„Negi sėdėsime visą dieną ant palangės ir žiūrėsime pro langą?“ – klausia mama. Tačiau toks pasėdėjimas tėvų ir vaiko ryšiui gali būti kur kas naudingesnis, nei mokymasis suvolioti molio rutuliuką...

Konsultuoja „Namų darželis“ ugdymo kokybės koordinatorė pedagogė Ana Račiuvienė.

Pasak pedagogės Anos Račiuvienės, namai, buvimas juose kaip tik ir yra ta erdvė ir tas laikas, kai nereikėtų nieko specialiai organizuoti, kankinti save galvojant, ką gi tokio sugalvoti, kad vaikui būtų naudinga, jis kažko būtinai išmoktų.

„Būdami namuose vaikai visko mokosi tarsi savaime, stebėdami, ką veikia tėvai – ką jie dirba, kaip bendrauja, kaip ilsisi, valgo, tvarkosi, kaip vienas kitam rodo dėmesį ir pan. „Mūsų darželyje grupės yra mišrios, tai yra vienoje grupėje yra skirtingo amžiaus vaikai, nes kaip tik toks modelis labiausiai primena šeimą. Tokiose grupėse mažesnieji mėgdžioja vyresniuosius. Nieko nereikia mokyti specialiai, nes vaikai visko mokosi stebėdami. 

Labiausiai vaikui reikia pavyzdžių, o geriausias pavyzdys – mama arba tėtis namuose. Fizinis ryšys, bendravimas, sėdėjimas kartu, apsikabinimas, prisilietimas, glostymas – tai didžiausia dovana ir svarbiausias „veikimas“, ką būdami namuose gali suorganizuoti tėvai savo vaikui, ypač iki trejų metų, kol vystosi jo nervų sistema. Jei vaikas tai gauna, nereikėtų nerimauti, kad niekur neina ir nieko nesimoko, netobulina socialinių ryšių. Šių jam užtenka tiek, kiek užmezga jų smėliadėžėje susitikęs su kiemo draugais.“ 

Natūralios veiklos

Visiems namuose geriausiai tada, kai niekas nieko nedaro tyčia. „Visos veiklos turi būti labai natūralios – tokios, kurios tarsi savaime išplaukia iš kasdienio šeimos gyvenimo ir ką natūraliai reikia/norisi nuveikti: apsitvarkyti, pasigaminti valgyti, pailsėti, pabendrauti ir pan. Tai neturi būti kažkas, ką sugalvojome dirbtinai, nes tai niekada nebus taip įdomu, kaip daryti tai, kas savaime yra prasminga, pavyzdžiui, kartu iškepti pyragą (visi nori ko nors skanaus!) ir pasėdėti prie stalo“, – sako A.Račiuvienė. 

Žinoma, kai ką galite daryti ir truputį tyčia, pavyzdžiui, išverskite spintas ir kartu su mažuoju (ypač jei tai mažoji) matuokitės drabužius, derinkite raštus, spalvas, skaičiuokite, kiek turite suknelių, švarkų, kojinių, paskui viską lankstykite ir dėkite į lentynas arba kabinkite ant pakabų. Atidarykite savo skarų stalčių ar skrynią: iš jų vaikas „sukurs“ ir suknelę, ir skrybėlę, ir palapinę. Pabus ir fėja, ir ragana, ir gerąja burtininke. 

„Taip leisti laiką yra smagu ir prasminga, nes nors tarsi nieko rimta neveikiate, bet vienu metu „dirba“ ir kalba, ir vaizduotė, – sako pedagogė. – Gerai, jei šalia yra mama ar kitas artimas žmogus. Kurį laiką vaikui gali būti įdomu pabūti ir vienam, tačiau jam svarbu, kad jį kažkas mato, kalbina, kažkam įdomu, ką jis mąsto, kuria, nes kai įdomu kitam, įdomu ir sau pačiam.“

Nuobodulio terapija

Šiuolaikiniai vaikai nieko nenori, nesugalvoja, ką veikti – taip atrodo tėvams. Šiuolaikinės mamos nori, kad vaikai būtų nuolat kuo nors užsiėmę, kad kiekviena jų vaikystės minutė būtų užpildyta prasminga veikla – taip „mato“ psichologai. A.Račiuvienė: „Gali būti, namuose vaikai iš tikrųjų nieko veikti nenori, nes jų gyvenimas ne namuose yra pilnas visko: veiklų, įspūdžių, informacijos, jausmų. O juk gyvenimas yra kaip kvėpavimas, t. y. jei įkvėpei, turi ir iškvėpti: atsitraukti, pabūti ramiai, „suvirškinti“. Įsivaizduokime, kaip jaučiasi mažas žmogus, jei ir namuose jam visko vis krauname, krauname, kol pasiekia ribą, kai su ta naudingų dalykų našta nebesugeba susitvarkyti. Tada turime elgesio bėdų, hiperaktyvumo požymių ir labai daug nerimo.

Kai visko yra per daug, kai vaikas rėkia, kai nežinia, kas jam darosi, labiausiai gydo ne naujos veiklos, o ramus buvimas kartu, pasėdėjimas šalia tyliai apsikabinus. Nieko nereikia daryti. Jei vaiką ir tėvus sieja tvirtas ryšys, toks pabuvimas nuramina, nes vaikas supranta: mane priima tokį, koks aš esu. Tėvai tarsi sako: „Nusiramink, pabūk, pajausk, kad tave priimu, o tada pasikalbėsime. Gal... kai kartu kepsime pyragą?“

Tikra istorija apie nieko neveikimą

A.Račiuvienė: „Viena mama pasakojo, kaip kartą neapsikentusi, kad duktė nuolat lindi mobiliajame telefone, atėmė jį savaitei. Pirmos dienos buvo tragiškos, mergaitė labai priešinosi. Tačiau po kelių dienų atėjo pas mamą su knyga ir paklausė: „Mama, prisimeni, kaip tu man skaitydavai?“ Ir tada jos abi sulipo į lovą ir pradėjo garsiai skaityti. Apie telefoną mergaitė pamiršo. Taigi, nuobodulys, „tušti“ laiko tarpai atgaivina tai, kas buvo gera ir smagu, primena kitas vertybes. Gaila, kad esame pratę visą erdvę aplink save ir savyje užpildyti keistu nuolatiniu veikimu, nes taip prarandame galimybę pabūti su savimi, išgirsti save. Nereikia bijoti nieko neveikti. Iš nuobodulio kartais atsiranda labai gerų dalykų.