. Jis mieliau sėdės šalia, negu šokinės. Fizinės berniukiškos veiklos jo nedomina. Vyras dažnai sako mažajam: „Kodėl tu nevažiuoji, kaip brolis?“, „Tavo brolis jau seniai nebijo (…), o tu (...)“ Kai pasikalbam dviese, vyras sako, kad norėjau antros mergaitės ir taip mintimis užprogramavau, kad jis gimęs nėra toks drąsus. Nežinau, ką jam ir atsakyti, bet man atrodo, kad taip lyginant vaikus dar blogiau bus. Kol kas sūnūs sutaria gerai, mažesnis noriai klauso dičkio, tas viskam vadovauja. Kaip padrąsinti jaunesnį sūnų?“
Atsako psichologė Kristina Valkauskienė.
Džiugu, kad nusprendėte pasidalinti savo rūpesčiais. Iš laiško aišku, kad Jums rūpi mažojo sūnelio jausmai, neramina jo nedrąsus elgesys ir būdai, kuriais vyras bando vaiką padrąsinti.
Pradėkime nuo to, kodėl gi Jūsų sūnus yra lėtas, nedrąsus, “kitoks”. Kiekvienas gimstame su savo genų rinkiniu, su savo temperamentu. Turbūt pastebėjote, kad vaikai skiriasi jau nuo gimimo: vieni būna ramūs, daug miega, kiti aktyvesni, reikalaujantys dėmesio. Skirtumai aiškiai matyti ir vaikams paaugus. Vieni tėvai apie savo vaiką pasakoja: “kur pasodinai, ten po pusvalandžio ir radai”, kai tuo tarpu kiti visą dieną neturi laisvos minutės sau, tenka nuolat gaudyti ir saugoti mažylį nuo pavojų, kurie kyla dėl jo aktyvumo. Taigi, temperamentas yra įgimtas ir neverta ieškoti kaltų, kodėl vaikas gimė vienoks, o ne kitoks. Abu Jūsų berniukai skirtingi ir tai visiškai normalu.
Natūralu, kad šeimoje auginant du ar daugiau vaikų tėvams kyla noras juos lyginti tarpusavyje, dažnai tai daroma siekiant motyvuoti, paskatinti imti pavyzdį iš brolio ar sesės. Tačiau Jūs esate visiškai teisi galvodama, jog tai nepadeda pasiekti norimo rezultato, priešingai, gali turėti neigiamų pasekmių. Nuolatinis lyginimas gali stiprinti konkurenciją, priešiškus santykius, konfliktus tarp vaikų. Šiuo metu Jūsų sūnūs, atrodo, sutaria gerai, tačiau jei jaunėlis ir toliau nuolat girdės ir jaus, kad brolis pranašesnis, tikėtina, ateityje gali nebenorėti būti jo draugu.
Pabandykime įsivaizduoti, ką gali jausti vaikas, iš tėčio/mamos nuolat girdėdamas “tu ne toks geras (greitas, drąsus, gabus ar pan.) kaip brolis/sesė”? Ar jis jaučiasi priimamas toks, koks yra? Ar galvoja, kad tėtis/mama jį ir brolį myli vienodai? Psichologo kabinete dažnai iš suaugusiųjų tenka girdėti žodžius: “tėtis/mama mano brolį/sesę mylėjo labiau nei mane”, ir iš to kyla daugybė nuoskaudų bei sunkumų gyvenime. Todėl džiaugiuosi, kad Jūs, kaip mama, suprantate savo sūnų, nelyginate jo ir brolio gebėjimų. Mūsų visuomenėje vis dar gausu stereotipų, kaip turi elgtis berniukas/mergaitė, vyras/moteris. Dažnai viešose vietose tenka išgirsti mažyliui sakomą frazę: “tu gi vyras, neverk”, “koks tu stiprus, tikras vyras” ir pan. Nedrąsus, lėtas vaikas neatitinka vyraujančios vyriškumo sampratos, todėl dažnai tokios berniukų savybės vertinamos kaip neigiamos, o tai vaikui juk skaudu. Džiugu, kad su vyru apie tai kalbatės, dalinatės savo nerimu. Svarbu, kad jis stengtųsi būti jautresnis sūnaus atžvilgiu, žiūrėtų į jį ne kaip į vyrą, o mažą vaiką, kuriam itin reikalingas tėčio palaikymas ir besąlygiškas priėmimas.
Dar viena nuolatinio vaiko lyginimo su broliais/seserimis ar kitais vaikais pasekmė - žema savivertė, nepasitikėjimas savimi. Ką daryti, kad taip nenutiktų? Kaip padrąsinti vaiką? Pirmiausia, kaip jau minėjau, vaikas turi jaustis mylimas, vertinamas, ypatingas. Svarbu tikėti, kad vaikas gali ir nuolat jam tą priminti. Panagrinėkime pavyzdį: berniukas nedrįsta mokytis važiuoti dviračiu. “Kodėl nevažiuoji kaip brolis?”, “jis jau seniai nebijo, o tu…” skamba kaip priekaištai, vaikas iš tėvų gauna žinią, kad jis prastesnis už brolį, tuo patiki ir net nebando stengtis. Tačiau jei šioje situacijoje kalbėtume maždaug taip: “gal nori pabandyti? Aš tikiu, kad tau pavyks!”, galėtume vaiką įkvėpti iššūkiams, skatinti patikėti savo jėgomis.
Taip pat svarbu nereikalauti iš vaiko to, kas jam iš tiesų yra per sunku ar visiškai neįdomu. Galbūt vaikas nepakankamai vikrus, kad žaistų futbolą, bet gali puikiai žaisti šachmatais? Gal jam vietoj šokinėjimo ant batuto įdomiau būtų leisti laiką supantis? Reikėtų padėti vaikui atrasti sritis, kuriose jam gerai sekasi, ir tai stiprinti, kad jaustųsi daugiau galintis.
Skatinkite vaiko savarankiškumą: tegul jis turi galimybę pats nuspręsti, ką nori veikti, kas jam įdomu. Nespauskite, nereikalaukite, nelyginkite su kitais, o siūlykite, drąsinkite, palaikykite. Tikiu, kad Jums pavyks!
Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.
