Konsultuoja edukologė psichologė darželių tinklo „Namų darželis“, mokyklos „Pažinimo medis“ vadovė Audronė Kancė.
1.„Į kiekvieną žmogų yra „įdėtas“ evoliucinis variklis, kuris stumia jį į priekį ir garantuoja nuolatinę raidą. Žmogus iš prigimties yra smalsus, nori ir siekia vis kažką atrasti, patirti, sužinoti, pažinti. Visi sveiki vaikai turi šį varikliuką. Deja, neretai varikliukas prigęsta dar nepradėjus lankyti mokyklos. Kodėl? Mamos, net ir tos, kurios labai subtiliai lavina ir ugdo savo vaikus namuose, matyt, truputį persistengia. O gal taip nutinka dėl to, kad mama vaikui yra labai artimas žmogus ir ji labai jaudinasi dėl vaiko gerąja prasme, nori, kad jam viskas būtų gerai, kad būtų pasiruošęs mokyklai. Gali būti, jos lūkestis yra šiek tiek per didelis ir… vaikas „užsiblokuoja“. O jei vaikas priešinasi ugdymui, mamai kyla dar didesnis nerimas („mano vaikas nenori mokytis“) ir ji „dirba“ su juo dar uoliau, dar labiau spaudžia.
2. Tėvai labai „užsiciklina“, kad svarbiausia yra išmokyti vaiką pažintinių dalykų. Jie mano, kad pasiruošimas mokyklai yra mokėjimas sudėti, atimti, skaičiuoti, dauginti, skaityti. Jei skaito, tai pasiruošęs mokyklai. Tačiau taip nėra. Vaikas pasiruošęs, jei turi gerą pagrindą, t. y. susiorientuoja, kiek obuolių reikia paimti, kai prašote, kad atneštų penkis, kiek jų liks, jei vieną suvalgys mama, o kitą – tėtis, svarbu, kad jam būtų įdomios raidės, bandytų imituoti raštą, pažintų savo vardo raides ir gal net mokėtų jas parašyti. Ir jei kartais paklausia, kokia čia raidė, rodo norą pažinti – tai nuostabu, to ir užtenka.
3. Svarbūs yra kiti dalykai. Svarbiausia, ko tėvai gali išmokyti savo vaikus namuose, tai būti savarankiškus. Mūsų mokykloje yra taisyklė: pasibaigus pamokai galima eiti žaisti tada, kai pasiruošiama kitai pamokai. Daugybei vaikų neužtenka penkiolikos minučių susitvarkyti vienos pamokos priemones ir išsiimti kitai pamokai reikiamas. Jie labai vargsta tai darydami, nespėja, todėl jiems nebelieka laiko pailsėti, po pamokų grįžta pavargę. Kodėl taip nutinka? Mat neturi savarankiškumo įgūdžių, kuriuos reikia pradėti lavinti jau nuo trejų metų.
4. Kai vaikas auga namuose, tėvai gali būti jo „ramentai“, t. y. padėti jam, padaryti kažką už jį ir kitaip paramstyti. Tačiau kai ateis į mokyklą, tėvai turės atsitraukti, o vaikas, neturėdamas jokių įgūdžių savarankiškai mokytis, viską darys tik iš reikalo: jam nebus nei įdomu, nei aktualu. Kitaip sakant, „chaltūrins“. Kol stovės prievaizdas už nugaros – dirbs, tik pasitrauks – nedirbs.
Didelis menas yra pasukti galvą, kaip išnaudoti vidinius vaiko išteklius namuose ir tam tikras užduotis paversti vaiko problema taip, kad jam pačiam rūpėtų, kaip ją išspręsti. Šeimos gyvenimas vaikui duoda viską, ko jam reikia. Tai ir yra ruošimasis mokyklai.
5. Klausiu tėvų, už ką jų vaikas namuose yra atsakingas, išskyrus tai, kad pasikloja lovą ir susitvarko žaislus. Dažnai išgirstu, kad už nieką. Net devynmečiai namuose nėra atsakingi už jokį šeimai bendrą reikalą! Štai toks santykis su atsakomybėmis, gebėjimu atlikti pareigą.
Turime žinoti, kad kuo mažesnis vaikas, tuo praktiškesnis jo intelektas, t. y. jam labai lengva suvokti, kodėl turi daryti vieną ar kitą darbą, kuris yra jo ir visos šeimos gyvenimo dalis. Taigi, nereikia išradinėti dviračio, kurti užduočių, kurios dirbtinai formuotų atsakomybės jausmą ir savarankiškumo įgūdžius. Susitarkite, kokius darbus vaikas gali atlikti, ir laikykitės to susitarimo. Jei vaikas kažko nedaro, nenori daryti – vadinasi, nesupranta užduoties, jos prasmės arba nesutinka su tuo, ką jam siūlote.
