Psichologės patarimas šeimoms, kuris pagerins santykius su vaikais

Tradicijos teikia vaikams saugumo, o šeimai padeda bendrauti. Konsultuoja psichologė Jūratė Bortkevičienė, trijų vaikų mama.

Vaikams patinka tradicijos. Kai tu sukuri ritualą, kurį vis pakartoji. Tai gali būti metų tradicija, kai, tarkime, visa šeima kažkur išvažiuojate, pavyzdžiui, atostogauti prie jūros. Vaikai jau žino, kas jų laukia. Aplankyti vis naują vietą, kurios dar nesate matę, iškeliauti su palapinėmis, kiek jūsų norai ir galimybės leidžia. Sugalvoji kažką tokio ir mažyliai to laukia.


Gimtadieniai – norų pildymas


„Gražias tradicijas, būdingas tik jūsų šeimai, galime sukurti per vaikų gimtadienius. Pas mus, pavyzdžiui, vaikas per savo gimtadienį gali nieko nedaryti, jam tai pasilepinimo diena, jis gali daryti visa, ką nori, o visi kiti šeimos nariai aplink jį šokinėja. Dar neteko iš savo vaikų išgirsti kokių norų nepamatuotų, neįgyvendinamų norų. Tiesiog tą dieną jie gali rengtis ką nori, užsisakyti pusryčius, kokių pageidauja, jau iš vakaro. Mano visi trys vaikai turi savo gimtadienio pusryčius, visi – skirtingus. Mano suaugusi duktė jau gimtadienio pusryčiams prašo blynelių su bananais. Mažieji per gimtadienius prašo blynų su šokoladiniu kremu, nes šiaip paprastai saldumynus jiems ribojame. Šeštadienis pas mus saldumynų diena. Mūsų šeimoje nėra taip, kad saldumynų kitą dieną negausi, būna išimčių, tačiau mažieji puikiai prisitaikė prie kaip tik tokių tradicijų, jie išsilupa iš „Kiaušinio-staigmenos“ žaisliuką, o šokoladą pasideda saugiai šeštadieniui, kai ateis toji diena. Šis ritualas vaikams padeda save kontroliuoti, todėl nereikalauja saldainių kasdien.“ 


Prie bendro stalo


„Visiems patarčiau bendrą vakarienę prie stalo, kai visi susirenka iš darbų, darželių, mokyklų. Bent jau vakarinės arbatėlės susėskite išgerti visi drauge ir pakalbėkite apie savo dieną, kaip kas ją praleidote. Pas mus tokia tradicija: mažieji išskaičiuoja, kas pirmas pradės pasakoti. Mes nekalbame sausai: „Buvau darbe, dirbau, grįžau iš darbo“, kalbamės apie tai, kaip mes jautėmės per dieną, kas patiko, o kas – ne, kokių bėdų turėjome, kaip jas įveikėme. Mūsų vaikai girdi tai, kad darbe ne šiaip praleidi dieną, tačiau susiduri su tam tikrais iššūkiais ir juos kažkaip įveiki. Aišku, mes jų neapkrauname tokia informacija, kurios jie dar nepajėgia suprasti. Pasakau vaikams ir tai, kad dar neradau išeities iš tam tikros padėties, man dar reikia pagalvoti, pasikalbėti su tėčiu. Ir vaikams tai įdomu, jie klausosi ir klausia to, kas jiems rūpi, pavyzdžiui, kokie vardai tų žmonių, su kuriais aš bendravau. Kai papasakoju, tuomet perduodu estafetę kuriam mažųjų, jie pasakoja, kaip jiems sekėsi darželyje, tuomet mes su tėčiu užduodame klausimų: „Su kuo tu šiandien daugiausia draugavai? O prisimeni, su tuo draugu tu buvai susipykęs, kaip išsprendėte savo problemas? Ar jau draugaujate?“ Taip mes visi pasipasakojame, tai jokiu būdu nevyksta per prievartą, kad mes susodiname ir liepiame pasakoti, jokiu būdu, prievarta šiltų santykių nesukursi. Iš pradžių tikrai buvo taip, kad jie klausosi, klausosi, nuo pusės pokalbio atsistoja ir nueina nuo stalo. Mes jiems nedraudėme, juk ir per ilgai sėdėti vaikams atsibosta. Duktė iš pradžių sakydavo griežtai: „Ne, aš nieko nepasakosiu“, sūnus kalbėdavo apie savo įsivaizduojamus draugus liūtą ir tigrą... Dabar abu pasakoja apie savo praėjusią dieną ir netgi patys pradeda pokalbius.“ 


Savaitgalio pusryčiai, šokiai, šešėlių teatras...


