Konsultuoja individualiosios (Adlerio) psichologijos analitikas seksologas Viktoras Šapurovas.
Vienos šeimos apgalvoja, ką kalbėti vaiko akivaizdoje, kitos kalbasi visomis temomis ir neima į galvą, kad sūnus ar duktė godžiai sugeria kiekvieną žodį. Kas geriau?
Vaiko klausa ir rega yra vieni svarbiausių pojūčių, formuojančių jo asmenybę. Kitaip tariant, jam didžiulę įtaką turi tai, ką girdi ir mato šeimoje ar aplinkoje, kurioje būna kasdien. Visa tai sudaro vaiko asmenybės pagrindus. Vieni žmonės sąmoningai įvairiomis temomis kalba prie atžalos, nes mano, kad jis kuo daugiau girdėdamas geriau suvokia tikrovę. Pasak jų, taip vaikas geriau paruošiamas gyvenimui. Kiti nevaržomai kalba prie vaiko įvairiomis temomis, nes nesupranta, kiek įtakos jam gali turėti tokie pokalbiai, arba nesugeba susivaldyti ir pagauti pykčio rėžia žmonai ar vyrui piktus žodžius tiesiai į akis, nors šalia sėdi mažasis šeimos narys. Pirmųjų ir antrųjų šeimų atviro kalbėjimosi prie vaiko poveikis šiek tiek skiriasi, nes kai sąmoningai nusprendžiama nuo vaiko nieko neslėpti, dažniausiai vis dėlto stengiamasi jo akivaizdoje atvirai nekonfliktuoti. Tokios šeimos tikslas – kad vaikas dalyvautų pokalbyje ir bręstų.
Gerai yra pasikalbėti su sutuoktiniu ir atrinkti temas, kurias vaikui girdėti per anksti, kurios pagal amžių per sunkios.
Visiems pasitaiko ką nors netinkama leptelėti prie vaiko ir atrodo, kad grubus žodis kaip nors paveiks jo asmenybę. Tačiau vaikas labai ilgai būna nekalta būtybė. Dažnai paauglystėje ar net ir vėliau jo mintys yra tyros ir ne taip greitai pradeda elgtis ciniškai. Vis dėlto vaiko elgesys priklauso nuo tėvų elgesio ir neišvengiamai išmoksta grubaus elgesio, brutalumo, jeigu tai mato kasdien savo šeimoje. Vaikams tėvai tokie pat ryškūs kaip žvaigždės danguje ir visą jų elgesį kopijuoja, sugeria.
Kokių temų vertėtų vengti, jeigu žinome, kad vaikas girdi?
Manau, paprasčiausi gyvenimiški pokalbiai vaikui yra reikalingi. Jis negali augti atskirtas nuo pasaulio ir nieko apie jį nežinoti. Reikėtų vengti šokiruojančių temų, pakelto tono, brutalaus elgesio. Kai kurie suaugusieji turi įprotį gąsdinti vaikus, sakyti: „Štai tokie tie žmonės blogi, žiūrėk, tu nebūk toks...“ Kartais taip pasako, negalvodami nieko bloga, tačiau tai jau yra auklėjimas gąsdinant. Taip galima vaiką nuteikti prieš kitos tautybės, seksualinės orientacijos ar apskritai „kitokius“ žmones ir jis užaugs nekęsdamas vienokių ar kitokių žmonių. Bet ar verta taip elgtis? Juk mūsų visuomenė ir taip labai susipriešinusi. Taip išauklėtas vaikas visą gyvenimą ieškos priešų ir bus nelaimingas, nes manys, kad daug žmonių jam yra priešiški.
Manau, šiais laikais vaikai dažnai girdi, kaip tėvai kalbasi apie pinigų trūkumą. Kaip tai veikia vaiką?
Tarp mūsų yra daugiau neturtingų nei pasiturinčių žmonių. Vis dėlto dažnai pinigų trūkumas yra santykinis, nes žmonės nesugeba išsiversti su tais, kuriuos turi. Labai dažnai pinigų trūkumas nėra tikroji bėda, o nuolatinė žmogaus būsena – negebėjimas būti laimingam, nes nuolatos atrodo, kad ko nors nepakanka. Iš tiesų su pinigais laimė nėra susijusi. Žmonės, kurie nuolatos dejuoja, kad trūksta pinigų, perduoda savo vaikams nesugebėjimą būti laimingiems ir jausmą, kad nuolatos gyvenime ko nors trūksta. Kai kurie vaikai į tokius pokalbius sureaguoja taip, kad užaugę turi vienintelį tikslą – uždirbti kuo daugiau, nes štai tada pagaliau aplankys laimė. Tai verčia efektyviai dirbti. Dirbti yra gerai, bet negerai, kai pinigai tampa svarbiausi gyvenime. Nėra baisu, kad vaikas girdi, jog šeimai trūksta lėšų vienam ar kitam tikslui įgyvendinti, tačiau reikėtų kalbėtis su vaiku ir apie kitus dalykus, kas dar, be pinigų, yra svarbu gyvenime. Svarbu, kad vaikas matytų, jog tėvams rūpi, jog tėvai rūpi vienas kitam.
Kaip elgtis, jei leptelėjome žodį, kurio sakyti nederėjo, o vaikas apie tai papasakojo darželyje?
Vaikas čia niekuo dėtas ir jo bausti už tai tikrai negalima. Paprasta taisyklė: jeigu nenorime, kad vaikas kaip papūga kartotų mūsų žodžius, tiesiog prie jo nekalbėkime. Patarčiau susimąstyti, kodėl mes nenorime, kad vaikas pasakotų, kas vyksta mūsų šeimoje. Kodėl vyksta tokie dalykai, kuriuos norime nuslėpti? Galbūt reikia savo elgesį peržvelgti ir taisyti? Vaikas ne tik girdi, bet ir mato bei jaučia. Yra šeimų, kurios slepia nuo vaiko savo nesutarimus, jos yra pasiryžusios užauginti vaiką ir išsiskirti. Jeigu tėvai nesutaria, bet prie vaiko nesipyksta, jis vis tiek nukenčia, nes negauna informacijos apie gerą laimingą šeimos gyvenimą. Skirtis tėvams ar ne, jeigu augina mažus vaikus – diskutuotinas klausimas, bet tai jau kita tema.
Kaip jaučiasi vaikas, girdėdamas pakeltą tėvų toną?
Labai noriu pabrėžti, kad vaikas kalbėjimą pakeltu tonu supranta kaip grėsmę sau. Nesvarbu, tėvai su juo kalbasi ar vienas su kitu. Mažojo gyvenimas visiškai priklauso nuo suaugusiųjų, todėl įtampa, kurią jaučia, jam kelia baimę: ar gaus pavalgyti, ar nepraras namų, ar tėvai nupirks jam žaislą. Tėvų konfliktai vaikus gąsdina. Yra žmonių, kurie pratę su kitais kalbėti pakeltu tonu. Vis dėlto tai spaudimas kitam, tam grasinimas. Vaikas augdamas tokioje šeimoje įpras pats su žmonėmis kalbėti pakeltu tonu. Suprantu, kad ne visada įmanoma tokio tono išvengti, tačiau jeigu žinosime, kaip dėl to jaučiasi vaikas, jau bus gerai. Tad jeigu nesusitvardėte, pasikalbėkite su vaiku, pasakykite, jog jį mylite, kad nebijotų būti paliktas.
Baigdamas noriu pasakyti, kad negalima visiškai apriboti savo pokalbių ir išvengti temų, kurių galbūt vaikas neturėtų girdėti. Neįmanoma nusaugoti atžalos, kad negirdėtų neigiamų dalykų. Vis dėlto jeigu pasitarsime, apie ką nekalbėti prie vaiko, pasaugosime jo ausis ir jo nekaltą prigimtį. Vaikas jaus mūsų pastangas ir tai jau bus labai gerai.