„Šeštadieniais ir sekmadieniais visi sėdame prie stalo valgyti bendrų pusryčių, vieną dieną tai blyneliai, kitą kiaušinis „laivelyje“ (kiaušinis duonos riekėje). Ši tradicija atsirado vidurinėlės iniciatyva, ji nusprendė, kad tas patiekalas bus mūsų sekmadienio tradicija. Penktadienis pas mus – picos diena, jei mes su vyru pamirštame, vaikai tai būtinai primins. Turime ir vakaro tradiciją, be bendro susėdimo prie stalo, mes rengiame vakarines diskotekas. Jei mes žinome, kad vaikai per dieną nepakankamai „išsikrovę“, surengiame šokius, trys-keturios dainos, visi šokame, paskutinią gražiai pabaigiame „važiuodami“ traukinuku. Taip mes linksminamės valanda iki miego. Kartais vaikai pasiūlo, užuot organizavus šokius, daryti estafetes, lakstydami per kliūtis puikiai išsidūkstame.


Dabar turime dar vieną ritualą – prieš pat miegą darome tempimo pratimus, taip atpalaiduojame raumenis, kad sumažintume dienos nuovargį, „nuimtume“ įtampą, mažyliams tai labai patinka. Ir pats paskutinis ritualas prieš pat miegą – išsirinkti knygutę ir ją paskaityti, paskui trumpai aptarti, kas mums labiausiai iš to įstrigo, kas patiko, kas nepatiko. Toks aptarimas labai gerai parodo, kokia buvo mažųjų diena iš tikrųjų. Jei ji buvo gera, tuomet mažyliai kalba apie tai, kas jiems patiko, jei bloga, priešingai, pasakoja, kas juos suerzino. Vieną vakarą knygeles skaitau ir aptariu aš, o kitą – vyras. Jo ritualas yra kiek kitoks, iš pradžių jie skaito, paskui daro šešėlių teatrą – gulėdami lovoje žiūri į lubas ir ten visi drauge kuria šešėlių istorijas. Jie tokių istorijų sukuria, kad net aš iš smalsumo prisidedu.“ 


Iš tradicijų „išaugama“


„Kai vaikai žino, kas jų laukia, jie iš anksto išgyvena džiaugsmo jausmą. Mažam žmogui ir taip per dienas nutinka daug netikėtumų, todėl jiems reikia pastovumo, tradicijų ir ritualų. Šiuolaikiniai tėvai labai linkę vis kur nors išvažiuoti, lėkti, bėgti, jie tiesiog nebemoka būti namuose. Žinojimas, kas jų laukia, vaikus ramina. Tarkime, mažasis jaučiasi saugiai, kai žino, kad penktadienį jo laukia graži šeimos tradicija, kai visi pavalgę picos ir pabendravę už stalo susės žiūrėti kokio filmuko. Jie jaučiasi saugūs, kai žino, kad nereikės važiuoti kažkur į nepažįstamą vietą, suktis tarp nepažįstamų žmonių ir pan. Svarbu savo šeimos tradicijas ir ritualus kurti ne dirbtinai, tai nebus smagu, įdomu, nebus ir laukiama, o taps tikra našta. Reikia paisyti vaiko norų, kai kurios tradicijos nunyksta natūraliai, kartais iš tam tikrų ritualų vaikai tiesiog „išauga“. Vargu ar mano pačios vaikai, tapę paaugliais, dar norės su mumis vakarais rengti diskotekas...


Tėvams, kuriantiems tradicijas, labai norėčiau priminti, kad būtų nuoseklūs ir atsakingi, nes dažnai nutinka taip, kad suaugusieji sugalvoja ką nors, vaikams tai patinka, ir staiga atsiranda išimtys ir visokiausi išsisukinėjimai: „Ne šiandien, aš pavargęs, bus dar tų penktadienių ir pan.“ Patys suaugusieji, sukūrę tradiciją, savomis rankomis ir sunaikina. Vaikas nusivilia, jam liūdna, tai net ne tradicija, tiesiog kažkas smagaus įvyko, bet nežinia, ar pasikartos.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis